Li­go­ni­nės lai­vą su­ks va­ka­rie­tiš­kų ver­ty­bių link (vaizdo įrašas)

Prieš pu­sant­ro mė­ne­sio Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės (RŠL) di­rek­to­riaus pa­rei­gas pra­dė­ju­sio ei­ti Min­dau­go Pau­liu­ko biog­ra­fi­ja tur­tin­ga: dip­lo­ma­tas, me­di­kas, po­li­ti­kas, dės­ty­to­jas. Nau­ja­sis li­go­ni­nės va­do­vas bu­vo at­rink­tas ko­vo pa­bai­go­je Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jo­je vy­ku­sia­me kon­kur­se, ku­ria­me da­ly­va­vo pen­ki kan­di­da­tai. Kur link pa­si­suks vie­na svar­biau­sių gy­ven­to­jams ir vie­na gau­siau­sių dar­buo­to­jų Šiau­rės Lie­tu­vos me­di­ci­nos įstai­ga, pa­si­kei­tus „ka­pi­to­nui“?
 

M. Pauliukas praėjusią savaitę sutartą interviu pirmadienį atkelia į vėlesnį laiką net tris kartus. Vos pusvalandžio trukmės pokalbio metu tris kartus atsiprašo, pakeldamas telefono ragelį, o išlydėdamas pro duris, į kabinetą jau kviečia du interesantus, trečias lieka laukti už durų.

– Daugiau nei mėnesį vadovaujate RŠL, bet dar nedirektoriaujate?

– Papasakosiu tokią istoriją iš Kazachstano, kuriame, dalyvaudamas Pasaulio banko programoje, padėjau tobulinti sveikatos priežiūros sistemą. Nauja įmonės vadovė labai uoliai dirbo, tiesiog be perstojo, o po mėnesio, kai visi buvo nustebinti rezultatais, ji atėjo pas savininką ir klausia, kada ji bus tikra direktorė. Tai yra – sėdės kabinete, nieko neveiks, turės asmeninį vairuotoją ir kt. Toks požiūris yra Rytuose, kur suprantama, kad direktoriaus pareigos yra kažkoks ypatingas malonių postas. Vakarų kultūroje priešingai – tai didelė atsakomybė. Darbas nesibaigia po 8 val. darbo dienos. Kitokioje kultūroje aš pats užaugau, ją pažinau... Taip, sutinku – planuoti savo laiką reikia, bet mes turime kitą bėdą. Ariame ariame, bėgame bėgame ir nukrentame. Tada galvojame, kodėl sveikata prastėja. O Vakarų kultūroje turi būti taip: 8 val. darbui, 8 val. miegui ir dar 8 val. – laisvalaikiui.

– Jums taip pavyksta?

– Šie pirmi mano darbo mėnesiai, mediciniškai sakant, – anamnezės surinkimas. Ir prieš konkursą nemažai domėjausi RŠL, reikėjo daug dalykų pristatyti, ką ir kur darysi. Jau dirbant čia, galiu pasakyti, kad esu kaip reklamoje apie batų pirkimą. Ekrane jie atrodo gražūs, kaip ir tiktų, bet turi pasimatuoti. O kai matuojiesi, matai, kur spaudžia. Mėnesio darbo su batais palyginti nelabai gali, bet matosi, kur ir ką daryti, kur kaip nuspręsti.

– Pavyzdžiui?

– Darbas su žmonėmis – tai ne kompiuterio klavišus spaudyti, duoti komandas. Planuojant darbo laiką, atrodo, logiška būtų daryti vienaip, bet matai, kad žmogus turi vaikų, slaugo tėvus ir pan. Turi pasižiūrėti, kaip žmogui patogiau. Todėl pirmas mano išsilavinimas – diplomatija ir tarptautiniai santykiai – man labai padeda. Bandau atrasti kompromisą, kalbėtis, visus išklausyti ir priimti maksimaliai gerą sprendimą. Tokia yra vadovo funkcija. Santykiai neturi būti personalizuoti. Suprantu, kad greičiausiai atsiras žmonių, kurie bandys tapti gerais draugais, favoritais, bus žmonių, kurie, natūralu, taps priešais. Bet noriu su visais būti kolegomis. Sprendimas, vienas ar kitas, atsiras ne dėl myliu / nemyliu, o dėl to, kad tai geriausia iš to, kas yra.

