Lituanisto misija – ne tik mokyti, bet ir perduoti meilę kalbai

Sakoma, kad žmogus gimtąją kalbą gauna drauge su motinos pienu. Pirmieji kalbos mokytojai neabejotinai yra kiekvieno iš mūsų tėvai, kuriuos girdėdami, kartodami susipažįstame su pasauliu. Vaikui augant ir žengiant vis tvirtesniu žingsniu į mokslo ir žinių pasaulį, svarbus vaidmuo tenka mokytojui, ypač lituanistui, kuris ne tik moko lietuvių kalbos gramatikos taisyklių, supažindina su literatūros kūrėjais, bet ir perduoda meilę gimtajam žodžiui.

Mokykla visais laikais buvo žinių ir mokslo tvirtovė, neįsivaizduojama be savo darbui, pareigai atsidavusių pedagogų. Situacija nepasikeitė iki šiol. Pastaruosius kelerius metus pasaulį sukausčiusi pandemija, nuotolinis mokymas tik dar labiau išryškino, koks svarbus yra gyvas bendravimas, mokytojo ir mokinio kontaktas. Nepaisant to, kad šiais laikais gyvą bendravimą vis dažniau keičia virtualus, jokia kompiuterinė programa nepajėgi atstoti mokytojo, kuris ne tik moko, bet ir kuria, palaiko santykį su kalba, kultūra, padeda vaikui identifikuoti save kaip tautos atstovą, turintį ne tik teisių, bet ir svarbių pareigų.

Lituanistas – tęstinumo skleidėjas

Taisyklinga kalba, gramatikos taisyklių žinojimas, gebėjimas rašyti be klaidų – šiuos dalykus dar mokyklos suole bando įskiepyti lietuvių kalbos mokytojai, pabrėždami, kad kalba yra kiekvieno žmogaus vizitinė kortelė. Šiaulių universitetinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vida Marcišauskaitė teigia, kad lituanistai nėra tik dalyko mokytojai, jie siekia užauginti žmogų, kuriam svarbi kalba, tradicija, tęstinumas.

„Lietuvių kalbos mokytojo vaidmuo šiandieninėje mokykloje siaurąja prasme yra toks pat kaip ir kitų dalykų mokytojų – suteikti dalyko žinių, būtinų skaitymo, rašymo, taisyklingo kalbėjimo įgūdžių. Plačiąja prasme mokytojas lituanistas yra pilietiškumo, kultūrinio raštingumo skleidėjas ir populiarintojas, gimtojo žodžio meistras ir puoselėtojas. Jis siekia užauginti žmogų, kuris priklausytų raštingų, skaitančių ir taisyklingai kalbančių elitui. Suvoktų žodžio prasmę.

Kai išgirstu koncerto vedėją sakant „Sekanti daina...“ ir čia pat pasitaisant „Sakyti sekanti netaisyklinga, kita daina bus...“, šypsausi: turėjo mokytoją.... Gera būti dalimi to, kas pradėta seniai, būti tęstinumo lauke ir perduoti tai kitai kartai“, – apie lituanisto profesiją pasakojo V. Marcišauskaitė.

Paklausta, kaip užsimezgė jos ryšys su gimtąja kalba, V. Marcišauskaitė prisimena savo lietuvių kalbos mokytoją, šviesaus atminimo Bronę Budrevičienę, universitete sutiktus dėstytojus, kurie prisidėjo prie jos asmenybės formavimosi.

„Visko pradžia buvo mokykloje. Vėliau pedagoginis institutas Šiauliuose ir, žinoma, dėstytojai, profesūra. Galiu drąsiai pakartoti Niutono mintį, kad mačiau toliau, nes stovėjau ant milžinų pečių. Tą patvirtintų visa mūsų, tų laikų absolventų, karta. Gal tik metams bėgant supranti ir atrandi tai, ką įdavė, ko išmokė, ką suformavo, kad esi toks būtent tų žmonių dėka“, – įsitikinusi V. Marcišauskaitė.

Mokytoja pripažįsta per lietuvių kalbos pamokas pirmiausia siekianti suformuoti teigiamą požiūrį į gimtąją kalbą, suvokimą, kad kalba turi būti švari, tvarkinga ir nevalia jos teršti.

„Svarbu formuoti teigiamą nuostatą, apimančią lietuvių kalbos mokymąsi ir vartojimą, supratimą, kad kalbos namai, kaip ir mūsų fizinis būstas, gali būti apleisti, netvarkingi, nevalyvi. Lieku ištikima Mikalojaus Daukšos nuostatai: giriu už svetimų kalbų mokėjimą ir raginu neapleisti gimtosios. Tiesa, rašiniuose vis dažniau randu sakinių, kuriuose mokiniai nederina linksnių. Rašome „Matau skrendantį paukštis“ ir nesuprantame, kas čia netaisyklinga, nors linksnių derinimas sakinyje turėtų būti duotybė žmogui, kalbančiam gimtąja kalba“, – svarsto pedagogė.

