Lie­tu­vos mo­kyk­loms – Ja­po­ni­jos „Toyo­tos“ va­dy­bos sis­te­ma

De­šim­tis mo­ky­mų, kaip skait­me­ni­nį tu­ri­nį pri­tai­ky­ti ug­dy­mui, ša­lies pe­da­go­gams ve­dan­tis Šiau­lių „San­do­ros“ pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas ug­dy­mui Min­dau­gas Mal­ce­vi­čius vie­ną die­ną su­si­mąs­tė: va­dy­bi­nės pra­kti­kos jis tu­ri ap­sčiai, bet kaip jo kom­pe­ten­ci­jos veik­tų pla­tes­nia­me kon­teks­te? To­dėl per­nai pra­dė­jo stu­di­juo­ti Švie­ti­mo ly­de­rys­tės va­dy­bos stu­di­jų ma­gist­ran­tū­ro­je ISM va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­te. Da­bar M. Mal­ce­vi­čius sa­ko no­rin­tis pra­dė­ti va­do­vau­ti pa­čiai pra­sčiau­siai ša­lies mo­kyk­lai. Ko­dėl?

„Turi eksperimentuoti“

ISM vadybos ir ekonomikos universiteto Švietimo lyderystės vadybos studijų magistro laipsnio kartu su M. Malcevičiumi panoro siekti apie 70 esamų ir būsimų vadovų iš visos šalies. „Galvojau, kad tarp kitų didžiųjų Lietuvos ugdymo įstaigų vadovų būsiu pats mažiausias kompetencijų prasme, bet vos po kelių paskaitų, diskusijų pajutau – jau esu tas, kuris ir kitiems gali būti naudingas savo patirtimi, žiniomis. Buvo labai fainas jausmas“, – džiaugiasi šiaulietis.

Prieš septynerius metus „Sandoros“ progimnazijoje pradėjus dirbti Mindaugui, buvo pradėta kurti autentiška sistema – per debesų kompiuterijos technologijas valdomas visas mokyklos mechanizmas. Pavyzdžiui, pasikeitus ugdymo proceso tvarkaraščiui, net jei vadovų nėra vietoje, visa informacija ateina vaikams, mokytojams į išmaniuosius telefonus, skelbiama mokyklos vidinio tinklo ekranuose ir kt. Paskaita po paskaitos ISM universitete M. Malcevičius sako galėjęs įsitikinti, kad jo progimnazijos naudojamas pačios įstaigos sukurtas unikalus vadybos instrumentas gali būti pavyzdys kitoms mokykloms ir kad galima diegti dar daugiau inovacijų, kelti mokyklą, bet kurią, aukščiau.

„Bestudijuojant atsirado dar didesnis pasitikėjimas visa šalies švietimo sistema, nes patekau į aplinką, kurioje ne dejuojama, o kuriama, ieškoma inovacijų, nebijoma iššūkių, einama prie nestandartinių sprendimų. Dar dirbdamas žiniasklaidoje tikėjau, kad geras tas žurnalistas, kuris į darbą vis kitu keliu eina, eksperimentuoja. Vadybininkas – ypač. Jei kasdien darysi tą patį, tavo įstaiga keliaus į dugną. Turi eksperimentuoti, bet protingai, nes eksperimentuoji su būriu žmonių“, – aiškina M. Malcevičius.

Įsitikinęs, kad „Sandoroje“ vadyba efektyvi, M. Malcevičius sako labai besidžiaugiantis supratęs, kad ir visa mūsų švietimo sistema toli gražu nesiorientuoja į standartinę mokyklą. „Tie, kurie taip galvoja, labai klysta. Mokytoją irgi turėtume vertinti pagal tai, kiek jis inovatoriškas. Jei nesikeičia mokykla, mokytojai, vadovai, tai mokykla yra neįdomi ir nepavaldi laikmečiui. Vadovavimą mokyklai suprantu kaip nebijojimą pokyčių ir, svarbiausia, gebėjimą tuos pokyčius suvaldyti. Tai sudėtinga, nes reikia psichologinių žinių, reikia suburti tinkamą komandą, tu pats turi būti ne tik geras vadovas, bet ir tikras lyderis“, – sako jis.

Mokytojai jaučiasi nesaugūs

ISM universitete magistrantams dėstė išskirtiniai švietimo srities profesionalai iš Lietuvos ir užsienio. M. Malcevičius sako buvęs sužavėtas ir švietimo politikos formuotojo, „Erudito“ licėjaus įkūrėjo ir vadovo doc. dr. Nerijaus Pačėsos paskaitų, išgirdęs dėmesio vertų patarimų.

„Mūsų šalies švietimo sistemoje kasmet išlenda visokių negerovių. Turėjome sudėtingą mokytojų etatinio darbo užmokesčio diegimo procesą, mokytojai streikais ir kitais būdais kovojo už orų darbo užmokestį, tinkamas sąlygas, dabar gyvename atnaujinamų bendrųjų ugdymo programų nerimu. Klaidų, žinoma, daroma, nes tai didžiuliai visos švietimo sistemos pokyčiai. Tik neskanu, kad mūsų šalies žiniasklaida labai dramatizuoja nesėkmes. Jei norime augti kaip švietimo bendruomenė, būtina dirbti nestandartiškai. Būtina pastebėti gerąsias praktikas. Dažnai manęs klausia, kuo geresnė privati mokykla už valstybinę. Tuo, kad privati mokykla nebijo naujovių, jas diegia ir kitiems drąsiai parodo, kad dirba šiek tiek daugiau, nei būtina. Privačios mokyklos turi labai stiprų interesą pasiūlyti kokybišką kitokį ugdymą, kad pritrauktų klientą – mokinį. Valstybinės mokyklos irgi turi tai daryti, nes jos tos pačios rinkos dalyvės“, – šypsosi pašnekovas.

Bet jei mokykloje dirba pavargę ir nekūrybiški mokytojai, ką gali vadovas? M. Malcevičius pakviečia į šią situaciją pažvelgti kitu kampu, t. y. sako, kad prieš kelerius metus Lietuvoje teigta, esą 2025-aisiais mokytojo profesija taps prestižinė. „Mūsų valstybės politika nukreipta į lozungus, o ne realius darbus. Kodėl jaunimas nenori studijuoti pedagogikos? Vienareikšmiškai – juos atbaido mažas atlyginimas. Studentą didele stipendija pritraukia mokytis, o atėjęs į mokyklą mokytojas, atidirbęs mėnesį, gauna vos keliais šimtais eurų už stipendiją didesnį atlyginimą. Todėl ir išeina dirbti kasininku į prekybos centrą“, – komentuoja pašnekovas.

Kitas dalykas – mokytojai jaučiasi nesaugūs. Kažką kažkur mokytojas ne taip padarė – nuskamba visos šalies žiniasklaidoje, aptarinėjama socialiniuose tinkluose, įvairiuose tėvų forumuose. „Mokytojai, gydytojai ir krepšininkai mūsų šalyje labiausiai kritikuojami – juk mokyti, gydyti ir žaisti krepšinį ant sofos moka visi (šypsosi – aut. past.) Dar vienas momentas – trūksta ir kompetentingų, inovatoriškų vadovų. Jei mokykloje mokytojas neturi jokios laisvės būti kūrybiškas, nėra palaikomas administracijos, greit pavargs, nebebus inovatyvus, jausis nepastebėtas, neįvertintas. Nereiktų mūsų valdžiai vien tik deklaruoti, kad Lietuva – gerovės valstybė. Reikia imtis realių darbų, kurių dar tikrai laukia daug“, – sako M. Malcevičius.

Mokyklos gyvena įtampoje

Švietimo vadybos magistrantas sutinka – reikia džiaugtis, kad šalyje tvarkomos, atnaujinamos bendrosios ugdymo programos, bet ir šis pokytis, pasak pašnekovo, nesuvaldytas. Programos startavo, o vadovėlių nėra. Dalis dar tik ruošiama. Artėjant naujiems mokslo metams, tarp „švietimiečių“ kyla panika, mokytojai nebežino, ką daryti, pasimetę ir kai kurie vadovai.

„Jei kalbame, kad švietimas yra prioritetinė sritis, tai reikia ir parodyti realiais darbais, kad taip yra. Sakome, kaip gerai Danijoje, Suomijoje, bet ten ir daroma, kad taip būtų. Kalbu apie mokytojų rengimą, kvalifikaciją, atlyginimus, vadovų ruošimą – visą sistemą. Dabar vis pasigirsta, kaip jauni, perspektyvūs, žinomi pedagogai palieka mokytojo darbą. Kodėl? Mūsų mokytojai bando išgyventi, stebi infliaciją, jaučiasi nesaugūs dėl mokinių egzaminų rodiklių, artėjančio įtraukiojo ugdymo. Reikia atvirai pripažinti: mokyklos gyvena nuolatinėje įtampoje, nes dalis svarbių švietimo pokyčių valdomi neprotingai.

Gyvename nesibaigiančiame nuostolių šalinimo procese: vedame tuos pačius duomenis į kelias skirtingas, tarpusavyje „nesusikalbančias“ sistemas, rašome įvairias programas, kurios neaktualios, kurių niekas neskaito. Tada dar gaištame laiką jas tvirtindami per kelias pakopas, atiduodami duoklę visada alkanam biurokratizmui, aklai vadovaujamės pasenusiais, laikmečio realijų neatitinkančiais teisės aktais, turime daug metodikos, kuri neaktuali, ir pan. Svarbiausia, kad, nekurdami švietimo, kaip patrauklaus darbo baro, įvaizdžio, prarandame išskirtinius talentus, jaunus žmones, galinčius švietime kurti didžiausią pridėtinę vertę. O tai, pagal verslo vadybos dėsnius, pats didžiausias nuostolis“, – apie švietimo problemas kalba pašnekovas.

M. Malcevičius konstatuoja, kad mokytojai mokyklose yra labai jautrūs, kiekviena ministerijos žinutė sujudina vandenį dažname kolektyve.

„Iš Belgijos esu nusižiūrėjęs tokią gražią jų tradiciją – per ilgąją pietų pertrauką mokytojus kviečiame susiburti prie lėkštės karštos sriubos. Susitikę kalbame ne apie darbus, bet dalijamės, kas kuo gyvena. Šioje neformalioje aplinkoje pajuntu kolegų nuotaikas, emocijas, matau, kuo jie domisi, kas jaudina, kas pasiekia iš viešosios erdvės, kaip reaguojama į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskelbtas žinutes, naujienas. Nors susitikimai neformalūs, vyraujančios temos apie tai, kad mokytojai bando išgyventi finansiškai, atsilaikyti prieš supertėvelius, jaučiama įtampa dėl neapibrėžtų naujovių. O juk galėtų kalbėtis apie savo laisvalaikį, matytą spektaklį, filmą, skaitytą knygą. Deja, dirbant didžiuliu krūviu, šioms „smulkmenoms“ nelieka laiko. Tada mokytojai perdega“, – kalba jis.

Pašnekovas sako manantis, kad jei jau norime kalbėti apie gerovės valstybę, apie šalį, kuri yra pažengusi, turime pirmiausia atsigręžti į švietimą. Kokius žmones išugdysime nuo darželio, tokie ateis į darbo rinką. Juk pagrindinis Lietuvos išteklius – intelektualinis potencialas.

Kuria kokybiškus mokymus vadovams

Šiandien M. Malcevičius neslepia svajojantis laimėti vadovo konkursą mokykloje, esančioje visiškame dugne, ir iškelti ją į aukštumas.

„Dar labai norėčiau kurti vieną iš nedaugelio Lietuvoje mokyklų, dirbančių pagal LEAN metodiką. Tai vadybos sistema, kuri ateina iš Japonijos, gamyklos „Toyota“. Sistemos principas – kaip su mažiau padaryti daugiau, t. y. kaip sukurti didžiausią pridėtinę vertę su mažiausiai išteklių. Gal net Šiauliams pasiūlysiu šią metodiką: konsultuodamasis su tikrais šios srities profesionalais, praktikais iš Lietuvos ir užsienio, turiu idėją LEAN metodiką sujungti su „Sandoros“ progimnazijoje kurtos debesų kompiuterijos sistemos įrankiais. Man atrodo, kad tokios metodikos, nauji ir efektyvūs vadybos įrankiai yra Lietuvos švietimo sistemos perspektyva. Turime iš mokytojų, mokyklos vadovų, net mokinių ir jų tėvelių atimti darbus, procesus, kurie nekuria jokios pridėtinės vertės“, – komentuoja jis.

„Sandoroje“ mokosi daugiau kaip 600 vaikų, iš jų beveik 200 – išsimėtę po visą pasaulį, besimokantys nuotoliniu būdu. Mindaugas – vienas direktoriaus pavaduotojas ugdymui, bet, kaip pats juokiasi, dar spėja ir studijuoti, dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, vesti mokymus šalies pedagogams. „Tai ir yra, kaip su mažiau padaryti daugiau. Tinkamai sustyguoji procesus, kuriuos vėliau tereikia prižiūrėti“, – pastebi pašnekovas, besidžiaugiantis, kad „Sandoroje“ kartu su stipria komanda kurtus ir išbandomus įrankius jau yra įdiegęs ne vienoje šalies ugdymo įstaigoje.

Todėl, pasak M. Malcevičiaus, gera mokykla yra ta, kurioje nebijoma pokyčių, o geras mokytojas – nepavargęs mokytojas. „Tačiau geras mokytojas gali atsiskleisti tik geroje terpėje. Gražių gėlių yra daug, bet tarp trinkelių jos neaugs. Tik geroje terpėje, tinkamai laistoma, tręšiama, ji bus graži“, – sako pašnekovas, akcentuodamas, kad lietuviai ne be reikalo turi posakį, kad žuvis pūva nuo galvos.

M. Malcevičius su bendraminčiais šiuo metu kuria kokybiškus mokymus vadovams, buria stiprių, kompetentingų lektorių komandą. Idėja – sukviesti mokyklų vadovus į stovyklas, kuriose geriausi Lietuvos ir užsienio lektoriai visiškai nestandartinėje aplinkoje, išnagrinėję auditorijos poreikius, pateiktų pačias geriausias idėjas, kaip tapti geriausiu vadovu.

„Šiandien tokių mokymų Lietuvoje turime nedaug. Laimėjęs konkursą į mokyklos vadovo poziciją, vadovas mokosi dirbdamas, daug klysta. O aš manau, kad tik stiprus vadovas gali suburti stiprų kolektyvą, jį auginti, o stiprūs mokytojai paruoš stiprius mokinius. Tai skamba kaip lozungai, bet tai – mūsų kelias, kad mokytojas taptų prestižine profesija“, – sako pedagogas.