Lietuvos Žiemgalos centras – Žeimelis ir „Žiemgalos“ draugija

2025-ieji Pakruojo rajone esančiam Žeimeliui išskirtiniai – miestelis švenčia 525-ųjų metų jubiliejų ir yra paskelbtas Lietuvos mažąja kultūros sostine. Ši Lietuvos paribio vieta tampriai susieta su Žiemgala. Nuo 1959 m. čia veikia krašto muziejus „Žiemgala“, kuriame sukaupta virš 6 000 eksponatų, atspindinčių krašto kultūrą ir tradicijas, Lietuvos ir Latvijos kultūrinius ryšius. Žeimelyje mokytojavo muziejaus įkūrėjas, mokytojas, kraštotyrininkas Juozas Šliavas.

2025 m. balandžio 26 d. Žeimelyje surengta konferencija „Žiemgalos tyrinėjimai“, kurios organizatoriams ir dalyvių diskusijai pateiktas šių eilučių autoriaus pranešimas „Apie Lietuvos Žiemgalos kultūrinį regioną ir „Žiemgalos“ draugijos atkūrimą“. Ištrauką iš šio pranešimo pristatome „Etaplius“ skaitytojams.

Žiemgalių pėdsakais

Šiaurės Lietuvos upė Mūša iš pietų užbrėžia plotą, kuriame V–XVI a. tarp Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio ir Rygos įlankos gyveno ir savo vietine tarme kalbėjo žiemgaliai. Lietuvos teritorijoje Žiemgala apėmė dabartinius Akmenės, Joniškio, Pakruojo rajonus, dalį Pasvalio ir Šiaulių rajonų teritorijų. Ši gentis išsiskyrė iš baltų kamieno apie IV–V a. Žiemgalius mini runų akmenys, Livonijos ordino kronikos, įvairūs metraščiai.

Žiemgala (Zemgale) – etnografinis Latvijos rajonas, plytintis tarp Lietuvos ir Latvijos, Rygos įlankos. Savo teritorija – vienas iš mažiausių, bet turintis didelę reikšmę ir svarbą, savo gijomis ir praeitimi glaudžiai susijęs su Lietuvos ir Latvijos valstybių istorija bei kultūra.

Prof. J. Bučas rašė: „Per daugelį šimtmečių Žiemgalos žemė sukaupė visų istorinių tarpsnių įvairiavertį ir įvairiarūšį dvasinės bei medžiaginės kultūros turtą ir tapo bene labiausiai savitos sanklodos kultūros paveldo arealu Lietuvoje. Įvairios ir savitos medžiagos, savitos statybos tradicijos, saviti pastatų apdailos būdai teikė šio arealo statiniams etninį išskirtinumą, o Žiemgalos kraštovaizdžiui – įvairovę ir unikalų grožį.“

Kartu su lietuviais žiemgaliai kovojo dėl savo pietinių žemių. Nors didžioji Žiemgalos teritorijos dalis įėjo į Latviją, nemažai žiemgalių XIII a. savanoriškai įsiliejo į lietuvių tautą, taip gelbėdamiesi nuo vokiečių užkariavimo. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas viename savo 1323 m. laiške, prašydamas atsiųsti jam pamokslininkų, nurodė, kad jie turi mokėti ir vieną iš trijų kalbų – lietuvių, lenkų ir žiemgalių. Jis titulavosi lietuvių ir rutenių (baltarusių) karaliumi (rex), vadino save žiemgalių valdovu, matyt, pretendavo valdyti visą žiemgalių gyventą teritoriją.

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Robertas Jurgaitis pabrėžė: „Šiaurinis Lietuvos paribys, senoji Žiemgala, yra gana specifinis kraštas, turintis savitą architektūrą, papročius. Daug bendrumo jį sieja su Latvija, kur plyti kita istorinės Žiemgalos dalis.“ Todėl Žiemgalos istoriją ir kultūrą turime vertinti ir kaip Lietuvos istorijos ir kultūros sudėtinę dalį.