– Medicinos ir socialinių paslaugų sritys yra pačios nedėkingiausios, joms visada trūksta valstybės finansavimo, problemų aibė. Jūs apsisprendėte vadovauti medicinos įstaigai, nes jums kuo sunkiau, tuo įdomiau?

– Mes į medicinos įstaigas einame tada, kai blogai, o ne kai gerai. Žmogui kiekvienas jo skausmas, liga atrodo katastrofa. Žmonės neturi medicininio išsilavinimo, koks nors konjunktyvitas jam atrodo labai labai blogai. O šeimos gydytojas išsilavinimą turi ir jis žino – pacientui reikia oftalmologo konsultacijos ar pakanka šeimos gydytojo kompetencijos ribose suteiktų paslaugų. Bet žmogus dažniausiai prašo siuntimo pas akių gydytoją, jo negavęs, būna nepatenkintas. Ir neretai, kad nesiveltų į diskusijas, šeimos gydytojas pacientą siunčia į antrojo lygio konsultaciją. Todėl automatiškai turime konsultacinėse poliklinikose eiles.

Pacientas, kuriam kažkur skauda, nenori laukti mėnesio ar dviejų, kol pateks pas specialistą. Nori čia ir dabar išgerti piliulę, kad jam neskaudėtų. Dažniausiai sveikatos apsaugoje tai neveikia. Patirties gavau Švedijoje, kurioje dėl įvairių susirgimų paciento pirmiausia klausiama, ar jis sportuoja, ką daro, kiek įdeda pastangų, kad būtų gera sveikata. Tabletėmis problemos ne sprendžiamos, o tik užblokuojamos. Gali būti, kad taip nutiko dėl farmacijos kompanijų veiklos – tiek daug papildų, kiek geriame mes, niekur kitur nemačiau.

Medicinos sritis tikrai probleminė, bet aš tikiu, kad mūsų Lietuvoje galima situaciją pakeisti. Mes patys turime pakeisti. Neateis kažkoks dėdė ir nepasakys, kad jis yra Kalėdų Senelis ir dabar padarys, kad bus visiems gerai. Žmonės turi suprasti, kad turi pasikeisti patys.

Aš tikiu, kad kartu galime pasukti didelį laivą – RŠL – vakarietiškų vertybių link. Laivas didelis, per dieną jo nepasuksi. Bet yra du variantai: arba laivą paliekame dreifuoti, arba bandome kartu. Be abejo, bus tokių, kurie trukdys, tokia žmogaus prigimtis – nesikeisti. Bet, tikint tuo, ką darai, ir kai pradeda tavimi tikėti komanda, galime viską.

Manau, kad per penkerių metų kadenciją laivą pavyks pasukti. Nesiblaškant, laikantis nustatytos krypties, jis pradės suktis inertiškai. RŠL jau pamačiau ne pilką organizaciją, o nuostabius specialistus, gerus žmones, entuziastingus, tik šiek tiek pavargusius. Profesionalus. Kai kalbuosi, matau, kad žmonės pasirinko profesiją iš pašaukimo. Kai žmonės myli savo darbą, administracijai bereikia sukurti tik sąlygas jiems gerai dirbti.

Tikiu, kad vakarietiškėjame. Pas mus vis dar trūksta pagarbos vienas kitam, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, statuso. Kai pradėsime gerbti valytojus, padėjėjus, viskas pradės keistis. Kai suprasime, kad slaugytojas yra komandos narys, valytojas komandos narys, tada situacija keisis. Mano žmona šiandien dar dirba Švedijoje, bet ji grįžta į Šiaulius dirbti šeimos gydytoja.

– O kaip turi pasikeisti medikai?

– Mūsų darbuotojai kartais dirba iš eilės 24 val. Tai labai neefektyvu. Nes po 8 val. darbo žmogaus gebėjimas dirbti krenta milžiniškai – turi pamiegoti, pavalgyti, pailsėti. Pavargęs žmogus būna piktas, nepatenkintas. Ligoninėje pradėjome diskutuoti, kad reikia įvesti 8 val. darbo dieną, dirbti trimis pamainomis per parą. Įvertintume, kada didesni pacientų srautai, kiek turi budėti slaugytojų ir pan.

