M. Bičiūnaitė senjorus kvietė į kūno ir sielos dialogą: „Nėra amžiaus terapijai“

Ko reikia, kad žmogus jaustųsi sveikas ir laimingas? Atsakymas – neapčiuopiamas, veikiau jaučiamas širdimi. Daugiau nei 100 Šiaulių miesto senjorų rinkosi į psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos „Žvelk giliau“ organizuotą susitikimą su aktore, dramos terapeute ir akupunktūros specialiste Monika Bičiūnaite. Šio susibūrimo metu ieškota visrakčio, galinčio atrakinti duris, esančias mūsų... sieloje.

Ar žinojote, kad mūsų širdį pastiprina kartus skonis? O skvarbus žvilgsnis į aplinką ir mus supančius daiktus gali suvaldyti besisukančią minčių karuselę galvoje? Kinų medicinos išmintis suteikia galybę įrankių, padedančių gerinti psichikos sveikatą, pasakojo į Šiaulius atvykusi aktorė M. Bičiūnaitė.

Kai aplodismentai, lydėję po spektaklių, sielos nebepamaitino, žymi aktorė pasuko kita linkme – nėrė į sveikatos lauką. Čia ji atrado akupunktūrą, kaip vieną iš tradicinės kinų medicinos gydymo būdų, o kiek vėliau ir dramos terapiją.  Per penkiolika metų sukauptu žinių kraičiu M. Bičiūnaitė dalijosi su Šiaulių miesto senjorais, kurie, tiesą pasakius, ir stebėjosi, ir juokėsi, ir klausėsi būdami be žado.

Susitikimas, prasidėjęs jautria „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorės Laimos istorija apie skaudžią asmeninę patirtį, baigėsi praktiniais kviestinio svečio – M. Bičiūnaitės – užsiėmimais, kurie leido prisiliesti prie netradicinių būdų, prisidedančių prie psichikos sveikatos gerinimo kasdieniame gyvenime. Mintimis apie proto higieną M. Bičiūnaitė sutiko pasidalinti ir su žurnalistais.

– Kaip praėjo susitikimas su Šiaulių senjorais? Kokį patyrimą išsinešate?

– Žinoma, man reikia laiko viską „suvirškinti“, nes jo praėjo labai mažai, o žmonių atėjo labai daug. Įspūdis labai pozityvus. Pamačiau nemažai atvirų ir šviesių veidų, kuriuose buvo galima įskaityti labai daug. Jiems vis dar įdomu eiti ir kažką naujo sužinoti. Nors tarp senų žmonių yra gaji stigma, kad žmogus, sulaukęs tam tikro amžiaus, turi nurimti, niekur nebeiti. Geriausiu atveju sėdėti namuose, megzti kojines, gerti tabletes ir žiūrėti pro langą. Šiandien į susitikimą atėjo pilna salė senjorų. Aš neprisimenu tokios auditorijos smalsių žmonių. Reiškia, mes vieni kitiems reikalingi. O mes tikrai reikalingi, nes žmogui būtinas bendravimas. Ir tas reikalingumas man išskleidžia sparnus dalintis… Įspūdis džiaugsmingas (šypsosi). 

– Vedate dramos terapijos užsiėmimus skirtingoms žmonių grupėms, tikiu, kad susiduriate ir su jaunimu. Kaip atsiskleidžia kartų skirtumas, narstant tokias jautrias temas kaip psichikos sveikata?

– Nėra amžiaus skirtumo terapijoje, poreikiai visų tie patys. Ar tu vaikas, kuriam 11 metų, ar tu jauna 19-os metų moteris, ar tu 90-metis senjoras. Poreikiai tie patys, tik galbūt skiriasi kalba, nes ji pripildyta skirtinga patirtimi. Neseniai vedžiau užsiėmimą, kuriame dalyvavo jauna, 23-ejų metų moteris, ir garbingo amžiaus, kuriai per 70, dalyvė. Finalinėje baigiamojoje sesijoje visada dalijamės tuo, ką išgyvenome ir patyrėme. Tos dvi moterys, kaip susitarusios, įvardijo privalumą: galimybę būti kartu vienoje grupėje. Jaunesnioji sakė, kad yra be galo laiminga, turėjusi progą išgirsti vyresnio amžiaus moters patirtį, pastaroji galėjo pabūti rūpestingąja jaunesnei. Patirtys subordinuoja ir turi labai gerą, palaikantį, patyriminį poveikį. Tuomet amžius išsitrina. Žinoma, šiandien susirinko gerokai virš 100 senjorų, ir to nepavadinsi terapija, mažesnėse grupėse potyriai būna jautresni.

