Lydėtuvių ceremonmeisterė: mirtis mane išmokė rūpintis savimi

„Aš sakydavau, kad mirtis yra mano geriausia draugė, kuri primena, kad laikas gyventi iš tikrųjų“, – šypsodamasi sako humanistinių lydėtuvių ceremonmeisterė Rima Steikūnienė. Trejus metus lydėtuvių ir atminimo ceremonijas humanistinėje organizacijoje „Laimingas žmogus“ kurianti ir vedanti moteris dalinasi, ką reiškia personalizuotai išlydėti artimąjį ir pasakoja apie priežastis, dėl kurių ji pajuto norą imtis tokios rolės.

Jūs kuriate ir vedate atminimo ceremonijas. Kas tai yra, kuo jos skiriasi nuo laidotuvių?

Kai miršta žmogus, viskas vyksta labai greitai. Tas momentas būna šokiruojantis, jame daug skausmo. Reikia būti stipriam ir dar visus sukviesti, atlikti įvairių organizacinių dalykų. Neretai žmonės toje situacijoje neįprasmina artimojo mirties, pameta palydėjimo prasmę. Vėliau, po mėnesio ar po metų, jie suvokia, kad laidotuvėse galbūt trūko šilumos, asmeniškumo. Tokiu atveju gelbėja atminimo ceremonija. 

Per atminimo ceremoniją žmonės būna šiek tiek toliau nuo mirties, įsisąmoninę, kas įvyko. Jie jau turi jėgų pagalvoti, kaip norėtų tą atsisveikinimą padaryti. Dar būna tokių situacijų, kada žmonės nesuspėja į laidotuves grįžti iš užsienio, tada nori paminėjimą daryti vėliau. Žmogui labai svarbu yra ritualas, įprasminimas, o išgedėjimui svarbus – taško padėjimas. Jei pagerbimo ritualas neįvyksta, net ir žinant, kad artimasis mirė, tai lieka kažkaip pakibę.

Kaip jūs sukuriate ceremoniją, iš kokių elementų?

Svarbiausia ceremonijos ašis yra tekstas, kuris perskaitomas ceremonijos metu. Mes, ceremonmeisteriai, renkame gyvenimo istorijas, gyvenimiškas smulkmenas, likusias artimųjų atmintyje. Tai – labai gyvi dalykai, kurių dėka vėl susitinkama su mirusiu artimuoju. Iš surinktų detalių rašome tekstą. 

Vieną kartą per lydėtuves darėme tokį gražų ištęstinį ritualą. Mirusysis buvo pasaulio žmogus, daug keliavęs, turėjęs labai daug draugų. Žmonės pasiėmė po akmenuką su intencija, kad kai kažkur važiuos, toje vietoje akmenuką paliks – taip tarsi pratęsiant jo kelionę. Būna, kad žvakė keliauja per rankas – tai vadinama žvakės sušildymu. Kas nori, garsiai ar mintyse pasako žodį, o vėliau sušildyta ugnis pastatoma ant kapo. Gali būti netgi dirbtuvėlės, kurių metu iš mirusiojo rūbų siuvami kalėdiniai žaisliukai. Arba valgio ruošimas kartu. 

Tas atminimo formatas – labai įvairus ir rengiamas individualiai. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Gilinantis į jo gyvenimą iškyla tam tikros temos ir iš to kyla noras kažką padaryti. Tarkime, jei žmogus visą gyvenimą gyveno sodyboje, mėgo augalus, medžius, tai atminimo ceremonija gali būti sodyboje aplink tuos medžius. Ritualas prasmingas turi būti tiems, kurie susirenka.

Ar artimiesiems lengva dalintis prisiminimais apie mirusįjį, o gal turite ieškoti būdų, kaip žmones atverti?

Žmonės per laidotuves vengia kalbėti apie mirtį. Jie kalba apie viską: apie orą, apie politiką, apie padangas, kurias reikia pasikeisti. Bet ką, tik ne apie mirtį ir ne tą žmogų, kuris mirė. Bet noras kalbėti visiems yra labai didelis. Nes visi puikiai supranta, ko čia susirinko, tik kalbėti neišeina. Kodėl lydėtuvės ir atminimo ceremonijos yra labai gera pagalba žmonėms? Ne tik tam, kad pagerbti, bet ir gedėti. Atsiranda žmogus iš šalies, profesionalas, kuriam rūpi, kas čia vyksta, ir jam išsipasakoti yra labai lengva. Niekada nebuvo taip, kad reiktų žmones tempti už liežuvio.

Kaip į tokius naujus ritualus reaguoja vyresnioji karta? 

Ne kartą esu girdėjusi, kaip močiutės, seneliai dalyvaudami ceremonijoje sako: „Ir aš tokios noriu“. Jie daugiausiai verkia, sako, kad tikrai labai gražu, prasminga.

Kodėl jūs norėjote dirbti ceremonmeistere? 

Aš esu baigusi režisūrą. Mano meninis kelias nutrūko ir vėliau pradėjau verslauti. Kai pamačiau skelbimą, kad ieškomi ceremonmeisteriai, galvojau, kaip pasiilgau kūrybinio darbo su žmonėmis. Pradžioje vedžiau vestuvių ceremonijas, bet supratau, kad tai visiškai ne man. Būtent laidotuvių ceremonijose pamačiau didelę prasmę. 

Kadangi pati sirgau vėžiu, buvau arti mirties, daug apie ją galvojau. Praėjau ir gedėjimo etapus su artimaisiais. Todėl supratau, kaip tai yra svarbu. Žmonės bijo apie tai kalbėti. Bet jei tuo momentu kažkas kalbėti išdrįsta – tai yra didelė pagalba. 

Ar po ligos jūsų santykis su mirtimi arba požiūris keitėsi?

Gal ne požiūris į mirtį, o požiūris į gyvenimą pasikeitė. Tai, kad mirtis yra šalia ir aš aiškiai suvokiu, kaip netikėtai viskas gali įvykti, leidžia neatidėlioti, tiesiog daryti tai, ką šaukia širdis. Mirtis mane išmokė rūpintis savimi. Kai persidirbdavau, kai pervargdavau, įsivaizduodavau, kad ji už nugaros: „Na, manęs pasiilgai? Tai gal jau keliaujame su manimi?“. „Ne ne“, – sakau. „Tai gal tada einam pamiegoti, jei nenori su manim?“. Aš sakydavau, kad mirtis yra mano geriausia draugė, kuri primena, kad laikas gyventi iš tikrųjų. Aišku, kalbėti apie mirtį man yra daug lengviau. Manęs tai negąsdina ir žmonės tada labai atsipalaiduoja.