Loretos rašomos knygelės gimė iš motinystės

Šiuolaikinė moteris puikiai derina karjerą, motinystę ir savo pomėgius. O kartais būtent motinystė padiktuoja naują pomėgį, kuris gerokai pakoreguoja pačios moters gyvenimą. Širvintiškė Loreta Girdzijauskienė juokiasi: „Kas nutiko, kad pradėjau rašyti? Nutiko sūnus :)“. Noras nudžiuginti sūnų niekur negirdėtomis pasakomis, kurių veikėjai – jo mėgiamiausi žaislai, tapo gražiu pomėgiu rašyti pasakų knygeles.

Šiandien Loreta pristato jau ketvirtąją savo pačios sukurtą pasakų knygelę, kuriai veikėjus diktavo mažasis Jokūbas.

Motinos dienos išvakarėse kalbiname Loretą Girdzijauskienę apie jos knygeles, kurios gimė iš motinystės:

-Kaip save pristatytumėte tiems, kurie nepažįsta?

-Esu knygų vaikams autorė, pradėjusi rašyti vaikams prieš kelerius metus. Baigiau teisės studijas, tačiau didžiąją laiko dalį organizavau mokymų renginius. Taip pat 25 metus žaidžiu žolės riedulį ir esu laimėjusi Europos sidabrą, Europos jaunimo auksą, sidabrą ir bronzą. Iki šiol aktyviai dalyvauju šaunaus Širvintų „Intos“ veteranių klubo veikloje.

-Kokia buvo jūsų vaikystė? Kas labiausiai iš jos išliko širdyje?

-Augau Širvintose, tuo metu Mechanizatorių gatvėje (dabartinė Kalnalaukio). Tai buvo vaikystė, kai vasarą nuo ryto iki vakaro laksčiau su kiemo vaikais. Žaidėme slėpynes, karus, kasėme į žemę „sekretus“, pynėme iš pienių vainikus ir darėme iš jų stiebų garbanas, su mergaitėmis valandų valandas žaidėme „gumutę“. Mama negalėdavo prisišaukti ateit pavalgyti. O žiemą valandų valandas čiuožiau nuo kalniuko ir neretai atnešdavau namo dovanų po riebų guzą. Taigi, turėjau labai turtingą įspūdžiais vaikystę. Gera prisiminti.

-Kada susipažinote su knygelėmis? Kokios paliko savo spaudą?

-Ryškiausią spaudą mano kelyje į knygas paliko dvi moterys. Pirmoji – mano teta Valytė, kuri padovanojo knygą „Merė Popins“. Iki šiol prisimenu, kai buvo karšta vasara ir aš pas močiutę kaime užlipus į seną obelį arba supynėse skaičiau šią knygą. Antroji moteris, kuri paliko itin ryškų spaudą, buvo lietuvių kalbos mokytoja Regina Apynienė, su kuria susipažinau penktoje klasėje. Ji mus ne tik skatino skaityti, bet taip pat mums dovanodavo įvairias knygas, kviesdavo kartu vykti į Vilnių žiūrėti spektaklių Jaunimo dramos teatre. Pirmoji knyga, kurią esu gavus iš jos buvo „Fantomas“. Jis kaip reikiant mane įtraukė į detektyvų pasaulį. Džiaugiuosi, kad teko laimė šias moteris savo gyvenime sutikti ir dėl jų esu įsitikinusi, kad kiekvienas suaugęs gali turėti ryškų teigiamą spaudą vaiko gyvenime.

 -Kas nutiko, kad ėmėte pati rašyti? Kaip tas pirmas žingsnis atrodė?

-Niekada net minties neturėjau, kad pradėsiu rašyti knygas vaikams. Kas nutiko, kad pradėjau rašyti? Nutiko sūnus :). Ir tai ne iš karto. Jam tuo metu buvo trys metai, kai kartą ėjau jį migdyti ir teko skaityti pasaką „iš galvos“. Tai buvo amžiaus epizodas, kai jis labai dievino lėktuvėlius ir konstruodavo juos iš LEGO kaladėlių. Tai aš jam pasekiau pasaką apie lėktuvėlį, kuri pagrobė vienišas drakonas. Besekant, mano pirmos pasakos klausytojas užmigo, o aš pamaniau, kad visai neblogai gavosi man ta pasaka. Nusprendžiau, kad būtinai reikia užsirašyti, nes pamiršiu. Ir taip, sekė pasaka po pasakos. Daviau paskaityti artimiesiems, ir jie mane ėmė drąsinti nesustoti. Nesustojau, ir savo pirmąją knygelę „Jokūbo pasakos“ pati išleidau anglų kalba Amazon.com sistemoje.

-Gal galite pristatyti savo naująją knygelę? Ji pirmoji? Kur galima ją įsigyti?

-Tai nėra pirmoji mano knyga. Esu išleidusi pati tris knygas vaikams anglų kalba jau minėtoje Amazon.com sistemoje.

Pristatant savo naująją knygelę „Pasakos iš Bumbulinio daržo“, pirmiausiai reiktų pasakyti, kad nuosavybė šios idėjos visu šimtu procentu priklauso mano sūnui Jokūbui. Jam tuo metu buvo keturi metai, kai jis paprašė pasekti pasakas apie salotą ir braškę. Pasekiau ir užsirašiau. Taip gavosi keturiolika pamokančių, kurioziškų istorijų, kuriose pagrindinės herojės yra daržovės ir jas supantys, retkarčiais atklystantys gyvūnai. Kai jas parašiau, pamaniau, kad visas šias daržoves turi juk kažkas auginti. Sukūriau Bumbulinio personažą. Tai seneliukas, kuris labai mėgsta auginti ir valgyti daržoves, o penktadieniais jas veža sergantiems, kad jiems suteiktų jėgų. Kodėl seneliukas? Man gyvenime neteko laimė sutikti nei vieno savo senelio (iškeliavo į kitą pasaulį dar iki mano gimimo). Tad pamaniau sukursiu sau senelį. Gal dėl to jis toks teigiamas ir šiek tiek paslaptingas, palikta erdvės pačiam skaitytojui jį įsivaizduoti.

Knygą parduoda Niekorimto.lt ir dauguma Lietuvos knygų platintojų.

-Ko palinkėtumėte mamoms, tėčiams, kurie savo vaikams „skaito pasakas iš minčių“?

Palinkėčiau būtinai šias pasakas užrašyti. Tai bus puikus prisiminimas ne tik užaugusiems vaikams, bet ir palikimas anūkams. O galbūt jos vieną dieną apsivilks knygos rūbą? Gyvenime kaip pasakoje – juk visko būna.

NERINGA TUŠKEVIČIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovės asmeninio albumo