Lino takas: iš senovės – į šį rugpjūtį

Ir vingiavo jis ne kur kitur, o Šunskų seniūnijoje, Gustabūdžio kaime. Jei kas nežino, tai netoli Vekeriotiškės, kur jau ne vienius metus gausu renginių – ir ne bet kokių. Šiuos ir kitus kaimus jungianti „Gegužraibės“ bendruomenė dešimtį metų visus kviesdavo į „Duonos kelio“ šventę: per tiek laiko ji keliavo iš vienos sodybos į kitą, vėl grįždavo.

rugpjūtį – nauja vieta, folkloro šventė „Lino taku“. Liną, bebaigiantį iš mūsų laukų išnykti, juo labiau – su juo susijusius darbus, papročius retam teprisimenant, o ir visai apie tai nieko nežinant, nutarta Teresės ir Kęstučio Pėtelių sodybos šeimininkės dėka. Kaip sakė Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė, būtent ponia Teresė pamėtėjo mintį: o kodėl šį kartą nepasėjus linų – rugiui pagerbti buvo skirtas visas dešimtmetis, negi užbaigsime šias šventes...

Taigi ir susirinko į šią sodybą dauguma taip, kaip buvo prisakyta, lino rūbais (o kokia jų įvairovė – galvotum neprigalvotum tiek modelių ir paties audeklo variantų, o kur dar mezginiai) pasipuošę, ir dainuoti, ir dirbti pasiruošę. Nes iš tiesų linų laukas už sodybos siūravo nerautas. Tačiau pradžioje šių švenčių iniciatorė, „Gegužraibės“ bendruomenės pirmininkė Audronė Šlyterienė visus kvietė prisiminti ir kitiems papasakoti, ką žinantys apie su linais susijusius darbus, papročius, nes kiekviename krašte jie vis skirtingi. Kaip ir skirtingi įrankių ar atskirų darbų pavadinimai. Ir iš tiesų ne vienas dalyvis gražiai papasakojo, ką prisiminė iš vaikystės, jaunystės, pademonstravo, kaip buvo atliekami kai kurie darbai. Lino kelias ilgas, ne veltui jis vadinamas lino mūka (kančia), nes nuo grūdo iki siūlo – ilgas laiko tarpsnis ir daugybė triūso. Kai ką jau sunku įvardinti – pamiršta. Rovimas, klojimas, mynimas, brukimas...

Pasakojimai pynėsi su dainomis, sutartinėmis. Apeiginio giedojimo grupė „Dijūta“, vadovaujama Audronės Jusaitytės, jaunimas iš Skriaudžių ir Marijampolės kultūros centro, taip pat gausus, linksmas, puošnus Trečiojo amžiaus universitete folkloro ansamblis „Senapilė“ (abiem kolektyvams vadovauja Dalia Venckienė) kvietė ir susikaupti besiklausant sutartinių, ir kartu dainuoti. O jau dainų, kur linelis minimas – daugybė. Gražiai jos skambėjo, o ypač – linų lauke, nes talkininkai ne tik lenkėsi linui sulig kiekvienu grybštelėjimu, bet ir dainas traukė...

Buvo gražių kalbų ir padėkų. „Gegužraibės“ bendruomenė sveikinta su veiklos dešimtmečiu, ypač dėkota jos pirmininkei – ne tik už šventes, bet ir už kitus darbus, dėkota sodybos šeimininkams ir visiems, gražiame būryje tą šeštadienio popietę buvusiems.

Marijampolės savivaldybės laikinoji merė Irena Lunskienė ir administracijos direktorius Sigitas Valančius linkėjo organizatoriams ne mažesnio išradingumo ir sėkmės ateityje, įteikė dovanų. Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas džiaugėsi aktyviais seniūnijos žmonėmis, padarančiais daug gražių darbų – ir tai anaiptol ne vien šventės...

...Linų kone kiekvienas pasirovė ir namo parsivežti – šeimininkė maloniai leido. Buvo ir daugiau gražių dalykų. Bitininkai Lekeckai atvyko tradiciškai – ne tik su medumi, bet ir su gyvu koriu; Danutė Saukaitienė demonstravo šieno skulptūras ir mikliai čia pat jas kūrė; Laimutė Kraukšlienė pynė juostas, o Birutė Labutytė buvo viena iš šventė rėmėjų... Buvo galima apžiūrėti linų apdirbimo įrankius, pasigėrėti lino audeklų raštais.

Beje, gamta dovanojo šventei puikią popietę – šią vasarą tai itin vertinga.