„Žiemgalos“ draugijos ištakos ir veikla

Žiemgalių tarmė ir etninė kultūra savo gijomis nusitęsia į Latviją, kur yra šios baltų genties šaknys, ši kultūra – tai natūralus ryšys su kaimynine šalimi. Tai siejasi ir su „Žiemgalos“ draugijos tikslais – kultūros pagrindu suartinti dvi valstybes – Latviją ir Lietuvą bei pažinti žiemgalių etninę kultūrą ir papročius, jų istoriją ir kalbą. Kartu ji stengiasi atgaivinti užmaršties dulkėmis apneštus kultūrinius klodus, populiarinti liaudies meną, tradicijas, amatus, prisiminti ir pagerbti čia gimusius ir gyvenusius įžymius krašto žmones. Be to, draugija stengiasi suburti po visą Lietuvą ir užsienį išsibarsčiusius kraštiečius. Ji siekia, kad bendrą kalbą rastų lietuviai su latviais, nes juos vienija ne tik kultūra ir istorija, tradicijos ir papročiai, bet ir Žiemgalos žemė.

Apie žiemgalių kalbą turime nedaug žinių. Jos pėdsakus mena tikriniai vardai, kai kurios fonetikos, kirčiavimo ypatybės, tarmių faktai. Manoma, kad žiemgališkai dar kalbėta iki XV a. Tačiau jų kalbos liekanų dar ir dabar yra latvių ir lietuvių kalbų tarmėse. Šio krašto kultūros bruožų galima rasti ir abiejų baltų šalių kultūrose.

Vienoje iš „Žiemgalos“ draugijos programų rašoma: „Jei senosios Žiemgalos dvasia, jos materialinės ir dvasinės kultūros pėdsakai išliko šiame krašte, tai Saulės, Durpės, Žalgirio mūšių pergalių, Lietuvos, jos valdovų – Mindaugo, Gedimino, Vytauto, Žygimanto Augusto – bei vyskupo M. Valančiaus, latvių ir lietuvių švietėjų didelis nuopelnas.

„Žiemgalos“ draugija toliau sieks puoselėti amžiais besitęsiančią Lietuvos ir Latvijos Žiemgalos regionų draugystę...“

„Žiemgalos“ draugijos ištakos – Pakruojo rajone. Čia, Žeimelyje, dirbo ir gyveno žymus kraštotyrininkas, Žiemgalos tyrinėtojas, mokytojas Juozas Šliavas. Būrelis entuziastų ir kraštotyrininkų, tęsdami J. Šliavo darbus, ir sumanė 1988 m.
įkurti kraštiečių klubą. Jo inicijavimui didelę įtaką padarė prie Pakruojo centrinės bibliotekos veikęs „Akiračio“ klubas.

1988 m. lapkričio 12 d., dalyvaujant ir iš kitų Lietuvos vietovių atvykusiems kraštiečiams, pirmąkart po Nepriklausomybės atkūrimo Pakruojyje buvo iškelta pašventinta tautinė trispalvė. Tą pačią dieną Pakruojo dvaro rūmuose įvyko kraštiečių klubo steigiamasis susirinkimas ir vakaras „Man Lietuva prasidėjo prie Kruojos...“

1988 m. gruodžio mėn. Vilniuje, Rašytojų sąjungos patalpose, įvyko Kraštiečių klubo „Žiemgala“ posėdis, kuriam pirmininkavo klubo tarybos pirmininkas kalbininkas Kazimieras Garšva. Šio klubo tarybos pirmininko pavaduotoju buvo išrinktas šių eilučių autorius. Patvirtintos kai kurių tarybos narių visuomeninės pareigos. Taip prasidėjo „Žiemgalos“ kraštiečių klubo, 1989 m. gruodžio mėn. tapusios draugija, istorija ir veikla.

1989 m. sausio 3 d. laikraštyje „Auksinė varpa“ paskelbta Pakruojo rajono kraštiečių „Žiemgalos“ klubo ilgalaikė programa, kuri buvo priimta visuotiniame klubo narių susirinkime.

