Liu­das Mi­ka­laus­kas lau­kia „kau­kių ba­liaus“ pa­bai­gos

„At­sip­ra­šau, ne­ga­lė­jau kal­bė­ti – pjo­viau avį“, –  sa­ko ope­ros so­lis­tas Liu­das Mi­ka­laus­kas ir ten­ka pri­pa­žin­ti, kad tai – vie­na ori­gi­na­liau­sių gir­dė­tų prie­žas­čių, ko­dėl pa­šne­ko­vo te­le­fo­nas ty­li. Jaut­rų ir su­bti­lų kla­si­ki­nės mu­zi­kos pa­sau­lį L. Mi­ka­laus­kas de­ri­na su gy­ve­ni­mu Plu­tiš­kių kai­me ir ne ką ma­žiau nei kon­cer­tų lau­kia šilt­na­my­je iš­dyg­sian­čių ri­di­kė­lių. „Vi­sa šei­ma juos be ga­lo mėgs­ta­me“, – nu­si­juo­kia.

– O dabar dar ir savo bičių ūkį plečiate?

– Per pirmąjį karantiną išpildžiau seną svajonę – sodyboje pasistačiau du avilius. Prieš keletą dienų kaip tik važiavau į Prienus pasiimti dar dviejų avilių. Kol kas jie tušti – bičių už pusmėnesio atveš bičiulis Algirdas Amšiejus. Didžiulis džiaugsmas pagaliau įprasminti savo hobį, nes apie bitininkystę dažnai pagalvodavau, skaičiau ir tebeskaitau įvairią literatūrą. Nuo pat mažens gimtajame Tauragės krašte mane bitininkauti veždavosi diedukas, paaugęs ir pats turėjau keletą avilių. Bet išvažiavau studijuoti, nepavykdavo sugrįžti taip dažnai, kaip norėdavosi, avilius užpuolė liga ir mano šeimynos išmirė... Penkiolika metų bičių neturėjau – ir pagaliau!

Aišku, rimti bitininkai iš manęs pasijuoktų – kalbu tik apie keturias šeimynas. Bet prekyba užsiiminėti neplanuoju, o artimiesiems, draugams net ir dviejų avilių per akis. Praėjusiais metais savo medų, supilstytą į mažus stiklainiukus, netgi sugalvojome padovanoti atlikėjams, dalyvavusiems mūsų su žmona organizuojamuose festivaliuose. Labai simboliška ir asmeniška dovana – medus, kurį išsukai kartu su šeima.

– Karantinas bitininkystei nemaišo, tačiau kaip šiuo suvaržytu ir suspaustu laikotarpiu realizuojate savo kūrybines ambicijas?

– Kūrybinę veiklą galima kuo gražiausiai vystyti socialiniuose tinkluose. Su kaimynystėje, už kokių penkiasdešimties metrų, gyvenančiu scenos kolega Egidijumi Bavikinu vis įrašome feisbuke koncertų. Taip pat teikėme keletą projektų Kultūros tarybai –
gavome finansavimą organizuoti koncertus bažnyčiose, darant tiesiogines transliacijas per radiją, socialinius tinklus.

Pamenu, gruodžio mėnesiais turėdavau 30–40 koncertų, kartais – net po tris per dieną. Negalėčiau pasakyti, kad šis gruodis buvo mažiau užimtas – sulaukiau daug įmonių, įvairių bendruomenių prašymų koncertuoti iš namų ar įmonės patalpų tiesiogiai. Dabar, atsisėdęs prie natų, repetuoju partiją, kurios atsiskaitymas kovo mėnesį vyks pagrindinėje mano darbovietėje – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Taigi savotiška realizacija vyko ir vyksta. Aišku, jeigu karantinas staiga baigtųsi, nebūtų taip, jog atsistotumei dainuoti ir nekiltų jokių problemų. Kiltų. Raumenys šalia balso stygų pailsėję, atsipalaidavę – jiems reikia daugiau darbo, daugiau apkrovos. Pirmieji pasirodymai taptų iššūkiu.

– O pati scena ir dainavimas prieš tūkstantinę auditoriją – irgi iššūkis? Juk ne veltui sakoma, kad scenos baimė – antroji po mirties baimės.

– Tikrai turiu draugų profesionalių atlikėjų, kuriuos, kai tik reikia išeiti į sceną, ima pykinti arba prispiria į tualetą. Tuomet stovi ir lauki, kol kolega sugrįš ir galėsime pradėti pasirodymą (juokiasi). Aš ir pats turėjau scenos baimių, bet kai prasidėjo mano intensyvi koncertinė veikla – koncertas ryte, koncertas per pietus, koncertas vakare, prie scenos labai greitai pripratau. Dabar net ir po pertraukos į ją sugrįžti nė kiek nebijočiau. Scenos baimė man jau svetima.

