Lietuvos čempionė kalvarijietė Saulė nevengia mėlynių

Pirmą kartą Kalvarijos bokso istorijoje Saulė Kardokaitė tapo Lietuvos moterų bokso čempione. Svorio kategorijoje iki 63 kg S. Kardokaitė 5:0 įveikė klaipėdietę Beatą Galdikaitę.

Aktyvi nuo mažens

Kai susitikome su Saule, tikrai nebuvo lengva atspėti, kad ši išvaizdi panelė yra boksininkė. Mergina net išpuoselėtų nagų neatsisakiusi dėl sporto, taigi išorė gali ir apgauti. Kalvarijietė boksu užsiima nuo 13 metų. Penkti metai atkakliai treniruojasi, jos įdirbis didelis ir ji jau ėmė skinti savo pastangų vaisius.

– Iš pradžių pati netikėjau, kad aplankys sėkmė. O dėl nagų, tai reta kuri bokse juos turi, todėl manęs dažnai klausia, ar netrukdo. Man smagu, jog sugebu parodyti, kad esu mergaitiška, derinti tai su sportiškumu. Aišku, pradžioje reikėjo priprasti, bet dabar viskas gerai, – pasakoja mergina.

Į Kalvariją iš Vilniaus Saulė grįžta tik savaitgaliais. Čia jos laukia tėveliai ir du broliai: vyresnis Nojus ir jaunesnis Kajus. Mergina pasakoja, kad jie visi nuo mažens buvo aktyvūs ir sportiški. Saulė neatsilieka nuo brolių – su jais išbandė ir futbolą, ir lengvąją atletiką, bėgimą. Net septynerius metus ji lankė šokius, kol pagaliau susidomėjo boksu. Pasakoja, kad niekas nesitikėjo, jog ji pasirinks boksą. „Man visada reikėjo veiklos, kad nebūtų nuobodu. O apie boksą užsiminė draugė, ir nuėjau pabandyti. Tėvai labai nustebo dėl tokio pasirinkimo. Jiems po tiek mano metų su šokiu tai atrodė nesuderinama. Tėtis sureagavo gal ramiausiai, pasakė: jei nori, eik“, – prisimena mergina.

Kai atėjo į boksą, Kalvarijoje treniravosi apie 10 merginų, bet po metų Saulė liko tik viena, teko pradėti treniruotėse dirbti su berniukais. O po poros treniruočių metų ji sulaukė iš trenerio A. Bagdonavičiaus pasiūlymo išvykti treniruotis į Vilnių. Dabar jau treti metai mokosi ir sportuoja Vilniaus Ozo gimnazijoje, šiemet ji dvyliktokė. Iš pradžių buvo kiek nejauku naujoje mokykloje, bet net pati nustebo, kaip greitai priprato prie naujos rutinos. Dabar gyvena sportininkų bendrabutyje, o iš viso gimnazijoje yra dvi merginos boksininkės – treneris Miroslavas Krepštulis treniruoja Saulę ir dar vieną merginą iš Pasvalio. Šioje gimnazijoje susirenka perspektyvūs sportininkai iš visos šalies. Pasak Saulės, čia labai gerai ją priėmė, draugiški, malonūs, paslaugūs žmonės ir personalas, kuris suteikia visą pagalbą, taip pat ir medicininę.

Vilniuje puiki sporto infrastruktūra, įranga nauja ir patalpos puikiai įrengtos. Bet Saulė sako, kad kai grįžta Kalvarijon ir užsuka į bokso salę, čia jai viskas sava ir miela, nors ir ne taip gražu.

Pirmą kartą varžėsi su suaugusiais

Taisyklės merginoms ir vaikinams tos pačios, bet merginos varžybose kovoja tik su merginomis, skirstomos pagal amžių ir svorį. Pasak Saulės, Lietuvoje yra nemažai boksininkių, konkurencija nemenka, nors mažesnė nei tarp vaikinų, bet, pasak jos, yra ką veikti per varžybas.

Šiame Lietuvos bokso čempionate S. Kardokaitė pirmą kartą varžėsi suaugusių kategorijoje. „Buvo šiek tiek keistas jausmas – jau esi suaugęs. Neramu, nes nežinai, ko tikėtis. Tikrai naujas etapas, nes iš jaunimo, jaunių jau žinojau, ko laukti“, – sako ji.

Su Beata Galdikaite iš Klaipėdos, su kuria susitiko čempionato finale, Saulė jau buvo kovojusi anksčiau, kai dalyvavo Marijampolėje surengtame kovos menų vakare. Beata yra metais vyresnė ir labai pajėgi varžovė.

– Tada Marijampolėje laimėjau, bet prieš šią kovą laukiau, kad ji bus patobulėjusi, daug treniravusis. Nors turėjau vidinį nusistatymą, kad ir aš labai ruošiausi, ir taip pat galiu laimėti. Lipau į ringą su jauduliu, bet po pirmo gongo visa baimė dingo. Gavau iš varžovės Beatos daug spaudimo, nustebino jos patobulėjimas, visgi pačiai sau netikėtai ją nugalėjau. Kai po kovos užsimerkusi laukiau rezultato, ir paskelbė mano pergalę, man džiaugsmas išsiveržė riksmu, – laiminga prisimena mergina.