Svarbus istorinis įvykis, susijęs su Žiemgalos draugijos ištakomis, įvyko Žeimelyje 1989 m. rugsėjo 10-ąją. Tą dieną Žeimelyje susirinko Lietuvos ir Latvijos draugijų nariai, kaimyninių kraštų Kultūros fondų, Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio ir Latvijos liaudies fondo atstovai. Atvyko Pakruojo rajono švietimo ir kultūros žmonės, dalyvavo rajono ūkių vadovai, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba ir kraštietis, kompozitorius, prof. Julius Juzeliūnas (1916–2001), kiti garbūs žmonės. Šiame dviejų Latvijos ir Lietuvos kultūros ir visuomenės atstovų susitikime buvo nutarta Žeimelyje rengti abiejų tautų atstovų susirinkimus, konferencijas, kūrybines stovyklas, įprasminti Žeimelio, kaip žymaus Lietuvos Žiemgalos centro, kultūrinį palikimą, tradicijas ir folklorą, leisti kultūros ir istorijos almanachą „Žiemgala“.

1990 m. birželio mėn. pradžioje Pakruojyje lankėsi Latvijos lietuvių kultūros delegacija, dalyvavusi „Žiemgalos“ folkloro šventėje. Įvyko „Žiemgalos“ kraštiečių draugijos valdybos narių K. Kalibato ir J. Nekrašiaus susitikimas ir pokalbis su Latvijos lietuvių draugijos atstovais J. Rudoku, A. Liepiniu ir kt. Svečiai papasakojo apie savo draugijos veiklą Latvijoje, supažindino su nuo 1988 m. lapkričio mėnesio draugijos leidžiamu informaciniu leidiniu „Latvijos lietuvis“. Buvo susitarta užmegzti glaudesnius ryšius tarp Latvijos lietuvių kultūros draugijos ir Pakruojo rajono „Žiemgalos“ draugijos, rengti bendrus renginius, vakarones, susitikimus, koncertus.

Draugijos idėja gimė tada, kai prasidėjęs Atgimimo laikotarpis Lietuvoje sąlygojo žmonių atsivėrimą kultūrai, istorijai. Iš kraštiečių klubo rėmų išaugusi draugija sustiprėjo, atsirado jos skyrių Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Pakruojyje, Linkuvoje, Pasvalyje, Joniškyje. Draugijos prezidentais buvo išrinkti: Jonas Nekrašius, Kazimieras Kalibatas, Robertas Jurgaitis, Vytautas Šernas, Rasa Ališauskienė, Alfredas Šimkus, Stasys Tumėnas ir kt.

1990 m. spalio 5 d. „Žiemgalos“ draugija, padedant laikraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiam redaktoriui Vladui Verteliui, išleido pirmąjį krašto etninės kultūros, literatūros ir meno laikraštį „Žiemgala“. „Žiemgalos“ laikraštis Pakruojyje ėjo nuo 1990 iki 1995 m. (redaktoriai J. Nekrašius, K. Kalibatas). Nuo 1995 m. šis laikraštis buvo leidžiamas Kaune (nuo 1995 m. – vyr. redaktorius V. Didžpetris).

Iš viso buvo išleisti 29 laikraščio numeriai. Nuo 1998 iki 2021 m. „Žiemgalos“ leidykla Kaune leido to paties pavadinimo istorijos ir kultūros žurnalą „Žiemgala“ (ats. redaktorius ir sudarytojas V. Didžpetris), skirtą Žiemgalos tyrinėjimams. Šio žurnalo leidimą rėmė „Žiemgalos“ draugija ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Iš viso išleisti 48 žurnalo numeriai. Nuo 2008 m. „Žiemgalos“ leidykla leido „Gimtasai kraštas“ – praeities ir dabarties kultūros metraštį.

1996 m. draugijos visuotiniame susirinkime patvirtinta „Žiemgalos“ draugijos emblema, vėliava. Kauniečio dailininko A. Lapienio sukurta emblema – kryžiaus smeigtuko motyvas. Draugijos vėliava – žaliame fone, balta emblema, vėliavos apvadai ir kutai aukso spalvos.

