Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio įamžinimo idėjos konkurso blizgesys ir skurdas

Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio įam­ži­ni­mo idė­jos pro­jek­to kon­kur­sas Joniškio rajone pasibaigė ne pačia geriausia gaida. O jei tiksliau – tas konkursas paprasčiausiai žlugo. Konkurso nugalėtojui skirti pinigai rajono tarybos sprendimu atiteks Krepšinio muziejui, kuris vienintelis klubo „Krepšinio legendos“ vardu pateikė paraišką.

Nesolidu, kai paminamos savo pačių priimtos nuostatos

Pasak rajono Kultūros ir meno tarybos, iš visos pagarbos Krepšinio muziejaus įkūrėjui Leonui Karaliūnui tai ne ta idėja, kuri atitiktų konkurso nuostatas ir turėtų būti įgyvendinta būtent po šio konkurso vėliava. Po tokio verdikto kilo sąmyšis. Vieni idėjos autorių palaikė, kiti ir toliau teigė, kad idėja neatitinka konkurso nuostatų. Atsirado tokių, beje, net rajono politikų tarpe, kurie rajono Kultūros ir meno tarybos principingą poziciją prilygino ambicijų karui. Logiškai mąstant, jei pateiktas projektas neatitinka konkurso dvasios, tai kokiomis ambicijomis čia dvelkia. Jokiomis. Tai veikiausiai pajuto ir pats idėjos autorius L. Karaliūnas, ėmęs skubiai tobulinti projektą, suteikdamas jam lietuviškumo akcentą, t.y. bent šiek tiek pritempdamas prie konkurso dvasios. O štai rajono tarybos nariai eilinį kartą parodė nepagarbą savo pačių priimtam sprendimui. Patys patvirtino Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio įamžinimo idėjos konkurso nuostatus ir patys užmerkė akis juos apeidami. Teisingai paskutiniame tarybos posėdyje pasakė tarybos narys Dainius Vyšniauskas, kad pateiktas projektas akivaizdžiai susietas su Krepšinio muziejaus viešinimu. Jo nuomone, po pirmo projekto svarstymo įsijungė skundų mechanizmas, o L. Karaliūno autoriteto poveikis buvo toks stiprus, kad neatsilaikė prieš jį nei kai kurie Kultūros ir meno tarybos nariai, nei dauguma rajono tarybos atstovų. Taigi galiausiai idėja virto kūnu – buvo rajono tarybos posėdyje patvirtinta. Pasak D. Vyšniausko, niekas neverčia skubėti išleisti tam tikslui numatytą finansavimą, o L. Karaliūno muziejaus viešinimui reikalingą paramą skirti kitu lėšų skyrimo sprendimu. Tačiau iš esmės vyriškai rajono tarybos narių komandai atrodo, kad ant popieriaus lapo galima rašyti vienaip, o daryti šiek tiek kitaip. Nesvarbu, kad tas kitaip – geras ir reikalingas sprendimas, kur kas svarbiau – ar laikomasi prieš tai priimtų nuostatų. O jei nesilaikoma, tai kam išvis jas priiminėti?

