Lietuvos ūkininkų daroma pavojinga klaida: išvengti – labai paprasta

Dėmesį savo sveikatai ir aplinkai lietuviai kasdien rodo daugybe būdų: rinkdamiesi ekologiškus, vietinius produktus, vengdami bereikalingo plastiko naudojimo, nešiukšlindami, vartodami švaresnius degalus ar net iškeisdami automobilį į dviratį. Visgi, ekspertai pastebi vieną itin kenksmingą klaidą, kurią patys nežinodami dažnai daro Lietuvos ūkininkai. Jos išvengti – labai paprasta, tačiau tuo nesirūpinant, grėsmės kyla nemenkos: nuo tikimybės užauginti užterštas daržoves iki galimybės skaudžiai nukentėti finansiškai ar net prarasti Europos Sąjungos fondų paramą.

Su tokiomis rizikomis susiduria Lietuvos ūkininkai, aplaidžiai ar tiesiog neatidžiai tvarkydamiesi su žemės ūkio veikloje atsirandančiomis įvairiomis atliekomis.

„Vykdant žemės ūkio veiklą susidaro nemažai įvairių atliekų, dalis jų yra pavojingosios, o netinkamai tvarkomos – išmetamos bet kur arba priduodamos teisės pavojingąsias atliekas tvarkyti neturintiems atliekų tvarkytojams – kenkia aplinkai, todėl toks elgesys gali užtraukti administracinę atsakomybę ir nuo kelių dešimčių iki tūkstančių eurų siekiančias baudas“, – perspėja Rasa Čepurnienė, didžiausios Lietuvoje pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo įmonės „Žalvaris“ aplinkosaugos ir kokybės vadybos grupės vadovė.

Situacija pamažu gerėja

Jos teigimu, stebima tendencija, kad iš ūkininkų surenkamų pakuočių, kuriose yra pavojingų cheminių medžiagų likučių arba kurios yra jomis užterštos, kiekiai kasmet auga. „Žalvario“ duomenimis, per 2019 m. pirmąjį pusmetį užterštų pavojingosiomis medžiagomis pakuočių buvo surinkta 6 kartus daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu arba beveik tiek, kiek per visus 2018 metus. O neužteršto plastiko atliekų, tokių kaip plėvelės, šienainio, agro plėvelės ir cheminėmis medžiagomis neužteršto plastiko pakuočių, šiemet pirmąjį pusmetį taip pat surinkta 10 kartų daugiau nei pernai.

Nežiūrint į tai, kad situacija gerėja ir iš ūkininkų surenkamų pakuočių kiekiai auga, specialistai vis dar pastebi nemažai kurioziškų atvejų, kylančių iš nerūpestingumo ar informacijos stokos.

„Dažnas atvejis, kai ūkininkas neatskiria pakuotės užterštumo lygio ir „prikelia“ ją naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, keletą kartų praskalauja plastikinį kibirą ar bakelį nuo herbicidų, pesticidų ar kalkių ir toliau jį naudoja ūkyje, kaip vandens laikymo tarą daržų ar šiltnamyje auginamų daržovių laistymui, nors atlikti tyrimai rodo, kad plastikas turi „taršos atmintį“ ir jo taip paprastai vandeniu neišplausi. To nežinant, galima manyti, kad auginamos ekologiškos daržovės, nors pasigilinus paaiškėja, kad jos laistomos pesticidais ar kitomis cheminėmis medžiagomis užterštu vandeniu“, – atskleidžia R. Čepurnienė.

Specialistės teigimu, paprastai taip nutinka dėl žinių stokos, tačiau netrūksta ir sąmoningų atvejų, kai net ir žinant, jog tam tikros susidariusios pakuočių atliekos yra pavojingos, jos vis tiek naudojamos pakartotinai arba sutvarkomos netinkamai – kaupiamos arba atiduodamos teisės tvarkyti pavojingąsias atliekas neturinčiam atliekų tvarkytojui. Dėl tokio elgesio ūkininkai rizikuoja patirti nemenkų finansinių nuostolių.

„Netinkamai atliekas tvarkantys ūkininkai ne tik gali užsitraukti administracinę atsakomybę, bet ir galimai prarasti arba gauti mažesnes tiesiogines Europos Sąjungos fondų išmokas. Todėl priduodant ūkyje susidariusias atliekas svarbu pasidomėti, kaip jos bus sutvarkytos, ir rinktis patikimą atliekų tvarkytoją. Pagal įstatymus, atliekų turėtojai yra patys atsakingi už veikloje susidariusių atliekų sutvarkymą, net ir tuomet, kai jas priduoda legaliai veikiančiai atliekų tvarkymo įmonei. Paaiškėjus, kad pavojingosios atliekos buvo atiduotos tvarkyti tokia veikla negalinčiai užsiimti įmonei arba, jei įmonė, kuri turi leidimą tvarkyti pavojingąsias atliekas, jas sutvarkė nesilaikant įstatymų reikalavimų, ūkininkui už tų pačių atliekų sutvarkymą gali tekti susimokėti dar kartą“, – perspėja specialistė.

Atpažinti padeda žymėjimas

Lietuvos ūkiuose susidaro įvairių rūšių atliekų: tiek buitinių-komunalinių, tiek pavojingųjų, tiek nepavojingųjų, tačiau patys ūkininkai ne visada jas atpažįsta. Šiandien jau daugelis žino, kad atliekos turi būti rūšiuojamos, tai reiškia, kad plastiko, metalo ir stiklo pakuotės negali būti maišomos su buitinėmis atliekomis, o prieš jas išmetant, privalo būti atskirtos. „Žalvario“ atstovė pabrėžia, kad svarbu ne tik tinkamai identifikuoti atliekas, rūšiuoti jas, bet ir nekaupti jų garaže ar ūkiniame pastate, o kilus neaiškumams pasikonsultuoti su atliekų tvarkymo specialistais.

„Rekomenduojame domėtis, skaityti ir vertinti ant pakuočių pateikiamas etiketes bei ženklinimą arba nevengti pasikonsultuoti su specialistais. Atliekų tvarkymo rekomendacijos yra pateikiamos ir saugos duomenų lapuose (SDL) produktų įsigijimo metu, o trąšų, pesticidų ir kitų medžiagų pakuotės žymimos specialiais ženklais, kurie padeda suprasti jose buvusių cheminių medžiagų pavojingumo lygį ir kaip tuščia pakuotė turi būti sutvarkyta“, – teigia R. Čepurnienė.