– Kadaise teko būti jūsų koncerte Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Atrodė, kad jums didelį malonumą teikia ne tik dainavimas, bet ir buvimas su žmonėmis. Virtualių koncertų metu to buvimo nebeliko – ar sunku be jo?

– Sunku, bet ne ką lengviau buvo prieš tai. Prisimenu, nuvykdavai į koncertus – pilnos salės žmonių. Nesvarbu – žiema ar vasara, bažnyčia ar kultūros centras. Dar pašmaikštaudavome su kitais artistais: jeigu nebus stovinčiųjų, nekoncertuosime (juokiasi). Kai paskelbė karantiną, įvyko lūžis: ateini į sceną ir nesupranti, kas darosi – sėdi penkiasdešimt klausytojų. Apimdavo tokia keista vidinė savijauta: kaip reikės koncertuoti, kaip reikės gyventi? Ne dėl finansinių dalykų – dėl emocinių.

Vėliau koncertai visiškai prapuolė, dar vėliau prasidėjo šitas „kaukių balius“. Koncertų metu būdavau įpratęs matyti žmonių veidus, akis, šypsenas, ašaras. Kartais net imdavau ir pakeisdavau programą taip, kad žmonės kuo stipriau išgyventų savo emociją, kad pabaigoje plotų atsistoję. O dabar tu žiūri, matai kaukes ir nebesupranti, ką daryti. Nėra veidų, nėra reakcijų, nebežinai – keisti programą ar ne. Be to, kuo mažiau žmonių, tuo jie santūresni, tuo nejaukesnė aplinka. Taip koncertas po koncerto grįždavau tuščia širdimi, kažko nepasisėmęs, negavęs...

Dėl to ir teatras man visuomet buvo antroje vietoje: kai išeini į sceną, įsijungia rampos, šviesos, tu matai tik pirmąsias dvi žiūrovų eiles, visa kita – tamsi juoda dėmė, nors ir žinai, kad sėdi tūkstančiai. Aš labiau mėgstu tokias nedideles kamerines erdves kaip Šiaulių
Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia – jose gali prieiti prie kiekvieno klausytojo. Man patinka žiūrėti į žmonių akis, veidus ir ta gerąja prasme manipuliuoti emocijomis.

– Nori nenori, tenka pripažinti, kad karantinas bukina mūsų protus ir sielas. Jau ir per pirmąją bangą skubėjome ne knygų ar plokštelių, o tualetinio popieriaus. Kaip manote, po metų esame išbadėję kultūros ar ją primiršę?

– Na, aš pats nesijaučiu pamirštas. Po virtualių koncertų feisbuke sulaukiame tūkstančių patiktukų, tūkstančių komentarų. Supranti, kad žmonės tavęs ilgisi, tave prisimena. Toks savotiškas kultūrinio ego patenkinimas (juokiasi). Arba, būna, įrašai pasirodymą įmonei, bendruomenei, miestui, kuris bus transliuojamas ne iš karto, šiek tiek vėliau, ir po kurio laiko pasipila žinučių iš, pavyzdžiui, Trakų: kaip gražiai sudainavote, kaip džiaugiamės, kaip pasiilgome.

Iš tiesų, jeigu savo socialinių tinklų paskyrose turite mėgstamų artistų, labai raginčiau jiems parašyti. Negalvokite, kad jie yra pasipūtę arba jiems nebus svarbi jūsų nuomonė. Bus. Mes, artistai, dabar negauname to atgalinio ryšio, dėl kurio iš tiesų ir dirbame. Juk ne dėl finansinių dalykų lipame ant scenos, o būtent dėl to ryšio, kai tu duodi publikai ir gauni su kaupu atgal – meilės, plojimų, įvairiausių emocijų, kartais ir dainavimą drauge. Šito nuotoliniame gyvenime be galo trūksta.

– Kalbate apie tai, ko trūkstate. O ką šituo sudėtingu laikotarpiu atradote?

– Keistai nuskambės, bet didžiausias šio laikotarpio atradimas – mano vaikai. Jie abu gimė man labai įtemptu laikotarpiu profesine prasme, kuomet tekdavo iš namų išvažiuoti anksti ryte ir į juos sugrįžti tik vėlai vakare. Dabar namuose esu beveik nuolatos ir matau, kaip auga ir bręsta mano mažasis Joniukas, kaip pradeda daugiau kalbėti. Šituos momentus su vyresne dukra Gintare kartais praleisdavau... Džiaugsmas, kurį patiriu, stebėdamas vaikų gyvenimą, jų mažas smulkmenas ir pasiekimus, viską kompensuoja. Viską, ką dabar esame praradę.