Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

Linas – dengia, linas – rengia, linas – perša ir vestuves rengia

Lietuvių protėviai linus pluoštui, kaip manoma, sėjo jau gilioje senovėje. Kadaise linas lietuvį rengė, maitino ir gydė. Tai bene vienintelis augalas, kurį žmogus sunaudodavo visą visutėlį, nuo viršūnės iki šaknelių. Paprasta liaunutė žolelė ūkininko dėka virsdavo šventinėmis ar kasdienėmis drapanomis, į baltą liną suposi nuotakos, plonytėliu lininiu nuometu žymėta moterystė, į minkščiausią lininę atraižą vystė krikštyti nešamus naujagimius, o ir įkapes, paskutinės kelionės drabužį, siuvo iš juodai dienai laikytos drobės.
Lino apdirbimo metu nubyrėjusiais spaliais lietuviai šiltino trobas, po šukavimo likusios pakulos tiko virvėms vyti, o iš lino galvelių išbyrėjusios sėklos papildydavo valgių racioną. Sugrūdus sėmenis išeidavo puikiausias linų aliejus. Medikai tvirtina, kad jame mūsų organizmui vertingų medžiagų septynis kartus daugiau nei farmacininkų siūlomuose aliejuose su sveikatinančiomis omega-3 rūgštimis. Iš grūstų linų sėklų šeimininkės gamino dažinius, apibarstydavo kepinius, virė kisielių.
Linai minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies dainose – darbo dainos susijusios su auginimu, rovimu, verpimu. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu.
XIX a. Lietuvoje buvo sėjami trijų rūšių linai: ilgūnėliai, šilkūnėliai, rečiau – galviniai (grūdiniai). Galviniai linai netiko nei audiniams, nei pardavimui. Šis linų pluoštas labai trumpas, plonas, nors ir švelnus, tačiau audiniams nebuvo naudojamas. Galviniai linai būdavo sėjami tik sėmenims, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus. Ilgūnėliai linai išauga aukšti. Jų pluoštas būna ilgas ir storas, todėl verpėjos negali jų plonai suverpti. Iš tokių linų išaustas audeklas nelygus ir nestiprus, todėl ilgūnėliai linai dažniau būdavo auginami parduoti. Šilkūnėliai linai yra senoviniai trumpučiai linai. Jų pluoštas švelnus ir lengvas verpti. Iš šilkūnėlių linų išausti audeklai yra ne tik lygūs, bet ir švelnūs, todėl iš šių linų verpdavo ir ausdavo plonas drobes.

Apie liną – tik gerai

Linu Edita teigė susižavėjusi dar studijų laikais, kai Utenos kolegijoje gilinosi į drabužių dizaino ir technologijos paslaptis. Moteris atskleidė, kad iš pradžių turėjo nuostatą, jog linas – tai kažkokia seniena, skirta nešioti tik diedukams ir bobutėms, kad tai visiškai nemodernu ir nešiuolaikiška. Šis požiūris pamažu keitėsi ir kūrėja liną tiesiog įsimylėjo.
Lino audinys – labai patvarus ir ilgaamžis, jis pralaidus orui, greitai džiūsta ir negelsta, vienintelė jo neigiama savybė – dėl savo netamprumo jis glamžosi. „Visi šiais laikais bijo lamdymosi, bet tada nors matyti, kad žmogus dėvi natūralios medžiagos drabužį, – užstojo liną pašnekovė. – Bet ir lino dabar yra taip apdirbto, kad jis būna plonytis, švelnus, malonus kūnui ir gerai dėvisi. Netgi vestuvinės suknelės dabar siuvamos iš lino. Be to, neretai linas maišomas ir su kitais pluoštais – medvilne, šilku, vilna, todėl įgyja visai kitokių teigiamų savybių.“ Pasak menininkės, lininio audinio drabužiai vasarą vėsina, o vėsią dieną – šildo.
Edita siuva, neria lininius drabužius, aksesuarus (batus, rankines, kepuraites ir pan.), namų interjero ir apyvokos detales (rankšluosčius, staltieses, užuolaidas ir t. t.), taip pat sakė esanti įsimylėjusi liną ne tik dėl jo gerųjų savybių, bet ir dėl universalumo, autentiškumo, lietuviškumo bei natūralumo. Anot moters, lininis nėriniams skirtas siūlas būna šiek tiek šiurkštokas, bet išskalbus jis suminkštėja ir sušvelnėja, deja, nėriniai gana greitai dėvisi, apsitrina ir ištįsta.

Kūrybai reikia saulės

Edita atskleidė, kad rankdarbiais pradėjo užsiiminėti augindama sūnų, kuriam dabar vienuolika metų. „Jaunystėje man nerūpėjo rankdarbiai, tik retkarčiais tapydavau, o gimus sūnui prisiminiau, kad moku megzti, nerti ir siūti“, – juokėsi moteris, iš to dabar valganti duoną. Tiesa, užsakymų dabar, kaip patikslino, nebepriima. Parduoda tai, ką padaro. „Vienu metu, kai dar priimdavau užsakymus, turėjau eilę metams į priekį. Buvo net pradėjęs važiuoti stogas – negali nei susirgti, nei pailsėti, nei išvažiuoti atostogų, nes žinai, kad laukia žmonės, todėl dabar dirbu tik savo malonumui, o kas nori, tas mano darbus nusiperka. Nors, žinoma, būna, kad kokie nors draugai ar nuolatiniai klientai prisiprašo ką nors padaryti“, – aiškino menininkė.
Motyvų ir įkvėpimo lino rankdarbiams kūrėja tikino pasisemianti iš gamtos ir iš lietuvių liaudies meno. Drabužiams idėjų ir minčių randa tautiniuose kostiumuose, o raštų ir motyvų nėriniams ieško knygose, internete, kur informacijos dabar tikrai netrūksta. Lietuvių liaudies raštuose taip pat gausu gamtos simbolių – žalčių, žvaigždučių, saulių, paukščiukų. „Raštai iš tiesų labai kartojasi, netgi kaimyninių šalių nėriniuose naudojami daugmaž panašūs“, – dėstė pašnekovė.
Kaip anksčiau senovės lietuviai turėjo glaudų ryšį su gamta, taip Edita ir dabar prisipažįsta, kad be gamtos, be kaimo nebeįsivaizduoja gyvenimo, o miesto šurmulys tiesiog vargina. „Gamtoje aš pasikraunu, gal todėl mieste gyventi turbūt nebegalėčiau, – svarstė kūrėja. – Teko anksčiau gyventi, bet nuo savęs nepabėgsi...“ Gal todėl ir tam, kad būtų noras ir įkvėpimas kurti, jai tiesiog gyvybiškai reikia saulės. „Jeigu lauke saulėta – mano nuotaika gera, aš skraidau, jei paniurę – tai ir aš paniurusi“, – šnekėjo moteris. O netrukus susimąstė ir netikėtai ištarė, kad tikriausiai gimė ne savo laiku – taip ją traukia senovė, lietuvių liaudies menas, papročiai.

Lininiai rankšluosčiai – į kraičio skrynią

Kūrėja prisipažino, kad kažkada buvo šarka – mėgdavo ryškiai rengtis, dažytis, o dabar pamilo natūralias lino, žemės spalvas, kurios šiuo metu jai gražiausios. Prasitarė svajojanti kada nors išbandyti natūralų dažymą augalais. Dažant šiuo būdu įvairios žolelės suvyniojamos į lininį audeklą, šis rietinys pamerkiamas į raugą ir paliekamas tam tikrą laiką fermentuotis, o ištraukus ant lino lieka atsispaudę žolynų kontūrai, raštai. „Neišpasakytas grožis“, – atsiduso.
Lino rankdarbius Edita sakė daranti tik sau – juokavo, kad apnertus rankšluosčius kraunanti į kraičio skrynią marčiai, nertus ar siūtus drabužius nešiojanti pati, o staltiesėmis, užuolaidomis ir kitokiomis smulkmenomis namus dabinanti. Yra net lininiais drabužiais aprengtų lėlių interjerui papuošti sukūrusi ir dar labai svajoja pasisiūdinti lininę patalynę, puoštą lino nėriniais, bet to laiko vis pritrūksta. Nerti sėdasi ilgais rudens ir žiemos vakarais, kai pasibaigia darbai lauke. Nors prieš tai dar šimtai darbų būna nudirbta, bet prisipažino, kad nerdama pailsi ir atsipalaiduoja. O štai kūrybai reikia ne tik muzikos, bet ir vaizdų, todėl dažniausiai dirbdama retkarčiais užmesdama akį žiūri įdomų filmą. Nors, prasitarė, galvojanti įsigyti garsinių knygų ir dirbdama klausyti jas, nes dabar labai save skriaudžianti ir leidžianti sau perskaityti tik dvi knygas per metus – per Velykas ir Kalėdas, nors anksčiau knygas ryte rydavo.
Iš kūrėjos pavyko išpešti ir viešą paslaptį, kad ji kuria ir lininių drabužių kolekcijas. Neseniai kartu su buvusia bendramoksle Daiva Čebyliene vieną kolekciją pavadinimu „Lino dėlionės“ pristatė Utenos kolegijos projekto „Tavo ir mano tapatybė“ renginiuose. Idėjos kurti kolekciją iniciatorė buvo pati Edita, o kolegė džiugiai ir noriai prisijungė. Daiva drabužius siuvo, o Edita – nėrė batelius ir aprangos detales. Kolekcijos tikslas – parodyti, kad liną galima dėvėti ir šiuolaikiškai bei patogiai, netgi einant į darbą. Kolekcijos drabužiai išsiskyrė originaliomis detalėmis, įdomiais siluetais, o komplektus atskiromis dalimis galima mainyti tarpusavyje ir sudėlioti kaskart vis kitokius derinius.

Apie svajones

Viso pokalbio metu energija ir entuziazmu trykšte trykštanti moteris vis vardijo, ką svajoja dar padaryti ar įgyvendinti, bet dėl laiko trūkumo nespėja. Iš tiesų įstabu vien jau tai, kaip išvis ji tiek daug visko spėja. Tačiau grįžkime prie svajonių...
Didžiausia dabartinė kūrėjos svajonė – namuose įsirengti dirbtuves, kuriose viskas būtų autentiška – iš lino ir medžio. Iš smulkesnių, bet ne ką mažiau svarbių troškimų – jau minėta lininė patalynė ir baltiška lėlė, galbūt kuri nors lietuvių mitologijos deivė. Taip pat prisipažino, kad galvoje kirba mintis išmokti pačiai austi staklėmis, nes dabar lininius rankšluosčius perka arba yra gavusi dovanų iš vyro močiutės. Dar viena idėja kilo po naujausios drabužių kolekcijos, kuri sulaukė daug susidomėjimo ir atsiliepimų, pristatymo. Su kartu kolekciją kūrusia drauge Daiva pusiau juokais pusiau rimtai svarsto įkurti savo prekės ženklą ir pardavinėti kolekcijos modelius.
Daug idėjų ir užmanymų laukia savo eilės, belieka tikėti, kad svajonės išsipildys.