L. Samulionytė – „Sunkiausia pripažinti, kad sergu"

Laura Samulionytė – aštuoniolikmetė aktyvistė, sportininkė bei menininkė, Rimanto Kaukėno paramos grupės savanorė, atstovė Šiauliuose.

Tema iš tiesų labai jautri, kodėl pasiryžai duoti interviu šia tema, kodėl iš viso gyvenimo spalvų išsirinkai kalbėti šia tema?

Niekada nemaniau, kad pasiryšiu kalbėti ne apie savo, kaip sportininkės, karjerą ar savo veiklas, o apie asmeninį gyvenimą. Tačiau noriu, kad kiekvienas, turintis panašių sutrikimų, pasiryžtų gydytis ir priimti tinkamą sprendimą. Kartais net ir patys stipriausi turi pripažinti pralaimėjimą, o kartais tenka pripažinti sau, kad sergi.

Ši tema labai skaudi, dažniausiai aplinkiniai to nelaiko rimta problema, pats to nevertini rimtai, perleidi tai juokais, tačiau laikas bėga greitai ir žiūrėdamas į save veidrodyje pradedi suvokti, kad su kūnu kažkas negerai. Protas suvokia,kad reikia keistis,bet pats jau nebegali su tuo susitvarkyti vienas.

Valgymo sutrikimai neatsiranda per parą, kaip pastebėjai, kad su tavo kūnu kažkas ne taip?

Žiemą po slidinėjimo stovyklos jutausi labai tvirta ir pasitikinti savimi, atrodo, priaugau šiek tiek daugiau nei įprasta, bet mane tai tenkino (62). Sulaukiau replikos iš žmogaus, kuris dirba su manimi, jog atrodau per daug išstambėjusi ir pora kilogramų nusimesti būtų gerai. Ši mintis užsiliko mano galvoje. Tačiau paskui tas svoris pradėjo mane varginti, kiekvieną dieną ant svarstyklių lipdavau po keturis – penkis kartus. Veidrodyje atrodžiau sau stora, tai ten reikia sumažinti apimtis, tai ten, pagalvojau, kad pora kilogramų atsikratyti nebus bloga išeitis, tačiau nukritus dviem kilogramams aš sau atrodžiau vis dar tokia pati. Valgydavau po kartą per dieną, kartais porą vaisių, nuo jų aš jusdavausi soti. Tačiau tai tapo pripratimu ir valgyti saikingai aš nustojau ir valgyti kartą per dieną atrodė normalu, man pakakdavo.

Pastebėjimas atsirado tuomet, kai sportuoti porą kartų per dieną pasidarė labai sunku, suvalgius didesnę porciją maisto jusdavausi persivalgiusi, mane pykindavo, jusdavau šleikštulį, tuo metu sirgau angina, gydžiausi, valgiau daugiau nei man įprasta. Miegoti visą dieną atrodė normalu. Džiaugiausi, kad svoris bus pakilęs, tačiau užlipus ant svarstyklių, nuėjus pas gydytoją supratau, kad pora mėnesių ir mano 48 kilogramai nebėra normalu. Suprastėjusi miego kokybė, nemiga, staigus pavargimas. Supratau, kad mano asmenybei su didžiuliu perfekcionizmu šis spaudimas buvo toks stiprus, kad turėjau pripažinti, kad esu anoreksijos pradžioje ir man reikia pagalbos.

Ar pasiryžti gydymui buvo sunku, kas buvo sunkiausia?

Sunkiausia buvo suvokti, kad aš sergu ir man reikia pagalbos. Suvokti, kad niekas man nepadės, jei ne aš pati ir mano noras pasveikti. Sunkiausia buvo pripažinti sau, kad visą laiką ignoravau save „marindama“. Atrodo, kartais atsikvošėdavau ir suprasdavau, kad svorio mesti nebėra nuo ko, o vienintelis būdas sveikti – pradėti valgyti neskaičiuojant, tačiau suvokimas ir mano elgesys skyrėsi. Sunkiausia - kovoti su savimi. Tačiau šiuo metu pažadėjau sau ir artimiesiems, kad turiu pasveikti, nes esu sportininkė, kažkada ir būsima mama. Pykau, kad tėvai siuntė pas specialistus, nesupratau kodėl. Suvokimas, kad tai tu pats save atvedei į dabartinę situaciją, mane ir liūdino, bet ir motyvavo susimti.

Sveikimo periodas, kaip apibūdintum jį?

Labai didelė emocijų kaita, lipimas per save, nauji išbandymai. Tiek emocijų galima pamatyti viename savyje. Sunkiausia tėvams, kurie mato ir jaučia mano vidinius svyravimus, mano pokyčius, niekada nenuleidžianti rankų mama, kuri visą sunkiausią etapą mane palaikė ir palaiko. Svoris auga, džiaugiuosi kiekvienu kilogramu ir gramu, tačiau manau sunkiausia bus išlaikyti norimą svorį. Prisitaikymai prie to, kad dingsta šleikštulys, nebėra „nesveikas“ ir „labai sveikas“ maistas mane džiugina. Jaučiuosi stipresnė.

Ką patartum tiems, kurie turi valgymo sutrikimų?

Šį interviu daviau norėdama paskatinti tuos, kurie turi tokių pačių problemų.

Vieni šio karo nelaimėsite, kuo greičiau imsitės gydymo, tuo labiau nudžiugins rezultatai. Kiekvienas turime problemų, apie kurias nenorime kalbėti, bet išdrįskite padėti sau su kitų pagalba, tai nėra gėdinga. Gėdinga matyti ir nepadėti sau. Pirmiausia būkime pilnaverčiai žmonės su šiek tiek riebaliuko, sportuokite, bet nealinkite savęs. Normalu ne visada justis gražiam, bet visada juskitės žmogumi su daugybe pliusų. Juk kai susergi plaučiu uždegimu nebegalvoji, ar reikia gydytis, ar ne. Pripažink sau, kad sergi ir kovok su liga, nes kiekvienas mūsų esame stipresni už ligą, jei tik to norime. Būkime kovingi, nepasiduokime. Pirmi etapai labai sunkūs, bet su laiku viskas tikrai atsipirks.