Kartą budėjimo metu Švedijoje paklausiau, kur mes čia miegosime. Man atsakė, kad mes ne miegosime ligoninėje, o dirbsime. Dirbsime 8 val. Tada būni nepavargęs, gali pacientui skirti visą dėmesį, prieiti prie jo naktį dažniau, nei miegodamas prieitum.

O kai kalbiesi su medikais, pamatai, kad jie yra pripratę dirbti 24 val. Nes po to turės 3–4 laisvas dienas. Diskutuojame, kad kitaip dirbti būtų geriau. Gal tada ir apie algų pakėlimą galima kalbėti, kai rezultatai geresni. Pakeisti pripratimą – iššūkis. Nemažas iššūkis.

– Daugiausia pacientų priekaištų sulaukiama dėl RŠL Priėmimo skyriaus, kad tenka pagalbos laukti labai ilgai.

– Kiekvienam žmogui sava problema pati didžiausia. Nesikreipia pacientai į savo šeimos gydytoją, vyksta tiesiai į ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyrių. Tada tas, kuriam tikrai labai blogai, turi laukti. Ir, kaip minėjau, 24 val. mediko darbo para – neefektyvi. Net 12 val. darbo diena išvargina mediką.

Kita problema – mes nepasitikime slaugos personalu. Galvojame, kad jei kažkas negerai širdžiai, būtinai kardiologas turi apžiūrėti. Šeimos gydytojas mokosi mažiausiai 10 metų, jis praeina visus ciklus – nuo chirurgijos, ginekologijos, urologijos iki terapijos, todėl jis ir vadinasi šeimos gydytoju. Jis nėra siuntimų rašinėtojas. Slaugos personalas gali tvarstyti žaizdas, išimti siūlus, sekti sergančių pacientų kraujospūdį – jie irgi mokosi ne vienus metus ir turi patirties. Kai visuomenė pirmąjį paslaugos lygį ignoruoja, kyla problemų.

Mano kartos, jaunesnės kartos, žmonės Vilniuje nebenori po įstaigas blaškytis. Jie nori ateiti pas vieną specialistą ir išsispręsti problemą. Kam eiti pas ginekologą, jei tepinėlį gali paimti šeimos gydytojas? Akušeriai Švedijoje atlieka ultragarso tyrimus, vertina vaisių ir kt. Kai siuntimas rašomas pas antrojo lygio specialistą, jis paciento gali ir nepriimti, nes problemą puikiausiai galėjo šeimos gydytojas išspręsti.

Mūsų visų suvokimas turi pasikeisti, daug problemų kyla dėl pacientų egocentrizmo. Šeimos gydytojai pildo dokumentų kalnus, bet tikrai nemažai funkcijų gali atlikti slaugytojai. Švedijoje nemačiau, kad slaugytoja būtų viename kabinete su gydytoju. Slaugytoja priima pacientus ir, jei reikia gydytojo pagalbos, jį pasikviečia. Slaugos personalas nuima daug krūvio nuo gydytojų. Vakarietiškas pacientų priėmimo sistemas galima adaptuoti mums.

– Jūsų tėtis chirurgas dirba Šiaulių centro poliklinikoje. Ar sekdamas jo pavyzdžiu nutarėte tapti gydytoju?

– Vaikystėje norėjau, paauglystėje nelabai (juokiasi). O vėliau pasirinkau akušerijos studijas ne dėl tėvo mediko, o todėl, kad medicina nebuvo svetima. Tikrai jaučiu, kad tas genas yra perduotas. Nemačiau, kaip tėvas dirba, nors ne, mačiau – siuvo man antakį. Bet, kiek mačiau, tėvui pacientas buvo ypač svarbus, bendravimas nepriklausė nuo socialinės padėties.

– Gyvenime dirbote daug įvairiausių darbų, o kuris jums pats mieliausias?

– Medicina. Darbas gimdykloje. Tai ta vieta, kur pacientas tikrai būna savimi. Medikus šis darbas tuo ir žavi, kad čia žmogus būna žmogumi. Atėjus į ligoninę, jo emocijos būna pačios tikriausios. Medicina didžiausias menas iš menų todėl, kad tu jautiesi dalimi žmogaus. Jūs nieko nepasieksite, jei kartu nenorėsite pasiekti rezultato.

Ir esant vadovu, jei nebus norinčiųjų kartu pasiekti rezultato, nieko ir nepasieksi. Bet jei tavimi ir savimi patikės komanda – daug ką padarysi.