Lietuvoje vis dar nėra draudimo laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems žmonėms: kas stabdo įstatymų leidėjus?

Seimo rudens sesijoje bus pakartotinai svarstomas siūlymas įvesti draudimą iki 5 metų laikyti gyvūnus asmenims, teistiems už žiaurų elgesį su gyvūnais. Šiuo metu Lietuvoje jokie įstatymai nedraudžia, pavyzdžiui, gyvūną nužudžiusiam ar jį žiauriai kankinusiam asmeniui įsigyti kito augintinio. Pagrindinė priežastis, dėl kurios nuo 2017-ųjų svarstyti teikiamas siūlymas jau yra kelis kartus atmestas – kvestionuojamas jo įgyvendinimas: kas ir kaip turėtų užtikrinti, kad draudimo būtų iš tikrųjų laikomasi? VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) atstovai pasidomėjo, kaip tokią poveikio priemonę jau įsivedusios šalys vertina jos efektyvumą bei užtikrina, kad draudimo būtų paisoma.

Sistema jau sukurta – tereikia pritaikyti

Draudimą laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiais asmenims taiko dešimtys Europos, JAV ir kitų pasaulio šalių. Dažniausiai šios priemonės įgyvendinimą užtikrina valstybinės regioninės institucijos, kurios yra atsakingos ir už gyvūnų gerovę bei veikia (ar turi padalinius) arčiausiai stebėti reikalingų asmenų. Pagal savo funkcijas Lietuvoje šioms institucijoms artimiausios – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) bei savivaldybės.

„Manau, jog ir Lietuvoje dviračio išradinėti nereikia – už gyvūnų gerovę atsako VMVT. Šios tarnybos padaliniai pasiskirstę po visą Lietuvą – iš viso jų yra 43“, – sakė GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Ji atkreipė dėmesį, jog jau ir dabar VMVT turi prievolę reguliariai tikrinti problemines gyvūnų laikymo, auginimo vietas, tad iš esmės sistema – jau sukurta: „Jei reikalinga, į pagalbą VMVT galėtų įtraukti ir savivaldybes, kurios yra atsakingos už gyvūnų laikymo sąlygas ir kurios taip pat lanko didesnės socialinės rizikos asmenis“.

Seimui teikiamu siūlymu bus siekiama, kad draudimas laikyti gyvūnus žiauriai su jais pasielgusiems asmenims būtų taikomas tiek pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, tiek ir pagal Baudžiamąjį kodeksą. Jei toks draudimas visgi būtų taikomas tik pagal Baudžiamąjį kodeksą, pagal šiuo metu galiojančią tvarką užtikrinti bausmės vykdymą turėtų probacijos tarnyba.

„Įdomu, jog, pavyzdžiui, Švedijoje draudimas laikyti gyvūnus ar jų kiekio bei tam tikrų gyvūnų rūšių apribojimas (pvz., asmuo gali laikyti kates, tačiau neturi tinkamų sąlygų laikyti šunis ar arklius) nelaikomas bausme, todėl jam nereikia teismo proceso – draudimą taiko už gyvūnų gerovę atsakingos vietos tarnybos. Pasak švedų gyvūnų gerovės organizacijos „Djurensratt“ atstovų, tokios tvarkos privalumai – procesai vyksta greitai, o sprendimą priima veterinarinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie nuvykę į vietą gali įvertinti padėtį objektyviau nei teisėjai teismo salėje“, – švedų patirtimi dalijosi B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Draudimas laikyti gyvūnus – įstatymu įtvirtintos moralinės nuostatos

„Žinoma, reikia pripažinti, jog nemažai draudimą jau įsivedusių šalių, lygiai taip pat kaip kad baiminamasi ir Lietuvoje, susiduria su kontrolės problema – užtikrinimu, jog draudimo būtų laikomasi. Visgi tai nėra pagrindas kvestionuoti pastangą atriboti prieš gyvūnus smurtavusį asmenį nuo kitų gyvūnų, taip siekiant juos apsaugoti ir sumažinti naujų galimų aukų skaičių“, – sakė GGI vadovė.

Šveicarijos „Tierschutz“ organizacijos atstovai atkreipė dėmesį, jog, nepaisant priemonės efektyvumo užtikrinimo klausimo, kiekviena tokia apsaugos priemonė palaiko visą kovos dėl gyvūnų gerovės sistemą bei procesą, nes tai, kas parašyta įstatyme, iš esmės aiškinama kaip teisinga arba neteisinga, t. y. kalbama ir apie visuotinai priimtinas arba nepriimtinas moralines nuostatas gyvūnų atžvilgiu, įtvirtintas teisiškai. 

