Lietuvos vaikus globoja svetimos valstybės

Kovo pabaigoje 33 metų Lina Gudelytė Klaipėdoje susilaukė antrosios dukrelės. Naujo žmogučio atėjimo džiaugsmą temdo tik tai, kad dėl koronos viruso paskelbto karantino Lina nematė savo vyresnės dukters Gabrielės, globojamos Anglijoje, britų globėjų šeimoje, jau daugiau nei du mėnesius. „Jei ne karantinas, man būtų leista atvažiuoti į susitikimą kartą per mėnesį. Kelionės ir nakvynės išlaidos – iš savo kišenės. Anglų socialiniams tai nerūpi,“ - kalbėjo L. Gudelaitytė. - „Kiek aš šitaip privažinėsiu? Juo labiau, kad neketinu grįžti gyventi į Angliją. Mes kuriame gyvenimą čia Lietuvoje ir siejame savo ateitį tik su Lietuva. Todėl nesuprantu, kodėl mano vyresnė dukrelė Gabrielė turi gyventi svetimoje Anglijoje, globojama anglų šeimos? Kodėl ji negali būti globojama Lietuvoje?“.

Anot Linos, Gabrielė jau kalba tik atskirais angliškais žodžiais - ji pradeda pamiršti lietuviškus žodžius, nes niekas jos tų žodžių nemoko ir niekas su ja lietuviškai nekalba. Linai draudžiama kalbėti su dukra apie namus, klausti, ar ji nori namo. Draudžiama ir fotografuoti dukrelę... Šiomis karantino sąlygomis, kai neįmanoma tą vienintelį kartą per mėnesį „nulėkti“ į Angliją kad trumpam, susitikimų centre, pasimatyti su dukryte, L. Gudelaitytė bergždžiai prašė socialinės darbuotojos bent suorganizuoti nuotolinį susitikimą – video ryšio pagalba. Socialinė neatsakė nė į vieną lietuvės prašymą. Galop moteris susisiekė su jos vadove, ir situacija kiek pagerėjo: Lina džiaugiasi, kad socialinė pagaliau davė savo mobiliojo telefono numerį ir pažadėjo suorganizuoti bent telefono pokalbį su Gabriele. „Ką Gabrielė galvoja, kai taip ilgai nemato ir net negirdi manęs? Gal galvoja, kad apleidau ją, palikau, pamiršau?“ - savo skauduliais dalinosi Lina.

Pernai rugpjūtį teismas Lietuvos pilietei Gabrielei nustatė ilgalaikę globą ir paskyrė mergaitei augti ir būti globojamai britų globėjų šeimoje. Teismas numatė mamos ir močiutės susitikimus su Gabriele tris kartus per savaitę po pusantros valandos.

Taip sutapo, kad pasibaigus šiam teismui, Linos asmeniniame gyvenime įvyko reikšmingi pasikeitimai: ji pradėjo santykius su mylimu žmogumi Lietuvoje ir jiedu ėmė lauktis vaikelio. Tačiau Lina pasiliko gyventi Anglijoje tik todėl, kad nepraleistų nė vieno susitikimo su savo dukrele.

Kai nėštumas perkopė šeštą mėnesį, į Linos duris pasibeldė socialinė darbuotoja su vertėja. „Klausinėjo, apžiūrėjo namus, kaip pasiruošiau kūdikio atėjimui. Kitą kartą atėjo-vėl tas pats, viską jiems parodžiau, papasakojau,“ - apie priešgimdinį vertinimą pasakojo L. Gudelaitytė. - „Kai atėjo trečią kartą, pasakė, kad jie vaikelį pasiims gimdykloje, kad kreipsis į teismą, kad atimtų tik gimusį mano kūdikėlį,“-su ašaromis pasakoja Lina. - „Tuomet paprašiau, kad jos išeitų, klausiau, ko jos siekia, ar siekia, kad aš pagimdyčiau dabar nuo tokių baisių žinių?“.

Ilgai nelaukusi, Lina sukrovė savo daiktus ir išsiuntė autobusiuku į Lietuvą. Pati į Lietuvą išskubėjo lėktuvu.

Klaipėdoje iš karto, kaip pati sako, nubėgo į Vaiko tarnybą, paprašė įvertinti jos gyvenimo sąlygas ir galimybes pačiai auginti vaikelį. Leituvos vaiko tarnybos specialistai, anot Linos, nerado priežasčių, kad ji negalėtų rūpintis savo būsimu vaikeliu.

2010-aisiais L. Gudelaitytė su tuomet pusantrų metų dukrele Gabriele išvyko gyventi į Angliją. Praėjus gal penkeriems metams, jos apsigyveno Rytinio Londono priemiestyje Grays. Pakeitus gyvenamąją vietą, mergaitė nebegalėjo lankyti mokyklos buvusiame Romfordo rajone, o rasti mokyklą naujajame rajone nebuvo labai paprasta. Mat mergaitė turi specialių poreikių: Anglijoje jai nustatyta vidutinė protinė negalia. Gabrielė negeba reikšti minčių sakiniais, kalba atskirais žodžiais.

