Lošėjo išpažintis

„Lošiu, kol atsilošiu“, – taip sau sakydavo Vidas kiekvieną kartą, kai prarasdavo pinigus, dalyvaudamas lažybose ir ridendamas kauliukus kazino.

Vis tik tokia taktika nepasiteisino. Vidas sako, kad, pats to nesuprasdamas, grimzdo į priklausomybę ir į skolas. „Kai galų gale atsitokėjau, supratau, kad likau visiškai vienas, prasiskolinęs ir bejėgis. Man atrodė, kad geriau visai negyventi, negu gyventi taip“, – sako 32 m. vyras.

Vidas pamena, kad visuomet buvo azartiškas. Vaikystėje pietų pinigus panaudodavo nutrinamiems loterijos bilietams pirkti. Kartais tėvų duota suma padvigubėdavo, o kartais Vidas likdavo be pietų.

Sulaukęs pilnametystės, išvažiavo studijuoti į sostinę. Akis užkliuvo už lažybų bendrovės, viliojančios šūkiais ir simpatiškomis merginomis. „Iš pradžių sumos, kurias stačiau, buvo nedidelės. Man sekėsi, todėl pradėjau lankytis reguliariai“, – pamena Vidas.

Lažybų punktas tapo savotiška jauno vyro darbo vieta – Vidas sako save įtikinęs, kad lošdamas padeda tėvams, nes gali pats susimokėti už maistą, o jei pasiseka – ir už buto nuomą. „Man visuomet buvo sunku gyventi. Turėjau savyje daug nerimo, daug kompleksų. Lošdamas nuo to pabėgdavau, pabėgdavau nuo realybės. Tas jausmas man labai patiko“, – sako Vidas.

Melavo ir žmonai, ir sau

Lošimų aistrą laikinai užgožė aistra būsimajai žmonai. Sužinojusi apie Vido pomėgį, ši buvo kategoriška: arba aš, arba lažybos. Vidas pasipiršo.

Į lažybų punktą kojos nekėlė dvejus metus. O tuomet, kaip pats sako, nebeištvėrė. Žmona laukėsi vaiko, reikėjo galvoti apie jo išlaikymą, nuosavą būstą. „Svarsčiau, gal pavyks išlošti didelę sumą ir tada išsispręs visos mūsų finansinės problemos. Bet dabar manau, kad tai tebuvo pretekstas. Norėjau lošti, norėjau vėl pabėgti nuo realybės“, – sako Vidas.

Lažybų punkte vyras palikdavo dalį atlyginimo. „Jei tik išlošdavau, norėdavau išlošti dar. Jei pralošdavau, būtinai turėdavau atsilošti“, – aiškina jis.

Žmona netruko pastebėti, kad šeimai nuolatos trūksta pinigų. Vidas aiškino, kad taupo nuosavam būstui. „Apgaudinėjau ne tik žmoną, bet ir save. Man atrodė, kad kai išlošiu, tuos pinigus iš tikrųjų atidėsiu buto pirkimui ir visi bus patenkinti“, – sako jis.

Pralošė 30 tūkstančių

Vieną dieną Vidui pasisekė – jis išlošė tūkstantinę sumą. Ja nešinas skubėjo ne namo, kaip buvo pats sau žadėjęs, o į kazino ir... viską pralošė.

Vidas sako, kad būtent tada pradėjo ristis žemyn. „Kazino lankiausi beveik kasdieną. Buvau nuolatos piktas ir nepatenkintas. Ypač pykau ant žmonos, netgi ant vaiko, nes reikėjo juos išlaikyti. Man atrodė, kad galiu tuos pinigus panaudoti kur kas geriau“, – prisipažįsta jis.

Kai žmona, nebeištvėrusi nuolatinio melo ir apgavysčių, išvažiavo gyventi pas tėvus, Vidas tarsi lengviau atsikvėpė – galės visą save atiduoti lošimui. O kai išloš, žmona pati parlėks.

„Izoliavau save nuo šeimos, nuo draugų, nes man visi trukdė lošti. Nenorėjau su niekuo bendrauti. Vienintelis dalykas, kuris mane laikė visuomenėje, buvo mano darbas“, – sako Vidas.

Aistringo lošimo periodas truko porą metų. Vidas tai laimėdavo 1–2 tūkstančius, tai pralošdavo. Už išloštus pinigus įsigijo gerą mobilųjį telefoną, kompiuterį, kartais duodavo pinigų atskirai gyvenančiai žmonai ir sūnui. Kazino darbuotojai patarė Vidui rinkti čekius, nes išloštas pajamas reikia deklaruoti. Kai vyras pamatė, kad sąskaitoje nurodyta, jog jis pralošė beveik 30 tūkstančių, stvėrėsi už galvos.

Bet nustoti lošti negalėjo. „Būdavo: išsilaikau savaitę ir man atrodo, kad aš jau pakankamai stiprus. Nueisiu su keliasdešimt eurų tik šiaip, tik pramogai. Pareidavau pralošęs šimtus“, – sako Vidas.

