Lindos Olsson „Dainuosiu tau švelnias dainas“

Linda Olsson – švedų rašytoja, apkeliavusi daugelį kraštų (gyvenusi Japonijoje, Anglijoje, Kenijoje ir kt.), o dabar gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Jos pirmoji knyga „Dainuosiu tau švelnias dainas“ („Svajonių knygos“, 2010) Švedijoje iš karto tapo bestseleriu ir buvo išversta į 25 kalbas.

Knygoje pasakojama apie Veroniką, jauną, ketvirtą dešimtį pradėjusią rašytoją, atvykusią į mažą Švedijos kaimelį, kur pasislėpusi tikisi atsigauti po paslaptingos ją ištikusios tragedijos bei parašyti knygą. Veroniką sudomina priešais jos namą įsikūrusi senyvo amžiaus moteris, kurią kaimelio gyventojai vadina ragana, ir ji panorsta išsiaiškinti šios istoriją. Deja, Veronika netikėtai suserga, o ją slaugyti sutinka ne kas kitas, kaip kaimelio „ragana“ Astrida.

Taip šios dvi moterys susipažįsta: vienai gyvenimas dar prieš akis, kitai – jau išgyventas, viena – apkeliavusi daug pasaulio kraštų, kita – niekada neiškišusi nosies iš gimtojo kaimelio. Ir nė viena dar nenumano, kaip stipriai jos gali viena kitai padėti…

Romanas – keista dviejų moterų ryšio daina. Ryšio, kuris galbūt niekada nebūtų užsimezgęs, jei ne kiekvienos gyvenimuose patirta aistra ir meilė – tempiamos įsivėlusios paslapčių ir skausmo tinkluose. Šioje moteriškoje tyloje gimsta draugystė, knygoje suvešanti kartu su Švedijos kaiman ateinančia vasara. Pasakojimas – tai šių moterų išpažintis viena kitai, išpažintis, kurią moteris patiki kitai moteriai, apsivalydama ir tikėdamasi supratimo atnešto palengvėjimo.

Tai knyga apie moterų širdis, pilnas tik joms žinomų paslapčių, kurios knygoje atskleidžiamos lėtai ir tyliai (matyt, turint intencijų taip sužaisti skaitytojo jausmais), tačiau kaži ar suspenso nuotaiką galėtume laikyti stipriąja knygos puse; bent jau mums šios paslaptys, kai nuo jų galiausiai buvo sumąstyta numesti skraistes, nesukėlė didelio įspūdžio.

Kur kas didesnį įspūdį palieka pačios veikėjos – Veronika su Astrida; tarp jų užsimezgusio ryšio išprovokuotos išpažintys ir paprasti, bet tuo ir įtaigūs samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, apie prasmę gyventi, gyvenimą sau ir gyvenimą kitiems, jo žlugimą.

Lindos Olsson sukurtam tekstui netrūksta santūrumo, o žodžiams – poetikos. Įdomu, kad kiekvieną knygos skyrių pradeda eilėraščio citata, kurioje fiksuojama pagrindinė skyriaus mintis, suartinanti būties poetiką ir kasdienybės prozą.

Kaži kiek tekste gyva ir senoji literatūrinė maniera vaizduoti įvykius tik šventinėmis dienomis (Valpurgijos diena, Vidurvasario šventė, gimtadienis, vestuvės, Kalėdos, laidotuvės, išlydėtuvės ir sutiktuvės), taip sustiprinanti šiuos žmogaus būtį kasdienybės tėkmėje žyminčius kelrodžius. Net tie patys vakarienės ritualai, kuriems skiriama nemažai dėmesio, daug byloja apie žmogaus ir gamtos ryšį, ritualų svarbą.

„Dainuosiu tau švelnias dainas“ – neilga knyga, kuri skaitoma vakarėjant. Tai tylus ir kontempliatyvus kūrinys: paprastas savo forma, tačiau bylojantis apie rašytojos gebėjimą kasdienybės formomis atverti sunkią ir nostalgišką žmogaus būtį, kurios nuotaikos puikiai tinka šiandienai.

R. Stonkutės recenzija

Paliekame su ištrauka:

Vestuvių išvakarėse sėdėjau savo kambaryje, pasidėjusi ant kelių dėžę su mamos vestuvine suknele. Atvožiau dangtį, atsargiai išėmiau suknelę ir priglaudžiau prie kūno. Įsikniaubiau į ją veidu, užsimerkiau ir įkvėpiau. Neužuodžiau jokio kvapo. Sausas šilkas šiugždėjo palei odą, bet neturėjo ką pasakyti. Užsidėjau nuotakos šydą ant plaukų ir atsisėdau nuoga priešais veidrodį. Ant pečių krito nėriniai. Žvelgiau į veidą. Blyškų ovalą mėlynomis akimis, irgi įdėmiai dyrantį į mane. Smiliumi perbraukiau antakius. Nosį. Lūpas. Pakėliau rankas ir žvelgiau į jas, glosčiau kreminę vidinės pusės odą. Atrišau plaukų juostelę, iššukavau ilgus plaukus pirštais ir leidau jiems apkristi krūtis ir pečius. Pro akis nepraslydo nė menkiausia kūno detalė Troškau įsiminti visa, prieš leisdama tam numirti

        Mano vyras vedė ūkį. Jis vedė žemę ir namą. Rugių, bulvių ir linų laukus. Vaismedžių sodą ir pievas. Miškus ir medieną. Dar jis vedė šeimos vardą. O mano tėvas manė sulygęs dėl savo ir ūkio ateities.

        Aš ištekėjau už mirties.