„Tada prasidėjo mano mokyklos paieškos“, - Lina prisimena, kaip jų šeima pirmą kartą susidūrė su angliškąja Vaiko tarnyba.-„Prekybos centre dirbau kasininke nuo 4 iki 8 valandų ryto. Ankstyvais rytais turėdavau savo šešiametę dukrytę palikti miegoti vieną. Auklės samdyti neišgalėjau. Angliškai beveik nekalbu. Man buvo labai sunku vienai.“.

Prislėgta rūpesčių, 2018 m. pavasarį moteris kreipėsi į Šeimos gydytoją pagalbos.

„Klausiau, gal galit man padėt, gal yra kokių tablečių, o jis teatsakė, kad turi iškviest socialinius“, - pasakoja Lina.

Gydytojo iškvieti socialiniai tąkart išties padėjo. Anot L. Gudelaitytės, vieta mokykloje jos dukrelei iš karto atsirado. Linai tai labai sumažino psichologinę įtampą.

Rudenį dukrelė turėjo pradėti lankyti naują mokyklą, atrodė, kad viskas stojasi į savo vietas. Kartą, po darbų prekybos centre, Lina savo nuomojamo namo sodelyje gurkšnojo vyną. Kaimynai suskubo pranešti apie tai socialiniams darbuotojams. Šie atskubėjo su policija. Specialistai iš karto nusprendė paimti mergaitę iš namų.

„Iš pradžių dar sutiko palikti dukrelę mano mamai, kuri turėjo atvažiuoti per kokias dvi valandas iš kito Londono krašto, bet, kiek palaukę, apsigalvojo.“-sako L. Gudelaitytė.-„Paprašė, kad aš pati įsodinčiau dukrytę į jų automoblį, kad taip ji butų mažiau traumuojama“.

Lina geranoriškai įsodino Gabrielę į socialinių darbuotojų automobilį, o po dviejų dienų nuvyko pas juos į savivaldybę. Socialiniai drabuotojai neva buvo pažadėję atiduoti dukrytę būtent po dviejų dienų... Darbuotojos padavė Linai kažkokį raštą ir paprašė pasirašyti.

„Nesupratau, kas tame lape parašyta, todėl ir atsisakiau pasirašyti,“-aiškina Lina.-„Tuomet darbuotojos tepasakė, kad dėl to jos kreipsis į teismą.“

L.Gudelaitytė prisimena, kad jau kitą dieną socialiniai darbuotojai paskambino ir liepė skubiai važiuoti į teismą Ipswich'e: „Jos pasakė, kad teismas prasideda po dviejų valandų, pasiūlė ateiti, nes jos duosiančios pinigų kelionei traukiniu. Nors pati kelionė traukiniu iki Ipswich'o užtruktų dvi valandas.“ Moterį anuokart iki teismo pavežė pusbrolis, tik todėl ji spėjo, kitaip-niekaip nebūtų spėjusi. Šiame skubiai surengtame posėdyje Lina buvo be advokato, socialiniai darbuotojai pasirūpino bent vertėja, kuri, anot Linos, ir patarė teismą prašyti skirti plaukų testą dėl alkoholio vartojimo.

L. Gudelaitytė prisimena, kad taip staiga prasidėjus teismo procesui, jautėsi sutrikusi, nežinanti nei kur kreiptis, nei nuo ko pradėti ieškoti advokato: „Skambinau Lietuvos Ambasadai Londone, prašiau bent duoti advokatų numerius. O jie atsakė, kad niekuo padėti negali. Sakė, kad advokatų numerių negali duoti, nes, jei pralaimėsiu bylą, neva kaltinsiu ambasadą po to...“

Prastai mokanti anglų kalbą, nesulaukusi Lietuvos ambasados pagalbos, Lina paskelbė apie advokato paiešką Facebook'o Anglijos lietuvių grupėje.

„Į skelbimą atsiliepė Svetlana. Ji patikino, kad žino labai gerą advokatą. Vėliau supratau, kad toji Svetlana užsiėmė tarpininkavimu, tiesiog ieškojo tokių patiklių streso būsenos žmonių. Aš dar ir anglų kalbos nemokėjau,“-savo patirtimi dalinasi L. Gudelaitytė.-„Ji du kartus po to vertėjavo man ir tam jos rekuomenduotam advokatui...Ji dar išvertė raštu mano gydytojos iš Lietuvos dokumentą, kuriame neteisingai surašė pavardes, gimimo datas, diagnozes. Po jos vertimo šį gydytojo raštą advokatas teismui pateikė kaip policijos dokumentą...“ L. Gudelaitytė įsitikinusi, kad toji Svetlana net neturėjo teisės versti dokumentų, ypač teismui, o advokatas juo labiau neturėjo naudotis jos paslaugomis. Tiesa, vėliau Lina niekada nesutiko Svetlanos, nors ir su tuo advokatu beveik nebendravo, nes, anot Linos, „advokatas nieko nedarė, kad grąžinti dukrelę į šeimą.“.

Protinę negalią turinti dešimtmetė Gabrielė visuomet buvo apklausiama viena, be mamos ar kitų artimųjų. „Dukrelė kalba tik atskirais žodžiais. Vertėja, kuri ateidavo į mudviejų susitikimus vertėjauti susitikimų prižiūrėtojai, sakydavo, kad nesupranta, ką Gabrielė kalba...Bet socialinių darbuotojų ataskaitose tiek prirašyta, kad atrodo, jog Gabrielė kalbėtų puikiai ne tik kad lietuviškai, bet ir angliškai.“-sako Lina.-„Prirašyta, kad neva dukrelė jiems pasakojo, kaip aš ją daužydavau vonioje uždariusi, kaip gerdavau, kaip naktimis išeidavau ir palikdavau ją vieną“.

Laboratorija, atlikusi testą dėl alkoholio Linos plaukuose, teismui pateikė atsakymą, jog alkoholio nerasta. L. Gudelaitytės nuomone, socialiniai darbuotojai neturėjo kitokių faktų ar priežasčių, kad toliau laikyti dukrą savo globoje. Todėl ji tikėjosi, kad jau kovo pradžioje teismas grąžins Gabrielę namo. Tačiau šis ilgai lauktas teismo posėdis buvo atidėtas liepai. „Socialiniai darbuotojai įtikino teismą, kad jiems reikia psichologo išvados apie mane. Pusę metų nuo proceso pradžios niekas apie tai nekalbėjo, mano advokatas išvis nieko neveikė, o po to staiga prisiminė apie psichologą,“-apie laiko gaišimą aiškino Lina.

„Kai teismo posėdį atidėjo dar liepai, žlugo mano viltys, kad Gabrielė jau kovą grįš namo. Jaučiausi visiškai sugniuždyta, puoliau į didžiausią juodą neviltį, užsidariau namuose ir kokias tris savaites gėriau.“-atvirai kalba moteris.-„Tada nebeėjau į susitikimus su dukra. Socialiniai darbuotojai su policija buvo atėję ieškoti manęs. Bet aš neatidariau durų.“

Laimė, į pagalbą atskubėjo draugai ir išvežė Liną pas mediką privačios pagalbos. Vos tik atsigavusi, Lina pati susisiekė su socialiniais darbuotojais ir papasakojo, kokioje neviltyje ir skausme buvo ir kaip tą skausmą bandė paskandinti alkoholyje. „Socialiniams labai patiko tokia mano išpažintis, nes viską jie panaudojo prieš mane savo ataskaitose teismui.“-sako moteris.

Teismo paskirtas psichologas dėl savo tyrimo susitiko su L. Gudelaityte po jos minėto atkryčio. Jiedu kalbėjosi vertėjo pagalba. „Jis parašė savo atsakaitoje, kad aš vis dar vartoju alkoholį, nors aš jau nebevartojau, lankiau AA susirinkimus,“-apie psichologo klaidas kalbėjo Lina.-„Teisme pats psichologas sakė, gal jam ne taip išvertė, jei jis nesuprato, kad aš nebevartoju alkoholio.“

L. Gudelaitytės manymu, ši psichologo ataskaita tapo viena svarbiausių teisme. Valstybės vaiko interesų atstovas teisme, vadinamasis „Guardian“, anot Linos, niekada su ja nebuvo susitikęs, niekada su ja nekalbėjęs, bet teismui pateikė baisiausią ataskaitą apie motiną. Teismas svarstė, ar atiduoti Gabrielę močiutės, Linos mamos, gyvenančios Anglijoje, globai. „Tačiau neatidavė, nes mano mama nemoka anglų kalbos, todėl nesusikalbės su gydytojais ir mokytojais.“- aiškina Lina.

Po skaudžios patirties įsikūrusi Klaipėdoje, L. Gudelaitytė klausė savo miesto vaiko tarnybos specialistų, ar galėtų jie padėti perkelti dukros, Lietuvos pilietės Gabrielės valstybės globos vykdymo vietą į Lietuvą-į savo gimtąją šalį, kurioje nuolat gyvena Gabrielės mama, kuriai pagal JK teismo Globos orderį, motinystės teisės yra apribotos per pusę, t. y., teisėmis į vaiką Lina Gudelaitytė po lygiai dalijasi su Jungtine Karalyste.

„Parašiau Vaiko tarnybai prašymą, kad grąžintų vaiką man arba Lietuvos valstybei,“-sako L. Gudelaitytė.-„Gal jie nesuprato, ką turiu galvoje, prašydama grąžinti Lietuvos valstybei? Gal nesuprato, kad prašau, jog Lietuvos valstybė atsiimtų Gabrielę-Lietuvos pilietę-savo valstybės globai.“

L. Gudelaitytė kalbėjo apie Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nesupratimą po to, kai gavo atsakymą, kuriame siūloma dėl dukters grąžinimo į šeimą kreiptis į JK advokatus arba teismą... Laiške net neužsimenama apie Lietuvos valstybės galimybes perkelti savo piliečių vaikų globos vykdymo vietą iš svetimos valstybės į gimtąją Lietuvą.