„Moralinis, vertybinis tokio draudimo aspektas – itin svarbus. Kol neturime įstatymo ir ką tik už gyvūno nužudymą nuteistam asmeniui niekas nedraudžia čia pat įsigyti kito, gyvūnams neabejingus ir apskritai elementarias žmogiškas, humaniškas vertybes puoselėjančius asmenis toks priemonių nebuvimas veikia itin demoralizuojančiai”, – aiškino B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Pažeidus tokį draudimą, t. y. įsigijus naują augintinį, atsiranda galimybė jį konfiskuoti nedelsiant. O kol tokio draudimo nėra, belieka tik laukti, kol asmuo pakartos savo žiaurų elgesį ir tik tada rinkti įrodymus bei bandyti konfiskuoti gyvūną, kas gali užtrukti ir kelis mėnesius.

Šalyse, kuriose draudimas laikyti gyvūnus yra įvestas, už jo nesilaikymą ne tik konfiskuojamas naujas augintinis, bet ir skiriamos piniginės baudos. Vokietijoje už tvarkos nepaisymą asmuo gali 1–2 metams patekti į kalėjimą.

Geriausia prevencija – pilietiška, neabejinga visuomenė

Draudimą laikyti gyvūną jau turintys šveicarai, švedai (pastarieji – nuo 1969 m.!), latviai, vokiečiai tvirtina, jog efektyviausias priemonės užtikrinimo būdas  – vizitas į asmens gyvenamąją vietą. Tarnybos gali organizuoti tokį patikrinimą preventyviai ar kilus įtarimams, taip pat gavus pranešimą iš trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, kaimynų.

„Apskritai tokio draudimo veiksmingumui itin svarbu budri ir pilietiška visuomenė, nes juk kaimynai bus pirmieji, kurie pamatys, jog asmuo, žiauriai elgęsis su gyvūnu ir už tai baustas, turi kitą keturkojį. Tokiu atveju pakaks skambučio į vieną iš gyvūnų gerove besirūpinančių tarnybų ir draudimas suveiks taip, kaip ir turėtų, – sakė GGI vadovė. – Džiugu, kad Lietuvoje yra vis daugiau žmonių, netoleruojančių smurto prieš gyvūnus“.

Daugelyje šalių už žiaurų elgesį su gyvūnais bausti asmenys yra įtraukiami į specialius registrus, kurie, nors ir nėra viešai prieinami dėl asmens duomenų apsaugos, visgi, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti peržiūrėti oficialiai susisiekus su institucijomis. Pavyzdžiui, jei gyvūnus parduodančiam ar perduodančiam asmeniui kyla įtarimų dėl potencialaus savininko. 

„Draudimo laikyti gyvūnus skeptikai argumentuoja, jog šios priemonės vykdymo kontrolei reikės papildomų lėšų iš valstybės biudžeto. Visgi jau dabar tos pačios lėšos keliauja žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmių šalinimui: į procesą turi įsitraukti policija, savivaldybės, VMVT ir teismai, taip pat kainuoja konfiskuotų gyvūnų išlaikymas ir gydymas. Teismų praktika rodo, kad už žiaurų elgesį teisti asmenys savo elgesį linkę kartoti, todėl prevencinės priemonės, tai yra tam tikrų asmenų, gavusių draudimą laikyti gyvūnus, stebėjimas ir tikrinimas, tikėtina, kainuotų mažiau nei iš naujo pasikartojantys nusikaltimai. Juolab kad, manome, toks atidesnis stebėjimas būtų reikalingas tik pavieniams asmenims,“ – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Vaikas augs be šuniuko, nes tėvas baustas už žiaurų elgesį?

Įvairiose šalyse draudimas laikyti gyvūnus taikomas skirtingai. Vienose draudimas siejamas tik su konkrečiu asmeniu, o kitur – su gyvenamąja vieta, t. y. su visu namų ūkiu. Taip pat skiriasi pats draudimo pobūdis – gali būti draudžiama laikyti gyvūną arba draudžiama juo rūpintis: vedžioti, maitinti, dresuoti ar užsiimti bet kuria kita veikla.

„Kartais tenka išgirsti graudžių kalbų, neva neteisinga už vieno asmens prasižengimą bausti visą šeimą ir atimti galimybę laikyti gyvūną. Visgi jei viename namų ūkyje gyvenę asmenys toleravo žiaurų elgesį su gyvūnais, vadinasi, jie taip pat yra atsakingi už pasekmes, todėl draudimas galioja ir jiems. Gyvūnui tokioje aplinkoje pavojinga, o už jos sukūrimą yra atsakingi visi to namų ūkio nariai“, – sakė GGI vadovė.

Informacija paruošta Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.