Magistrantė Karolina Kudriavcevaitė: „Jaunesnės kartos pedagogai į vaikus žvelgia kaip į lygiaverčius ugdymo dalyvius“

Bet kurios profesijos atstovui pravartu turėti mokytoją, žmogų autoritetą iš kurio gali daug ko pasimokyti, pasisemti patirties, pasiklausti patarimų. Dar geriau, jei tas žmogus yra artimas šeimos narys, kuriuo pasitiki besąlygiškai. Šiaulių universiteto edukologijos magistro studijų programos studentės Karolinos Kudriavcevaitės šeimoje ją nuo mažens supo pedagogės, kurių pavyzdys paskatino tęsti gražią tradiciją ir taip pat pasirinkti ikimokyklinio ugdymo pedagogės darbą.

Dalijasi patirtimi ir patarimais

Tiek K. Kudriavcevaitės mama, tiek teta ir dėdės žmona – ikimokyklinio ugdymo pedagogės. Visą gyvenimą praleidusi šalia nuostabių mokytojų vaikų darželyje, mokykloje, namuose, pašnekovė neįsivaizdavo savęs jokioje kitoje profesijoje.

„Kai mama ruošdavosi ugdomosioms veikloms, norėdavau įsitraukti į šį darbą, padėti. Supratau, jog man tai patinka, todėl šeimos pedagogių pavyzdys buvo pagrindinė priežastis, kodėl taip užtikrintai pasirinkau pradinio ugdymo pedagogikos ir ikimokyklinio ugdymo bakalauro studijas Šiaulių universitete, kurį baigė ir mano mama. Šis pasirinkimas lėmė mano profesinės veiklos sėkmę“, – įsitikinusi pašnekovė.

Šeimos moterys dažnai dalinasi sava patirtimi ir patarimais. Jauna specialistė mamą ir tetą dažniausiai pamoko dirbti su išmaniosiomis ugdymo priemonėmis, o iš jų K. Kudriavcevaitė sulaukia patarimų apie bendravimą ir bendradarbiavimą su ugdytinių šeimomis, vaikų ugdymą. Neseniai pradėjusiai dirbti pedagogei itin vertingi laiko patikrinti efektyvūs metodai ir priemonės.

„Mama, teta visuomet buvo ir yra pedagogės – autoritetai. Turėti šeimoje mokytojų, kai pati ja esi, yra privalumas, nes planuoti ugdymo procesą kartu – efektyviau, į veiklas įtrauki išbandytas, patobulintas priemones, metodus“, – sako studentė.

Jaučiami kartų skirtumai

Nors skirtingų kartų pedagogai naudoja panašius ugdymo metodus, pašnekovė pastebi, kad skirtumai išryškėja tuomet, kai kalbama apie bendravimą su vaiku bei ugdyme taikomas išmaniąsias technologijas.

„Vyresnio amžiaus pedagogų organizuojamose veiklose pastebima, kad vaikai ir mokytojai yra nelygiaverčiai ugdymo dalyviai. Pagrindinį vaidmenį ugdyme atlieka pedagogai, mažai laisvės, aktyvaus dalyvavimo paliekama vaikams. Jaunesnės kartos pedagogai skiriasi tuo, kad jie į vaikus žvelgia kaip į lygiaverčius ugdymo dalyvius, suteikia jiems daugiau laisvės. Su vaikais bendraujama siekiant bendradarbiavimo, jie aktyviai prisideda prie ugdymo proceso vykdymo“, – vardija skirtumus K. Kudriavcevaitė.

Lyginant vaikų kartas, pastebimi tiek teigiami, tiek neigiami pokyčiai. Didžiąja dalimi šie pokyčiai susiję su modernėjančiu pasauliu ir neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi tampančiais išmaniaisiais įrenginiais, internetu. Ir nors informacinės komunikacinės technologijos dažnai sulaukia kritikos strėlių, studentės teigimu, jų dėka ugdomi kompiuterinio raštingumo gebėjimai.