– Tačiau šiandien praktikos metu, kuomet reikėjo vieną minutę žiūrėti šalia sėdinčiam žmogui į akis, viena dalyvė niekaip negalėjo nustoti kūkčioti…

– Akys – sielos veidrodis. Tu niekur nepasislėpsi, akyse gali įskaityti viską, viską, jeigu nuoširdžiai į jas žiūri. Mes galime išmokti į jas žiūrėti. Daug verslininkų tai geba. Yra netgi tam tikros technikos, kurios padeda išmokti žiūrėti į akis, bet nieko nematyti. Bet jeigu tu iš tikrųjų žiūri žmogui į akis ir bandai perskaityti, ką jos sako ir kūno kalbą dar moki skaityti, tuomet atsiskleidžia labai daug informacijos.

– Europos kontekste jaunimo psichikos sveikata atrodo labai prastai. O kaip su senjorais? Turite įžvalgų?

– Aš siečiau tai (prastus psichikos sveikatos rodiklius, – aut. past.) su visuotine baime, kuri tvyro ir yra kultivuojama bei palaikoma mumyse. Ačiū Dievui, kad mes dar kažkur išeiname ir pamirštame televizorių nors porai valandų… O juk daugeliui žmonių tai yra kaip narkomanija. Įsijungti žinias kai kuriems yra tas pats, kas išgerti reikalingą vaistą. Tai seno žmogaus prioritetas, atėjęs iš tų laikų, kai vienintelė pramoga būdavo televizorius. O ką šiuo metu transliuoja televizija? Senas žmogus šiandien gyvena visiškoje baimėje. Vienetai mano sutiktų senjorų mato šviesą. Visi kiti sako gyvenantys baimėje ir nemato jokios šviesos ateityje. 

Dabar laikas terapeutams yra auksinis! Nepamirškime ir sovietinės patirties šleifo. Jiems išbandyti kažką naujo reikia didžiulės drąsos. Gerai, jeigu dukra ar sūnus senam žmogui pataria, ką daryti, kur nueiti, tačiau labai mažai senyvo amžiaus žmonių pavyksta išjudinti.

– Kodėl senjorai bijo kalbėti apie savo išgyvenimus? Pasipasakoti apie fizinės sveikatos problemas, rodytųsi, jie gali net svetimiems žmonėms. Tačiau atskleisti, kaip jaučiasi viduje, negali netgi artimiesiems…

– Kalbėti apie savo emocijas garbaus amžiaus žmonės nėra mokyti. Verkti – blogai, norėti ne daikto, o kažko daugiau yra nesąmonė. Pavyzdžiui, norėti būti išklausytam. Kokia būtų daugelio reakcija? Koks susireikšminęs žmogus… Vyresniems žmonėms kalbėti apie jausmus yra tabu. Čia yra tai, kur žmogui neva reikia susitvarkyti pačiam. Juk kur kas lengviau padėti nusipirkti mašiną, namą, gražų rūbą, o ne skirti laiką kito žmogaus emocijoms.

Būtent todėl norisi ir reikia apie tai kalbėti, šviesti visuomenę. Net jeigu žmogui sunku priimti savoką „psichikos sveikata“, svarbu suteikti jam įrankius, kurie padėtų ją gerinti. Turiu pastebėti, kad net ir tiems, kurie suvokia turintys psichologinių problemų ir ieško pagalbos, pasisakyti apie tai garsiai yra nejauku. Ypač patiriu tai su vyrais. Jie baiminasi kitų akyse būti tie, kurie nesusitvarko su savo emocijomis. Dažnai vyrai galvoja, kad kalbėti apie emocijas yra labai moteriška. Jie žūtbūt nori visų akyse išlikti tvirti ir kartoja frazę kaip mantrą – „atstokit, sakau, man viskas gerai“.

– Senjorus tarsi kamuoja amžinos kaltės jausmas. Bijo paprašyti, paklausti, atsiprašinėja. Iš kur tai? Juk tai pašnekovui kelia gailestį. Kaip kurti sveiką ir orų santykį tokiais atvejais?

