Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečiui – Palūšės varpų gaudesys

Projektas „Gloria Lietuvai“ Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečio proga pakvies prisiminti Lietuvos varpus – tautos laisvės ir prisikėlimo simbolį. Projekto kūrybinė komanda filmuoja ir įrašinėja vertingiausių Lietuvos varpų skambesį. Tarp jų – ir Palūšės Šv. Juozapo bažnyčios varpai.

Bažnyčia, kurią matė visi Lietuvos gyventojai

Palūšės gyventojai tikrai gali didžiuotis, kad jų Šv. Juozapo bažnyčią yra matę visi Lietuvos gyventojai, vyresni nei dešimties metų amžiaus. Gal ne visi matė originalą, bet vieno lito banknotą, ant kurio pavaizduota ši bažnyčia ir kuris buvo apyvartoje prieš gerą dešimtmetį, savo rankose yra laikę visi, pilnametystės sulaukę Lietuvos gyventojai.

Paprasta kukli medinė bažnytėlė bei šalia jos stovinti aštuonkampė varpinė – puikus tradicinės senosios lietuvių architektūros pavyzdys. Žinomas ir jos statytojas – kunigas Juozas Baziliauskas, pastatęs šią bažnyčią nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje ir pavadinęs ją savo dangiško globėjo Šv. Juozapo vardu. Vilniaus vyskupijos dokumentuose Palūšės parapija pirmą kartą paminėta 1744 metais.

Ypatinga šios bažnyčios puošmena – prieš fasadą pastatyta varpinė, turinti dvejas duris ir tarnavusi ne tik kaip šventoriaus vartai, bet ir kaip šarvojimo koplyčia. Varpinės antrajame tarpsnyje kabo du varpai, nulieti skirtingais metais – mažesnysis pagamintas 1752 m., o kiek didesnis 1772 m.

„Visose žemėse skamba jo vardas“

„Šie varpai buvo nulieti bažnyčios steigėjo kun. J. Baziliausko rūpesčiu ir lėšomis, tai liudija ir įrašas ant jaunesnio varpo. Abu varpai buvo nuliedinti Vilniaus varpų liejikų – tėvo ir sūnaus Apanavičių. Tai viena iš kelių varpų liejikų dinastijų Lietuvoje, ji XVIII a. nuliejo daugybę varpų Lietuvos bažnyčioms, šiuo metu jų pagamintų varpų žinoma nemažiau kaip 70“, – pasakojo apie juos dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas.

Pasak pašnekovo, Tomas Apanavičius buvo bene pirmas Vilniuje dirbęs vietinės kilmės varpų liejikas, iki jo dirbusių meistrų pavardės daugiausiai turėdavo vokišką, prancūzišką ar net itališką skambesį. Sena vilniečių Apanavičių giminė čia jau gyveno XVII a. ir dažnai buvo minima įvairiuose miesto dokumentuose. Panašu, kad T. Apanavičius varpus liedinti išmoko kažkur svetimuose kraštuose. Greičiausiai iš ten atsivežė ir paprotį ant varpų prie savo pavardės nulieti lotynišką prierašą – artifex liberalis – laisvasis meistras. Tai labai aiškiai nurodė jo statusą – meistras nepriklausė jokiam Vilniaus cechui. Nors T. Apanavičius Vilniuje dirbo tik 12 ar 15 metų, tačiau žinoma, kad jis nuliejo ne mažiau kaip 22 varpus.

„Meistras mirė greičiausiai nesulaukęs senatvės, apie 1755 metus, o jo dirbtuvę perėmė vyriausias sūnus Antanas, būdamas dar labai jaunas, tačiau iš tėvo jau išmokęs varpų liejimo amato paslapčių. Šis meistras nuliejo daugybę varpų, iš jų šiandien žinome tik apie penkias dešimtis, o išliko dar mažiau“, – apie garsiuosius varpų liejikus pasakojo dr. G. Žalėnas.

Ant daugelio A. Apanavičius varpų galima rasti tuos pačius lotyniškus devizus, vieną iš jų skaitome ir ant Palūšės varpo: IN OMNEM TERRAM EXIVIT SONVS EORVM („visose žemėse skamba jo vardas“).

„Praėjus beveik 250 metų tėvo ir sūnaus Apanavičių varpai dar vis skamba įvairiose Lietuvos varpinėse – ne tik Palūšėje, bet ir Sedoje, Rietave, Liškiavoje, Rodūnėje, Jašiūnuose, Vilniuje ir kitose bažnyčiose“, – varpų liejiko darbų prasmę vertino dr. G. Žalėnas.

Varpai – istorijos ir dabarties jungtis

Prisiminti visus šiuos vertingus Lietuvos varpus ir kviečia projektas „Gloria Lietuvai“. Šiuo projektu bus galima įsiklausyti į Lietuvos varpų skambesį, pažvelgti į Lietuvą pro varpinės langą. Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, kviečianti susitelkti bei ateities kartoms perduoti jos prasmę. Šiandien mes turime galimybę skambinti rytojui“, – komentavo D. Abaris.

Šiuos varpus bus galima išgirsti Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečiui skirtame kūrinyje. Jo premjera – 2018-ųjų vasario 16-ąją.