Abu treneriai labai džiaugėsi šia jos pergale. Pasak Saulės, jie abu daug prie to prisidėjo. Aišku, ir šeima visą laiką džiaugiasi Saulės laimėjimais, pasak jos, jie jau po pirmos pergalės žinojo, kad mergina pasiliks bokse.

Kairiarankė boksininkė

O ta pirma pergalė buvo 2018 metų lapkritį. Pirmais metais Saulė prisimena buvusias vienas nesėkmes – nelaimėjo nė vienos kovos. Ir kai rugsėjį prasidėjo antras sezonas, ji pasakė sau, jog pagaliau turi laimėti. Lapkritį buvo pirmos to sezono varžybos, ji mažai žinojo apie kitas boksininkes, o varžovė buvo iš Vilniaus.

– Esu kairiarankė, taigi treneris mane tada drąsino: tu gudresnė už dešiniarankes. Tokia ta mano paslaptis, kad esu kairiarankė. Nesu dar susitikusi ringe su kairiaranke. Ir kai tada pirmą kartą laimėjau, supratau, kad jau niekas manęs nesustabdys. Labai norėjau laimėti, nutariau sau, jog reikia laimėti ir taškas, – prisiminimais dalijosi Saulė.

Užsienio varžybose jaudulys didesnis. Kai palygina pirmą savo Europos čempionatą ir Pasaulio čempionatą pavasarį, atrodo, tarsi dalyvavo visai skirtingi žmonės. Per pirmąjį 2019 m. vasarą Rumunijoje vykusį Europos čempionatą nejuto dar jokio jaudulio, nes nieko nežinojo, neturėjo patirties, kaip viskas bus. Pernai į Europos čempionatą neišvyko dėl kovido, nes jos testas buvo teigiamas. „Labai nuliūdau, nes daug ruošiausi, ir tas testas paskutinę dieną viską nubraukė. Paskui pavasarį vykdama į Pasaulio bokso čempionatą Lenkijoje jau žinojau, kas laukia, jaudulio buvo daug, nelabai pasisekė. Visgi tie pralaimėjimai priverčia pasistengti, pasitempti, tampa paskata dar daugiau augti“, – pasakoja boksininkė.

Svajoja tapti policininke

Dabar Saulė susitelkusi į laukiančius brandos egzaminus, kurie reikalauja daug darbo ir kantrybės. Treniruotės, aišku, vyksta, jų per savaitę turi devynias. Tik sekmadienis laisvas. Pamokas ruošti tenka vakarais, po 19-tos valandos. Mokslai sekasi gerai, ji patenkinta rezultatais, turint galvoje, kiek turi laiko mokytis. „Mūsų užimtumas tikrai didelis, laisvą laiką tenka skirti mokymuisi. Turėtume laikytis režimo, eiti miegoti nustatytu laiku, bet tenka prie namų darbų prasėdėti kartais net iki 24 val., o paskui nuo 7 val. ryto jau vėl diena prasideda. Turint tai galvoje, manau, kad ganėtinai gerai sugebu susikaupti mokslams“, – sako Saulė.

Savo ateities planuose ji turi tris variantus: Lietuvos sporto universitetą Kaune, Mykolo Riomerio universitetą Vilniuje arba Kauno policijos mokyklą. Labiausiai iš visų vilioja darbas policijoje. Prieš porą metų dar galvojo apie kineziterapijos studijas, nes norėjo dirbti su sportininkais, bet paskui pamąstė, kad darbas būtų per daug nuobodus. Saulė sako mylinti sportą, bet darbe jai reikia veiksmo, negalėtų viename kabinete leisti visą dieną.

– Šeima sako, kas esu stipraus charakterio, net brolius sugebu nuraminti balsu ir charakteriu. Mano gyvenime viskas turi vykti pagal taisykles ir griežtą tvarką – visose srityse pedantiškai ir griežtai. Taigi dar esu galvojusi ir apie kariuomenę, mąsčiau tapti savanore, bet visgi linkstu link to, kad pabandyčiau iš karto stoti į policijos mokyklą, – savo planais dalijosi mergina.

Tai, jog tektų dirbti su nusikaltėliais ar agresyviais žmonėmis, merginos negąsdina – toks gyvenimas, turi prisitaikyti. Mėlynės ant veido – taip pat nieko baisaus, o jų pasitaiko dažniau per treniruotes, negu per varžybas. Svarbu, kad Saulę visada palaiko ir ja tiki šeima, o mama yra jos geriausia draugė, tik į varžybas ji neina, nes sakė per žiauru žiūrėti. „Mama geriau žiūri transliacijas, nes sakė pati liptų į ringą, matydama, kad mane puola“, – juokiasi S. Kardokaitė.

Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš asmeninio S. Kardokaitės albumo