„Žiemgalos“ draugijos veikla

„Žiemgalos“ draugijos iniciatyva ir lėšomis buvo parengta ir išleista Jono Švėgždos „Kalvės pasakos“ (1991); J. Šliavo knygos „Krantams tolstant“ (eilėraščiai, 1993); „Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis I“ (V., 1993); „Žiemgalių pėdsakais“ (V., 1996), „Pakruojo apylinkės“ (1996).

„Žiemgalos“ leidykla 1998 m. išleido informacinį leidinį „Linkuva 500“ (ats. redaktorius, sudarytojas V. Didžpetris); serijoje „Žiemgalos krašto praeitis“ išleido straipsnių rinkinį „Žiemgala“ (1999); Algimanto Miškinio knygas „Linkuva“ (1999); „Žeimelis“ (2000); „Vaškai“ (2005); „Linkuva 500 Žeimelis“; „Praeities ir dabarties vaizdai“ (ats. redaktorius ir sudarytojas V. Didžpetris, 2000); „100 Lietuvos Žiemgalos istorijos ir kultūros paminklų“ ir kt.

1998 m. sukurtas dviejų dalių videofilmas „Žiemgala“ (autoriai J. Nekrašius ir S. Teišerskis), pasakojantis apie krašto kultūros istoriją ir „Žiemgalos“ draugijos veiklą per dešimtmetį.

2001 m. lapkričio mėnesį išleistas almanachas „Šiaurės Lietuva“ (redaktorius ir sudarytojas S. Tumėnas), kuriame nemažai vietos skirta „Žiemgalos“ draugijos veiklai 1988–1997 m., rašoma apie Šiaurės Lietuvos krašto iškiliuosius žmones.

2004 m. „Žiemgalos“ draugija, Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, Vilniaus Pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedra išleido leidinį „Senosios Žiemgalos istorinis ir etnokultūros paveldas“ (sudarytojai R. Jurgaitis ir E. Vasiliauskas), skirtą Šiaurės Lietuvos-Lietuvos Žiemgalos praeičiai, jo publikacijose atsispindi archeologijos, istorijos, etnologijos, kalbotyros, menotyros, parkotyros problemos.

2004 m. Lietuvos istorijos institutas Vilniaus pedagoginis universitetas išleido archeologės, istorijos daktarės, docentės I. Vaškevičiūtės knygą „Žiemgaliai V–XII amžiuje“.

2006 m. Akmenės, Joniškio ir Duobelės rajonai išleido keliautojams skirtą knygelę „Pažink Vakarų Žiemgalą!“ Besidomintiems Žiemgalos istorine praeitimi siūloma pakeliauti po 17 piliakalnių ir kalvų, menančių istorines žiemgalių ir lietuvių kovas su kryžiuočiais. Taip pat siūloma aplankyti šio krašto bažnyčias, dvarus-muziejus, kaimo sodybas, susipažinti su Žiemgalos gamtos, kultūros ir istorijos paveldu.

2008 m. išleista konferencijos „Žiemgalos“ draugijai – 20 metų“ medžiaga, 2019 m. parengta ir išleista J. Nekrašiaus dalomoji medžiaga-studija „Žiemgalos krašto žydai amatininkai ir senieji amatai tarpukaryje“, 2020 m. sukurtas TV laidų ciklas „Baltų jungtys“ (scenarijaus aut. Jūratė Sobutienė), pasakojantis apie Lietuvos Žiemgalą, žiemgalius, „Žiemgalos“ draugiją ir kt.

2024 m. išleista dr. Ernesto Vasiliausko knyga „Alkiškių, Šiaulių, Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos ir jų archyvai“.

„Žiemgalos“ draugijos veiklą per jos egzistavimo laiką turtino mokslinės, etnokultūros ekspedicijos, dailininkų plenerai, parodos, forumai, konferencijos, seminarai, koncertai, kasmet buvo rengiamos „Žiemgalos“ folkloro šventės Pakruojyje. „Žiemgalos“ akademija, gausi kraštotyrinė ir leidybinė veikla – visa tai padėjo ir padeda suprasti, kas ta Lietuvos Žiemgalos žemė, jos žmonių kalba, kultūra, tradicijos ir papročiai. Šiuo metu aktyviai veikia ir „Žiemgalos“ draugiją reprezentuoja šios kultūros draugijos Joniškio skyrius (vad. Ilona Osipova).

