Lietuvos nepriklausomybės ženklai: šeimų popietė vasario 16-jai

Vasario 16-oji reikšminga kiekvienam lietuviui. Jau sukako šimtas metų mūsų atkurtai nepriklausomai valstybei. O valstybę, kaip ir jos istoriją, kuria žmonės. Seni daiktai... kalba, jie saugo kažkada gyvenusių artimųjų rankų šilumą, o fotografijos liudija apie svarbius šeimos ar giminės įvykius, priartina senovės buitį.

Tuo įsitikinti turėjo progos atėjusieji vasario 15 d. į Kupiškio viešosios bibliotekos kartu su Kupos pradine mokykla organizuotą šeimos popietę, skirtą Lietuvos valstybės šimtmečiui ir Nepriklausomybės dienai paminėti.

Renginį skambia daina pradėjo Kupiškio P. Matulionio progimnazijos Kupos pradinio ugdymo skyriaus mokinukės Rugilė ir Kornelija. Po įžanginių mokyklos vadovės Gražinos Gladutienės ir bibliotekos metodininkės Jolantos Vosylienės žodžių popietės dalyviai buvo pakviesti į neakivaizdinę kelionę praeitin. Tėvų, senelių ir prosenelių albumus vartė ir renginiui fotografijas bei kitus eksponatus paskolino 11 pateikėjų. Nufotografuoti daiktai ir nuotraukos, perkelti į skaidres, buvo pademonstruoti ekrane, o jų pateikėjai pakomentavo tuos atvaizdus. Pirmoji pasakotoja Viltė Vanagaitė, į popietę atėjusi su tėveliu, sakė, kad gyvena Juodpėnų kaime ir papasakojo savo namo istoriją. Namo, kuriam 83 metai... Įdomu tai, kad tame name yra gyvenęs mažas būdamas ir dabartinis Kupiškio meras. Viltės tėtis pridūrė, kad istoriją svarbu pasakoti vaikams, išsaugant ją ateičiai. Akvilė Kurulytė pademonstravo specialius akinius nuotraukoms žiūrėti, o išsaugojo šį prietaisą jos tėvelio mama, buvusi mokytoja. Ekrane išvydome Jovilės Vogulytės pateiktas 1919 m. savanorio Alekso Vėtos fotografijas, Antano Marmoko prosenelio Balio Marmoko portretą su kario uniforma, dirbančius kolūkiečius. Jolanta Vosylienė pateikė prosenelės brolio savanorio Alfonso Baniulio ir senelio Fabijono Lukinsko, 1927 m. tarnavusio Lietuvos kariuomenėje, fotografijas. Algirdo Venckaus šeimos nuotraukose išvydome vaizdus iš Sibiro tremties, močiutės pasą, išduotą kaizerinės vokiečių administracijos. Algirdas Gasiūnas, atvykęs su dukrele Emilija, pasakodamas apie savo protėvius, patikino, kad per giminės istoriją atsiskleidžia ir tautos istorija. Iš jo atneštų nuotraukų žvelgia Gasiūnų giminės atstovai, fotografuoti, kaip tais laikais įprasta buvo, svarbiomis progomis: sutuoktuvės, kaimo gyventojų suėjimas kunigo primicijų proga 1935 m., antkapinio paminklo pastatymas. Senų sodybų su gėlių darželiais atvaizdai liudija apie prisirišimą prie tėviškės, savo žemės. Aldona Ramanauskienė pateikė pluoštą vertingų nuotraukų, atsivežė ir senų prieškarinių spaudinių – įrištą „Naujosios Romuvos" komplektą, žurnalą „Mūsų sparnai", išleistą karo aviacijos dešimtmečiui paminėti, jaunimo kalendorių ir net seną mišiolą. Pats spaudinių išsaugojimo faktas liudija apie žmonių poreikį šviestis, tobulėti, perduoti vertybes kitoms kartoms. Alė Songailienė jautriai atskleidė savo tėvų tremties faktus, iliustruodama juos tėvams priklausiusių daiktų nuotraukomis. Juozo Samulionio ir Reginos Vilčinskienės fotografijose užfiksuoti seni buities daiktai, kadaise tarnavę buityje ne vienai kartai, o dabar tapę muziejinėmis vertybėmis: senas barometras, bezmėnas, atžagarė armonika, seni lagaminai, skrynios, puodai... Ir vėl knygos: maldaknygės, kantičkos, tikybos vadovėlis. Daiktai popietėje prabilo ne tik perkeltine prasme: užgrojo ir senas 1930 m. gamintas gramofonas, nebenaujas pirktas kadaise Jolantos Vosylienės senelio. Iš plokštelės, įsigytos anuomet Rygoje, nuvinguriavo nostalgiška melodija. Pasišnekučiuodami, linkėdami vieni kitiems nepamiršti svarbių švenčių ir linksmai švęsti, dalyviai apžiūrėjo atneštų daiktų ekspoziciją, o pabaigoje visi sudainavo populiarią dainą „Žemėj Lietuvos".

Janina Širvinskienė, Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėja