Ligonio patepimo sakramentas gali stiprinti ir kūną, ir sielą

Artėjančios Kalėdos bei kitos katalikiškojo pasaulio šventės skatina daug labiau pasirūpinti ne tik savo kūnu, bet ir siela. Ypač tuomet, kai žmogų užklumpa ligos. Respublikinės Šiaulių ligoninės kapeliono kunigo Tomo Kedušio viena pagrindinių pareigų – ligonio patepimo sakramentas, žmonėse vadinamas paskutiniu patepimu. Dvasininkas taikosi prie esamos pandeminės situacijos ir lanko ligonius ne tik todėl, kad pats yra pasiskiepijęs. Eina ir į COVID-19 skyrius, apsirengęs apsauginiais drabužiais, kaip ir čia dirbantys medikai, nes tikinčiojo ar jo artimųjų noras pasitikti šventes apvalius sielą daug svarbesnis, kai guli ligos patale ir buvimas šiame pasaulyje tampa netvarus.

Po darbo valandų kviečiamas dažniau
Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje jau dvejus metus gydomi sunkiausios būklės pacientai, sergantys COVID-19. Per tą laiką pasikeitė daug kas. Skyriaus vyresnioji slaugytoja Roma Devėnienė pamena tik tris-keturis kartus, kai į skyrių buvo kviečiamas kunigas, nors anksčiau tai buvo įprasta kasdienybė.
„Nors iki šiol skelbimų lentoje yra skelbimas, kuriame informuojama apie galimybę suteikti tikinčiam žmogui ligonio patepimo sakramentą ir pasikviesti kunigą, bet norinčių beveik nebūna“, - pastebi R. Devėnienė.
Šis pokytis – dėl pasikeitusios ligonių lankymo tvarkos, dėl kurios artimiesiems sunkiau pasirūpinti sunkios būklės pacientų sielovada.
„Medikai nesistengia skatinti tikinčių pacientų poreikių, nes tai subtilu. Yra buvę, kai pacientas net išsigando, pamatęs kunigą, nes artimieji nebuvo suderinę su juo dvasininko atėjimo“, - prisimena slaugytoja.
Medikai neskatina kunigo atvykimo į COVID-19 reanimaciją ir dėl ypatingos higienos, kuri privaloma, atvykus į reanimaciją. Tokiais atvejais būtinas personalo darbuotojas, kuris stebi, kad teisingai kunigas apsirengtų vienkartiniais drabužiais, kad tinkamai būtų laikomasi saugaus atstumo, bendraujant su ligoniu, vėliau – ir nusirengti reikia labai kruopščiai, medikui prižiūrint. Juolab, kad ligonio patepimo sakramentui dažniausiai pasirenkami savaitgaliai ar valandos po darbo, kai skyriuje lieka tik budintys medikai.
Daug dažniau kunigas lankosi kituose ligoninės skyriuose, kur net ir karantino sąlygomis sunkios būklės ligonį gali aplankyti artimieji.
Sakramentas – ne mirties kvieslys
Bažnyčioje yra septyni sakramentai. Visi jie turi velykinį aspektą. Respublikinės Šiaulių ligoninės kapeleonas Tomas Kedušis primena, kad Velykinis aspektas yra Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas: kančia Alyvų kalne, mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas, todėl sergantysis dalyvauja šiame slėpinyje. Kančia dėl nuodėmės, mirtis nuodėmei ir maloningas prisikėlimas naujam gyvenimui.
„Vienas iš tų sakramentų, kurį mes švenčiame ligoninėje, yra ligonių patepimo sakramentas. Krikščioniška prasme kiekvieno sakramento priėmimas tikinčiam žmogui tai yra jo sielos šventė. Sakramentas nėra tai, kad kažkas atlikta – sakramentas yra švenčiamas. Ligonio patepimo sakramentas tai yra susitaikymas su Dievu, ligonis atlieka išpažintį priima švenčiausią sakramentą.“, - teigia kunigas ir primena krikščioniškas tiesas apie sakramentus, kurie yra kartojami: tai švenčiausias sakramentas, atgailos sakramentas ir ligonio patepimo sakramentas. Krikšto ir sutvirtinimo sakramentai vadinami įkrikščioninimo sakramentais, santuokos sakramentas tai dviejų žmonių sąjunga, ir kunigystės sakramentas – kunigiškų pareigų priėmimas yra teikiami vieną kartą.
Nors ligonių sakramentas pagal seną liaudies tradiciją dažnai vadinamas paskutiniu patepimu, tačiau bažnyčios mokyme nėra nei paskutinio, nei pirmutinio – yra ligonių patepimo sakramentas.
Liaudyje šis pavadinimas kilo nuo viduramžiais įsisenėjusios tradicijos, kurią, kaip ir daugelį kitų, pakeitė II Vatikano susirinkimas.
„Ligonio sakramentas yra teikiamas žmogui, kuris yra ligos, arba sunkios ligos būsenos, arba mirties akivaizdoje. Dažnai dėl tos senoviškos tradicijos šis sakramentas įvardijamas kaip paskutiniu patepimu, ir yra vengiama arba delsiama kreiptis į aptarnaujantį kunigą, baiminantis taip priartinti mirties nuojautą arba sergančiajam daryti prielaidą, kad jis nebeturi galimybių gyventi“, - paaiškina kunigas situaciją, į kurią patenka dažnas sunkios būklės ligonis ir jo artimieji.
Ligonio sakramentas ir yra teikiamas tam žmogui, kuris savo jėgomis negali pasiekti parapijos bažnyčios. Tada jis turi teisę ir pareigą pasikviesti kunigą ir priimti šį sakramentą. Šio sakramento metu žmogus atlieka išpažintį, susitaiko su Dievu, priima sakramentinį ženklą - patepimą ligonių aliejumi, kurį vyskupas pašventina Didįjį ketvirtadienį prieš Velykas, šventų Mišių aukoje.
Nuodėmė ir liga - šalia
Bažnyčia ragina visada drąsiai kreiptis į kunigą ligos metu atlikti šį patarnavimą, kas yra tiesioginė kiekvieno kunigo pareiga. Ligoninėje įprastai šis sakramentas teikiamas tada, kai ligonis pats to pageidauja, arba, esant sunkiai ligonio būklei, to pageidauja jo artimieji. Jeigu žmogus praranda sąmonę, ligonio sakramentas suteikiamas, jam nepriėjus išpažinties ir nesuteikiant švenčiausiojo sakramento. Šiuo atveju ligonio patepimo sakramentas teikiamas, kai to pageidauja ligonio artimieji.
Pagal ligoninėje esančią tvarką, apie sakramento suteikimo poreikį kunigą kapelioną informuoja skyriaus personalas arba slaugančio žmogaus artimieji.
„Nebūna tokių atvejų, kad ligonis supyktų, pamatęs kunigą“, - savo patirtimi dalinasi kunigas T. Kedušis ir pastebi, kad žmogus, pamatęs kunigą, kuris eina pasimelsti už jį su jo artimaisiais, neretai išspaudžia ašarą.
„Dažnai taip būna, kai gydytojai paragina priimti ligonio sakramentą, nors patys ligonio artimieji dar nebūna apie tai pagalvoję arba nėra labai religingi. Medikų personalas paragina artimuosius, jei yra koks rizikos faktorius, pakviesti ligoninės kapelioną, jei yra tikintys žmonės. Jei ligonis neįgalus atlikti išpažintį, tai priima tik patepimą“, - sako kunigas Tomas Kedušis ir pasidalina mintimi iš Šventojo Rašto Senojo Testamento, kuriame yra parašyta, kad nuodėmė ir liga yra tiesiogiai susiję, todėl tikinčiam žmogui yra svarbu, kad ne tik būtų kūnas išvaduotas iš kančios ir ligos, bet ir jo siela būtų išlaisvinta iš nuodėmės. Taip žmogus randa ramybę Dieve ir savyje.
Anot kunigo, turime suprasti, kad yra medicinos dalykai, gydymas ir malda už sergantįjį. Turi viskas vykti kartu: ir malda už ligonį, ir gydytojų pastangos. Malda mus turi lydėti visą gyvenimą, ne tik ligoje. Malda stiprina žmogaus dvasią, o gydytojai - kūno jėgas.
Kvietimų į palatas mažiau
Ligonio patepimas susijęs ir su krikščioniškomis šventėmis, ypač prieš didžiąsias metų šventes – Šv. Velykas, Šv. Kalėdas norinčiųjų pasiruošti tinkamai daugėja. Tačiau ligoninė yra specifinė vieta, kurioje gydosi ir netikintys žmonės, ir praktikuojantys, ir mažiau praktikuojantys, tad ir poreikiai priklauso nuo to, kas gydosi ligoninėje. Trečius metus ligoninėje dirbantis dvasininkas pastebi, kad šiandieninė – pandeminė situacija keičia padėtį ligoninėje, nes yra tam tikri ribojimai, atstumų laikymasis, pačių pacientų nerimas ir rūpestis.
„Sunku priežastį įvardinti, tačiau kvietimų į palatas yra mažiau, nei įprastais metais. Yra tekę eiti ir į covidinį skyrių, nors ten tikrai sudėtingi dalykai. Žmonės neturi atsakomybės, ką įrodo nenoras skiepytis. Nesuprantama, kad tarp sunkiai sergančiųjų yra daug nesiskiepijusių. Tai beprasmiškas pasirinkimas: kai žmonės galėtų būti visiškai sveiki, bet jie pasirenka sunkią ligą arba net mirtį“, - stebisi sielovadininkas žmonių nesupratingumu.
Susitikimus su ligoniais lemia ir pati ligonio patepimo sakramento suteikimo nuotaika, kuri yra subtilesnė. Nors sakramentas nėra liūdnas, bet reikalaujantis susikaupimo, ramybės, ypatingo santykio su žmogumi. Dažniausia nuotaiką lemia artimųjų liūdesys ir noras atlikti krikščionišką pareigą. Artimieji nori išsipasakoti ir kunigas išklauso pacientų ligos istorijas, išsikalba, guodžia. Tik tokiose situacijose, kai jau tikrai yra žmogaus gyvenimo baigtis, sunku guosti net ir kunigui. Tuomet užtenka pabūti drauge.
Bažnyčioje dirbančio kapeliono pareigos yra skiriamos konkrečiai sričiai. Yra policijos, kariuomenės, mokyklos, kalėjimo kapelionas, kurį šioms pareigoms skiria vyskupas. Kunigas kapelionas yra pašauktas aptarnauti konkrečios srities asmenis. Ligoninėje dirbančio kunigo kapeliono pareigos yra grįstos santykiu su besigydančiais ligoninėje žmonėmis, kuriems kapelionas aukoja Šv. Mišias, šventina, teikia ligonio sakramentą. Ši tarnystė neapsiriboja vien patarnavimu ligoniams, bet apima ir visą ligoninę, aptarnaujantį personalą. Gydytojai taip pat kviečia kapelioną, kai nori prieiti išpažinties. O prieš šventes kunigas pasirūpina, kad ligoniai ir medikai būtų aprūpinti kalėdaičiais Kūčių stalui. Ypač tada, kai juo dalintis teks ligoninėje.
Ligoninėje yra koplyčia, kurioje bet kuriuo paros metu ligoniai ir jų artimieji gali pasimelsti. Užsuka į koplyčią ir gydytojai. Vieni darbo įtampos nuvarginti ieškodami atokvėpio, kiti ateina padėkoti kunigui kapelionui už jo pastangas ar pasiaukojantį darbą.
Šventų Kalėdų proga kunigas kapelionas Tomas Kedušis visus sveikina su Kristaus gimimo švente ir linki pasitikėjimo Dievu ir gydytojais, romaus džiaugsmo, ragina nebijoti priimti ligonių patepimo sakramentą ir švęsti jį su viltimi ir tikėjimu.