Gyvenimas toks, kad kartais reikia ir pagudrauti

Pagal projektą ant Krepšinio muziejaus pastato sienos turi atsirasti didžiulis bemaž 4 metrų dydžio pusiau išlindęs iš sienos krepšinio kamuolys. Ant puošiančių kamuolį vėliavos spalvų numatyta įrašyti svarbiausias Lietuvos krepšinio rinktinių pergales. Ir čia L. Karaliūnui reikia nusilenkti. ne tiek už idėją, kiek už mokėjimą grumtis dėl jos įgyvendinimo. Išties ne jo kaltė, kad konkurso organizatoriai nesugebėjo pritraukti daugiau dalyvių. Jei lėšų konkurso idėjos įgyvendinimui būtų skirta žymiai daugiau – kaipmat iš visur menininkai būtų sulėkę. O kai lėšos kuklesnės ir dar reikia ne tik pateikti idėją, bet ją ir realizuoti, ne kiekvienas tokiam atsakingam veiksmui ryžtasi. Tiesą sakant, konkurso rezultatai parodė, kad niekas nesiryžta. Galima manyti, kad galbūt tas konkursas nebuvo tinkamai išviešintas, galbūt konkurso organizatoriai nesitikėjo tokio pasyvumo ir nepasiruošė force majeure aplinkybėms. Tačiau situacija nuo to jau nebepasikeis, nebent liks pamoka ateičiai. Grįžtant prie L. Karaliūno, reikia pasakyti, kad žmogus Krepšinio muziejui atiduoda visas jėgas ir širdį, todėl kiekviena finansinė injekcija į muziejaus turtinimą ir viešinimą tarnauja tolimesnės veiklos skatinimui. Juolab, kad kitąmet Krepšinio muziejus švęs savo veiklos dešimtmetį ir šį jubiliejų pasitikti muziejaus įkūrėjui, suprantama, norisi kuo iškilmingiau. Todėl jis ir kabinasi bet kokiam galimam finansavimui į parankę, nepatingėdamas nei konkursuose dalyvauti, nei verstis per galvą pritempiant idėjas prie konkurso nuostatų. Nemanau, kad tokia situacija patinka pačiam L. Karaliūnui, kad dėl to žmogus nepatiria streso, bet ką tu padarysi, kai gyvenimas taip surėdytas – viskas atsiremia į pinigus, kurių niekas gera valia nedalina. Nebūtų buvę tokio ažiotažo dėl Lie­tu­vos valstybės atkūrimo šimtmečio įamžinimo idėjos konkurso, jeigu nebūtų pakvipę konkursiniais eurais, kuriais niekas nesusigundė, o Krepšinio muziejui jie verkiant reikalingi. Prie ažiotažo prisidėjo ir nenuovokumas: iš pat pradžių derėjo įsiklausyti į tarybos nario Dainiaus Vyšniausko nuomonę, kad tam tikslui numatytas lėšas nereikia skubėti išleisti, o Krepšinio muziejų paremti kitu tarybos sprendimu. Tačiau rajono tarybos nariams patinka be paliovos lipti ant to paties grėblio ir kartais nuteikti prieš save joniškiečius net ir gerus darbus atlikus.

Konkurse nesudalyvavusi idėja

Kalbėdamas su rajono Kultūros ir meno tarybos nare Erika Šivickaite, sužinojau, kad sklandė ir dar vienas į viešumą neiškilęs projektas. Kultūros ir meno taryba puoselėjo išties neprastą idėją – susitarus su buvusio buitinio kombinato savininkais ant galinės pastato sienos (priešais paštą) grafiti technika perkelti prieškarinio Joniškio centro nuotrauką, kurią žadėjo paskolinti tas pats L. Karaliūnas. Važiuojant Vilniaus gatve nuo Šiaulių pusės būtų atsivėręs puikus reginys – Joniškio centras natūroje ir prieškariniais laikais ant pastato sienos. Bet kas palyginęs šiuos du vaizdus būtų matęs, kaip per tuos metus pasikeitė Joniškio centrinė dalis. Tačiau taip atsitiko, kad Kultūros ir meno taryba tapo paraiškų vertintoja, tad prarado galimybę ją pateikti savo vardu. Kilo mintis miesto labui kam nors padovanoti šią idėją, tačiau apytikriais skaičiavimais 10000 eurų suma jai įgyvendinti ženkliai per maža. Štai čia verta dar kartą prisiminti D. Vyšniausko siūlymą, kad nereikia skubėti išleisti konkursui numatytų lėšų. Prie jų pridėjus surastų rėmėjų įnašus būtų galima kokios nors kitos progos metu padovanoti miestui jau realizuotą šią idėją. Vienok dabar yra kaip yra ir kumščiais po mūšio nebemojuojama. Nebent lieka nuryti kartėlį, kad visa tai buvo galima padaryti ir geriau.

Kazimieras Šatas