Svarbu net ir maža pergalė

Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojai metodininkei Gitanai Trinkaitei šiemet atiteko Šiaulių miesto savivaldybės „Metų mokytojos“ nominacija. Šiaulietė lituanistės kelią pasirinko vos baigusi mokyklą ir prisipažįsta savo sprendimo niekada nesigailėjusi – pedagoginės studijos ją subrandino kaip asmenybę, o aukštojoje mokykloje sutikti žmonės tapo autoritetais ir lituanisto pavyzdžiais.

„Ryšys su lietuvių kalba ir literatūra atsirado savaime. Vienas iš didžiausių autoritetų asmeniškai man – šviesios atminties dėstytojas, profesorius Vytautas Sirtautas. Iki šiol prisimenu jo orią laikyseną, įtaigų kalbėjimą, subtilų humoro jausmą, gebėjimą perduoti ne tik žinias, bet ir suvokimą apie kiekvieno žmogaus įsipareigojimą puoselėti prigimtinę duotybę – gimtąją kalbą. Ir dabar stovėdama prieš klasę dažnai pagalvoju, kaip turi kalbėti mokytojas, kad tas jo žodis būtų ne tik išgirstas, bet ir suprastas, įsimintas“, – svarstė G. Trinkaitė.

Pedagogė teigia, kad darbe jai tenka susidurti su įvairių gebėjimų mokiniais. Vieni į mokyklą ateina motyvuoti, norintys sužinoti, patirti, pažinti, kitiems stinga ne tik motyvacijos, bet ir mokymosi įgūdžių. Mokytojas turi sugebėti sudominti gabiuosius, įtraukti juos į aktyvų ugdymosi procesą, drauge padėti ir mokymosi sunkumų turinčiam mokiniui, kad ir jis pajustų sėkmę.

„Pedagoginė patirtis leidžia teigti, kad visada buvo, yra ir bus vaikų, kurie iš namų bei kitų švietimo įstaigų į gimnaziją ateina turėdami puikius skaitymo ir apskritai mokymosi įgūdžius, yra sąmoningi jauni žmonės, kuriems rūpi taisyklingas kalbėjimas, kultūrinis išprusimas.

Į kitus, kurie galbūt stokoja motyvacijos, žinių bei mokymosi įgūdžių, visada žiūriu pozityviai, nes tikiu, kad tik nuoširdžiu bendravimu, pasitikėjimu vis tiek pavyks mažais žingsneliais įkvėpti keisti požiūrį, pažinti ir atrasti. Svarbiausia su mokiniais kalbėti ir tai daryti atvirai bei nuoširdžiai. Smagiausia yra džiaugtis abipusiu susitarimu pasiektais rezultatais, nors ir nedideliais“, – patirtimi dalijosi G. Trinkaitė.

Sudominti mokinius – nemenkas iššūkis

Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Dangira Nefienė sako, kad mokykla jau nuo vaikystės buvo jos antrieji namai. Būdama mokytojos dukra, ji stebėjo, kokia atsidavusi savo profesijai buvo jos mama, kiek laiko ir jėgų ji atidavė savo mokiniams.

Situacija nepasikeitė iki šiol. Darbas šiandieninėje mokykloje reikalauja daug pastangų ir atsidavimo. Mokytojas turi būti labai lankstus, pasirengęs priimti naujoves ir iššūkius. Kitaip tariant, mokytojas visada turi žengti koja kojon su mokiniais, būti greta jų, suprasti, domėtis tuo, kas jiems įdomu.

„Šiandienos mokiniai mokosi kitaip. Nemažai jų nori greito rezultato, nereikalaujančio daug pastangų. Dirbu pagrindinėje mokykloje, todėl išlaikyti paauglių dėmesį, susitarti, kad mokytųsi, reikia nemažai pastangų. Manau, kad tam reikalingas ir paauglių psichologijos išmanymas, ir informacinių technologijų svarbos suvokimas. Daug skaitau, ieškau naujausios pedagoginės informacijos, dalyvauju mokymuose.

Kaip įdarbinti vaikų informacinius gebėjimus mokytis – nemenkas galvosūkis tiek lituanistui, tiek informatikui. Galvoju, kad tinkamai parengtos skaitmeninės mokymo(si) priemonės gali būti puiki pagalba tiek besimokančiam vaikui, tiek jam padedančiam pedagogui.

Kai galėjome gyventi be šiandieninių suvaržymų, dažnai su mokiniais keliaudavome į muziejus, biblioteką. Tokios pamokos įdomios, vaikai geriau įsimena, ugdomos jų kultūrinė, pažinimo kompetencijos, kurios būtinos, kad galėtų formuotis įgūdžiai, o žinios nebūtų sausos. Kartais reikia nedaug, tik sukurti tinkamą nuotaiką – gal stebint pro langą rūke skendintį Anykščių šilelį kurti vaizdelį, o gal ankstaus ryto prieblandoje stebėti kylančius dūmus iš kaminų, kai lauke šalta“, – samprotavo D. Nefienė.

Ji pabrėžia, kad jos sėkmingo darbo paslaptis – meilė vaikams ir savo darbui, tikėjimas ir atsidavimas tam, ką darai. Pedagogė užaugino jau ne vieną anykštėnų kartą, palaiko šiltus santykius su buvusiais mokiniais, o patirtimi dalijasi su kitais pedagogais.

„Manau, labai svarbu, kad pats tikėtum tuo, ką darai. Jeigu nemylėsi savo darbo, nieko ir negalėsi duoti vaikams. Jie šiandien reiklūs, kritiški, nebėra savaime suprantamo mokytojo autoriteto. Visada apsidžiaugiu, kai paaiškėja, kad tampu buvusių mokinių vaikų mokytoja – mokau jau kelintą anykštėnų kartą. Su kai kuriais savo buvusiais mokiniais iki šiol šiltai bendrauju. Tada būna labai gera širdyje. Per ilgus pedagoginio darbo metus susitikau daug šaunių pedagogų, talentingų lituanistų. Daug ko išmokau iš kolegų“, – sakė D. Nefienė.

Jaunąja karta mokytojai tiki

Pedagogai jau dabar grūmoja pirštu ir įspėja, kad šiuolaikiniai vaikai yra kitokie: jie nekantrūs, viską nori gauti dabar ir čia. Technologijos jų gyvenime užima vis daugiau vietos, o noras viską gauti vienu mygtuko paspaudimu atrodo logiškas ir savaime suprantamas. Tokiais atvejais kyla klausimas, koks likimas laukia lietuvių kalbos? Ar sugebės jaunoji karta išsaugoti taip ilgai puoselėtą lietuvišką žodį? Ar kalbą jie vis dar suvokia kaip duotybę, kurią privalome ginti?

Visos trys kalbintos lietuvių kalbos mokytojos sako pasitikinčios jaunąja karta ir jų vertybėmis. G. Trinkaitė pripažįsta, kad kasmet išleisdama abiturientus deda nemažai vilčių ir tiki jų sėkme. Ji teigia, kad lietuvių kalbai nėra ko nerimauti, nes visada atsiras tokių, kurie saugos, gerbs gimtąjį žodį, o jo perdavimą supras kaip pareigą ir atsakomybę.

„Visada tikiu jaunąja karta. Kiekvienais metais išleisdama abiturientus viliuosi, kad išgirsiu apie juos ir jų veiklą. Labiausiai džiugina be klaidų parašytos žinutės, laiškai, skirti man. Vadinasi, nėra ko nerimauti dėl lietuvių kalbos ateities, nes visada buvo, yra ir bus jaunų žmonių, kurie prisimins sudėtingą lietuviško žodžio kelią ir prisiims atsakomybę – gerbti ir puoselėti gimtąją kalbą“, – sakė G. Trinkaitė.

Panašios nuomonės laikosi ir V. Marcišauskaitė. Kalbą ji vertina kaip besikeičiantį procesą, kuris toli gražu nestovi vietoje. Pasak jos, kaita yra reikalinga, kaip ir kritika, nes yra dėl ko stengtis.

„Kalba, kaip ir gyvenimas, kinta. Būtų keista, jei būtų kitaip. Manau, kad natūralu, jog yra išvykstančių ir išsižadančių, bet yra ir suvokiančių, vartojančių, branginančių. Yra ironizuojančių, kuriančių kalbininkų šaržus. Ir tai gerai, vadinasi, esame, vadinasi, mus girdi“, – teigia V. Marcišauskaitė.

Pasak D. Nefienės kiekvienas turėtume suvokti, ką mums reiškia gimtoji kalba ir prisiimti atsakomybę už jos išlikimą. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – kalbos vartotojų. Net ir gyvendami užsienyje emigrantai geba išmokyti vaikus lietuvių kalbos, skaito jiems pasakas taip skleisdami ir meilę gimtajai kalbai.

„Mūsų kalba kinta kartu su mumis. Tik labai svarbu suvokti jos reikšmę savo gyvenime ir prisiimti atsakomybę. Stengiuosi tai perteikti ir savo mokiniams. Manau, kad nuo lituanisto, kaip ir nuo šeimos nuostatų, priklauso nemažai. Kasmet sulaukiame mokyklose iš užsienio grįžusių mokinių. Jie pasakoja apie lituanistines mokyklas, apie tai, kaip su tėveliais skaitė lietuviškas pasakas. Tada būna ramiau. Bet yra ir kitokių atvejų. Noriu tikėti, kad mūsų kalba nebus tik kasdieninio bendravimo kalba. Todėl ir esu lituanistė“, – sakė D. Nefienė.

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.