– Mes neturime pagarbos kultūros vyresniems žmonėms. Ką, pavyzdžiui, turi kinai, kurie labai vertina senyvą amžių. Anot kinų, kuo žmogus vyresnis, tuo jis vertingesnis. Pasakykite savo metus Lietuvoje… Iš karto įsijungia kompleksas, nes būsi vertinamas. Senas žmogus jaučia nepagarbą, todėl ir stengiasi niekam neužkliūti, dažnu atveju jaučiasi kaltas, kad išvis dar yra gyvas šioje žemėje, nes iš esmės jis turėtų būti miręs. Manau, tai transliuoja pati visuomenė.

– Turintys psichinės sveikatos sutrikimų yra stigmatizuojami ir kitose sveikatos priežiūros srityse. Žmogus, turintis kitokių negalavimų ar skausmų, dažnai yra nuvertinamas.

– Taip. Galvojama: „Ai, bobutė sena, prisigalvoja“. Apskritai, esame skubanti ir lekianti visuomenė, neturinti laiko įkvėpti ir iškvėpti. Ir pypt senutė dar atsiranda su savo visomis psichologinėmis ir fizinėmis problemomis. O tam senesniam žmogui gi juk reikia pagalbos, jam norisi dėmesio, rūpesčio… Jis juk gyvas – vidinis vaikas šaukia! Ir jis tada lyg atsiprašinėdamas prašo dėmesio. Čia yra didelė graudi tema. Man labai, labai gaila senukų…

– O kaip su socialiniais tinklais, kuriuos senjorai dabar atrado? Jie padeda kurti bendrumo jausmą ar kaip tik didėja vienišumas?

– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Mano akimis, tai yra ir kryžius, ir pragaras vienu metu, tačiau ir naudingas XXI amžiaus išradimas, be kurio mes kaip ir nebemokame gyventi.

Mes iš tikrųjų viską padarėme, kad savanoriškai pražudytume savo likusį laisvalaikį. Bet tam senyvam žmogeliui, nežinau... Turiu pavyzdį, kur žmogus, kuriam virš 80 metų, gavęs planšetę, nuo jos nebeatsitraukia nuo ryto iki vakaro. Jam nieko nebereikia – nei santykio, nei karštos sriubos. Visiška prapultis. Bet, kita vertus, socialiniai tinklai pasitarnauja kaip bendravimo būdas. Iš esmės, priklauso nuo to, kiek įklimpsi.

– Kodėl jums pačiai svarbu kalbėti apie psichikos sveikatą, dalintis patirtimi ir žiniomis?

– Todėl, kad psichinė sveikata susijusi su mano fiziniu kūnu. Kūno ligos yra susijusios su mano emocijomis, išgyvenimais, jausmais. Dabar aš kitaip sprendžiu savo problemas.

Kai man susuka nugarą, aš sėdžiu ir mąstau, nuo ko man šis skausmas prasidėjo. Jeigu man skauda šiandien, tai man ne vakar viskas prasidėjo… Lėtiniai dalykai atsiranda nuo kažko, o tą kažką mes turime atrasti. Ir tai padeda! Jeigu aš rimtai ir sąžiningai su savimi pabūnu, suprantu, kodėl man prasidėjo fizinis skausmas. Tai yra pasekmė. Apie tai aš noriu pasakyti kitiems, todėl ir dalinuosi. Kūnas yra sielos namai. Kad siela komfortabiliai jaustųsi namuose, mes turime rūpintis tiek fizine, tiek psichine sveikata. Labai gera, kai kažkas tai nuoširdžiai išgirsta ir tuo tiki…

– Monika, ar sutinkate, kad laikas gydo žaizdas?

– Netikiu šia fraze. Laikas „apglušina“ kaip tabletė. Kad ir ta moteris, kuri šiandien pažiūrėjusi į kito akis, pradėjo raudoti. Nežinau, kokio senumo įvykį ši praktika iškėlė jai į paviršių, bet tai tik įrodo, kad laikas negydo. Mes galime apie tai nešnekėti, bet pasąmonėje visada žinosime, kad spintoje tai guli. Tuomet užteks menko trigerio, kad patikrintum, ar tikrai laikas užgydė žaizdą.

Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos tikslas – įgalinti asmenis, patyrusius arba patiriančius psichikos sveikatos sunkumų savo ar savo artimųjų gyvenime tapti psichikos sveikatos ambasadoriais ir dalintis patirtimi savo bendruomenėse.

Projektą Šiaulių mieste įgyvendina Dramos terapijos asociacija kartu su Šiaulių visuomenės sveikatos biuru „Sveikas saulės miestas“.

Projekto organizatorius – Higienos instituto Psichikos sveikatos centras
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
Daugiau informacijos: zvelkgiliau.lt

Reklama