„Dabartiniai vaikai yra protingesni. Bendraujant susidaro įspūdis, jog kalbi su mažu suaugusiuoju. Tai natūralu, informacijos priemonių gausoje, kurios prieinamos visiems, lengva atrasti atsakymus į rūpimus klausimus. Vis dėlto dėl interaktyvių žaidimų vaikai pripranta prie greito rezultato pasiekimo. Todėl mokantis jie irgi nori rezultato greitai, bet, prireikus daugiau pastangų – atsiranda nusivylimas, pasyvumas. Kitaip sakant, dabar vaikams sunku išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką“, – aiškina pedagogė.

Pašnekovė pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai vis dažniau renkasi bendravimą naudojant nuotolinio susisiekimo priemones, o ne gyvą bendravimą. Dėl to vis daugiau vaikų nustatoma emocinio intelekto gebėjimų stoka, ypač bendravimo srityje.

„Pedagogas šiomis dienomis dažnai susiduria su klausimais, kaip ugdyti vaikų emocinį intelektą. Ikimokyklinio ugdymo vaikams itin sunku valdyti savo emocijas, kontroliuoti polinkį išreikšti jas visuomenės normų neatitinkančiais elgesio būdais. Jiems itin trūksta iniciatyvumo, gebėjimo planuoti savo ugdymą(si). Tai susiję ir su savarankiškumo trūkumu. Tėvai per daug saugo vaikus iš jų atimdami savarankiškumą, o galiausiai tai tampa tikru iššūkiu tiek jiems, tiek pedagogams“, – pasakoja K. Kudriavcevaitė.

Dinamiškas darbas skatinantis tobulėti

Pedagogo darbo privalumas – laisvė kurti ugdomąsias veiklas, laisvė organizuoti ugdymo procesą pačiam. Pašnekovės įsitikinimu, tokią profesiją turėtų rinktis tie žmonės, kurie suvokia mokymosi visą gyvenimą svarbą, mat šis darbas reikalauja įvairių mokslo sričių žinių ir nuolatinio jų atnaujinimo.

„Įdomu tai, kad tu nežinai, kokia bus kita darbo diena, nes vaikai – nenuspėjami ugdymo proceso pagrindiniai veikėjai. Jie ir skatina tobulėti bei pažinti save. Jie užduoda įvairius klausimus, į kuriuos dažnai nežinau atsakymų, todėl ieškome jų kartu. Jeigu ugdymo įstaigoje pradedama jausti rutina – gali visus išvaduoti iš jos organizuodamas šventę ar kitą pramogą visai bendruomenei“, – apie dinamišką pedagogo profesiją pasakoja pašnekovė.

Pašnekovė sako, kad nors neretai profesinėje veikloje pasitaiko ir nusivylimo, liūdesio akimirkų, tačiau kiekviena nesėkmė jai suteikia galimybę tobulėti.

„Tai gana altruistiška profesija, stengiesi dėl kitų vaikų tobulėjimo, bet kartu tobulėji ir pats. Labiausiai nepasiduoti motyvuoja vaikų grįžtamasis ryšys, sėkmės, kurios pasiekiamos po sunkaus ir kantrybės reikalaujančio darbo. Vaikų džiaugsmas jiems įveikus tam tikrus iššūkius – itin motyvuoja pedagogą veikti. Svarbu, jog pedagogą siekti įveikti sunkumus, nepasiduoti motyvuotų kolegos, vadovai, ugdytinių tėvai, artimieji. Tik tarpusavio palaikymas, teigiamas vertinimas, pasitikėjimas skatina įveikti visus iššūkius ir lemia profesinę sėkmę“, – dėsto K. Kudriavcevaitė.

Pašnekovė pripažįsta, kad šiuo metu pedagogai susiduria su begale iššūkių: mokytojo profesijos prestižo stoka, dideliu vaikų skaičiumi grupėje ir specialiųjų poreikių vaikų ugdymu, sunkumais planuojant ir proporcingai paskirstant laiką darbui, tobulėjimui bei poilsiui, pedagogų savitarpio paramos sistemos stiprinimo problemomis. Nepaisant to, jauna pedagogų karta neleidžia abejoti jų kompetencija, noru tobulėti profesinėje srityje ir siekti pačių geriausių darbo rezultatų.