Žeimelis – Lietuvos Žiemgalos centras

Žeimelis pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1500 m., kaip Žeimelio dvaras. 2005 m. senojo miesto vieta įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Su Žeimeliu ir Lietuvos Žiemgala tampriai susijęs žymiausias žiemgalių kultūros tyrinėtojas, lietuvių mokytojas, kraštotyrininkas Juozas Šliavas (1930–1979).

Jis gimė 1930 m. vasario 8 d. Rimkūnuose, Pakruojo rajone. Nuo 1949 m. mokytojavo Žeimelyje, 1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (anglų kalbą ir literatūrą). Jo iniciatyva 1959 m. Žeimelio vidurinėje mokykloje įkurtas „Žiemgalės“ kraštotyros muziejus (nuo 2005 m. – Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala“). 1993 m. muziejus persikėlė į restauruotą Mažąją smuklę, esančią Žeimelio centre. J. Šliavo iniciatyva Žeimelio vidurinėje mokykloje įkurtas „Žiemgalės“ muziejus buvo pirmasis ir kurį laiką vienintelis muziejus senųjų žiemgalių gyventoje žemėje.

J. Šliavas kartu su moksleiviais rinko ir muziejuje kaupė Žiemgalos krašto istorinę, etninę medžiagą, archeologinius radinius (apie 6 000 eksponatų), užrašinėjo liaudies dainas, papročius, tyrinėjo žiemgalių ir kitų baltų etninę istoriją. Jis 1966–1979 m. parašė 20 mašinraščių kraštotyros bei grožinės kūrybos tomų, kurie saugomi Vilniaus universitete, Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje ir kt. J. Šliavo svarbiausios knygos: „Žeimelio apylinkės“ (1985), „Žiemgalos tyrinėjimai. Žeimelis“ (pirma dalis išleista 1993), „Žiemgalių pėdsakais“ (1996), „Krantams tolstant“ (eilėraščių rinkinys, 1993).

J. Šliavas pirmasis iš istorikų ir mokslininkų įvedė Lietuvos Žiemgalės (Lietuvos Žiemgalos) termino pavadinimą, tyrinėjo žiemgalių praeitį, istoriją, kalbą. Straipsnyje „Žeimelis – Lietuvos Žiemgalės centras“, 1978 m. rašė: „Pastaruoju metu lyg ir mada tapo lietuviškosios žiemgalės cen-tru laikyti Žeimelį. Žiemgalė – čia suprantama kaip istorinis-geografinis vienetas, susijęs su tam tikra dabartine čia egzistuojančios lietuvių kalbos tarme, kilusia iš senovinių žiemgalių ir vėlyvesnių laikų lietuvių kalbų sumaišymo. Taip yra, matyt, dėl keleto priežasčių.

Pirmiausia, Žeimelis yra beveik pačiame seniau čia gyvenusių žiemgalių genties žemių centre. Taip pat jis yra dabartinės geografinės Lietuvos Žiemgalės žemumos centre. Šio miestelio apylinkės – turi visas platesnių šio krašto lygumų fizines-geografines bei ekonomines charakteristikas <...>

Su šia vieta susiję ir keletas garsiausių to krašto žmonių, kaip žymusis karvedys Barklajus de Tolis, gimęs netoliese ir krikštytas Žeimelyje, Teodoras Grotusas, atlikęs svarbiausius savo fizikos-chemijos darbus savo dvare netoli Žeimelio, Senasis Stenderis, žymus latvių kalbininkas, buvęs Žeimelio bažnyčioje pastoriumi, Žeimelio Glebavos dvare gimė žinomas latvių veterinarijos gydytojas, mikrobiologas Alfredas Bertušas.

Visa tai, matyt, ir leidžia Žeimelį šiandien laikyti lietuviškosios Žiemgalės centru.“