Dabar jis lažybų punkte ir kazino nesilankė beveik metus. Vietoje to lanko anoniminių lošėjų klubą. Džiaugiasi, kad per visą tą laiką pavyko išsaugoti darbą – turi iš ko pamažu atidavinėti skolas. Bando vėl užmegzti ryšį su tėvais, sūnumi, draugais. „Aš negaliu pasakyti, kad niekada nelošiu. Tas noras visada yra. Bet tikiuosi, kad nelošiu“, – sako Vidas.

Gydytojo psichiatro komentaras: vaistų nuo priklausomybių nėra

– Medikai neskirsto priklausomybių į rūšis. Ar žmogus priklausomas nuo alkoholio, ar nuo lošimų – organizme vyksta panašūs procesai ir gydymas yra panašus.

Noras eiti lošti kyla iš vidaus ir sunku paaiškinti, kodėl. Medikai tai vadina biocheminiais procesais organizme: manoma, kad žmogui trūksta dopamino – medžiagos, atsakingos už malonumo jausmą, todėl ir išsivysto priklausomybė. Tačiau visiško paaiškinimo, kodėl atsiranda priklausomybė, nėra.

Nėra ir vaistų priklausomybėms išgydyti, todėl lošėjams, kaip ir alkoholikams, yra taikomos psichoterapinės priemonės: 12 žingsnių Minesotos programa, kognityvinė elgesio terapija. Siekiama perprogramuoti žmogaus smegenis, kad jos imtų kitaip galvoti apie lošimą.

Žogus turi atrasti tokią veiklą, kuri neleistų galvoti apie lošimą. Mes esame biocheminės mašinos, gauname dirgiklius, į juos reaguojame. Yra lošėjų, kuriems niekas nepadės, yra tokių, kurie gali mesti lošimą, kai susidaro palankios sąlygos. Tai priklauso nuo prigimties.

Anoniminiai lošėjų klubai – pats efektyviausias gijimo būdas. Daugelis klaidingai mano, kad žmogų galima priversti ieškoti pagalbos. Turint priklausomybę, sprendimą gali priimti tik pats sergantysis ir jei žmogus jau atėjo ieškoti pagalbos, didelė tikimybė, kad jam pavyks. Žmogų gali šimtus kartų įtikinėti keistis, tačiau sprendimas turi subręsti jo viduje.

Jei lošėjas prasilošia, artimieji jokiu būdu neturi apmokėti jo skolų. Nes lošėjas turi pats susitvarkyti su savo priklausomybės pasekmėmis. Jei artimieji jo skolas mokės, noras spręsti problemą bus vis atidedamas. Namiškai turi perimti pinigų valdymą, o lošėjas turi suvokti, kad savo finansų jis valdyti nepajėgus.

Kunigo komentaras: nuolatos žaisti kortomis nėra gerai

– Jeigu žmogus, pavyzdžiui, keliaudamas po Ameriką arba plaukdamas kruiziniu laivu, vieną kartą pabando laimę kazino, tame blogio neįžvelgiu.

Didžiausias blogis atsiranda tuomet, kai žmogaus tikslas – lošimu pelnyti turtą. Nieko nedirbant, nesistengiant. Kai azartiniams žaidimams nuolatos leidžiami pinigai ir atsiranda priklausomybė, kuri, sakyčiau, yra netgi stipresnė už potraukį alkoholiui. Tai – tarsi narkotikai, nes lošiantis žmogus, kaip ir narkomanas, atsiduria visuomenės užribyje.

Iš tikrųjų net ir nuolatos žaisti kortomis nėra gerai. Kortuojant veltui leidžiame laiką, kuris yra Dievo dovana.

Jeigu žmogus įdomumo dėlei nusiperka bilietėlį, galvodamas: laimėsiu – gerai, nelaimėsiu – irgi gerai, to smerkti irgi negaliu. Nors vėlgi – dabar viskas taip persipynę. Atrodytų, loterijos daro gerą darbą, remia sportą, bet neseniai iš žiniasklaidos sužinojome apie tamsiąją šios „geradarystės“ pusę.

Iš tos pačios žiniasklaidos girdėjome ne vieną pavyzdį, kuomet žmonės, loterijose išlošę didžiulių pinigų, nemokėjo jais naudotis. Tas laimėjimas netgi padarė jų gyvenimą blogesnį.

Iš tikrųjų per mano kunigystę, per tuos 20 metų, nėra buvę, kad žmogus ateitų ir sakytų: „Štai, kunige, turiu priklausomybę nuo lošimų.“

Tiesa, kai dar buvau studentas, pažinojau jauną vyrą. Neturėjo žalingų įpročių, buvo labai muzikalus. Vieną dieną, leisdamas laisvalaikį ir lošdamas žaidimų automatais, jis laimėjo didžiulę pinigų sumą. Nuo to laiko įniko į lošimus taip, kad buvo sunku ir bepadėti. Prasiskolino, nebaigė studijų.

Norėčiau paraginti žmones nebijoti kreiptis. Jeigu jie gyvens dvasinį gyvenimą, praktikuos sakramentus, per atgailą, per išpažintį galės nuoširdžiai atsiverti sau ir Dievui. Pripažinti, kad tai, ką daro, yra negerai. Su priklausomybe kovoti padės pokalbiai su dvasininku, o svarbiausia – Dievo malonė.