Lietuvių skautų istorija: laužo ugnį keitė prožektorių šviesa

Skautų veikla pradėjo skaičiuoti jau 101-uosius metus Lietuvoje. Per šį laikotarpį lietuvių tautai ir valstybei teko atlaikyti nemažai išbandymų. Tas pats pasakytina ir apie skautų organizacijas. Įkūrimas, vystymasis ir staiga – draudimas veikti Sovietų Sąjungos okupuotoje gimtinėje. O kas vyko po to? Apie visa tai ir dar daugiau – iš istoriko, gido, skauto Giedriaus Globio lūpų.

„Palik pasaulį gražesnį, negu radai“

„Skautai Lietuvoje: 100 metų istorijos pėdsakais“ – taip vadinosi G. Globio paskaita Chaimo Frenkelio viloje. Žinia – 2018 m. kartu su valstybės šimtmečiu šventėme ir Lietuvos skautų šimtmetį. Ši paskaita buvo paskutinė ciklo „Šimtmečio naratyvai“ dalis.

„Žinote, labai įdomi būsena būti paskutiniam, nors skautas yra tas, kuris visada pirmas turėtų būti. Pagal žodžio etimologiją. Tai yra žvalgas, kuris eina kariuomenės priekyje ir žiūri, kas yra priešais“, – juokavo G. Globys.

Skautams apibūdinti tinka posakis „Palik pasaulį gražesnį, negu radai“. Tai, anot istoriko, parašyta pasaulio skautų judėjimo kūrėjo generolo Roberto Baden Powello. Pats Giedrius skautams paskyrė bemaž 30 metų savo gyvenimo. Vėliau istoriku tapęs vyras neturėjo rimtų abejonių, ką rinktis kaip savo domėjimosi sritį, tad dabar apie skautų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje jis gali atskleisti daug.

Lietuvių skautų judėjimo pradžia – 17-mečio rankose

Su skautybe pirmiausia sietina generolo Roberto Baden Powello pavardė ir jo misija antrojo būrų karo Pietų Afrikoje metu. Skautų judėjimo pradžia formaliai laikomi 1907-ieji. Po dvejų metų jų atsirado Rusijoje, vėliau – Lenkijoje. „Skautų Lietuvoje pradžia yra ne lietuviai skautai“, – pabrėžė istorikas, primindamas, kad tuomet mūsų valstybė priklausė carinės Rusijos imperijai. Tačiau informacija apie skautybę plito ir tarp tautiečių, tad tereikėjo žmogaus, galinčio ją materializuoti.

Pradininku tapo būsimasis karininkas Petras Jurgelevičius-Jurgėla. Jis gimė išeivijoje, tačiau Lietuvoje atsidūrė prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Jo metu persikėlė į Voronežą. „Ten buvo ateitininkų lizdas, jų klanas, jie klestėjo, bet to kontekste vis tiek atsirado lietuviškoji skautija“, – sakė G. Globys.

Į ateitininkų kuopą įstojo ir Petras Jurgėla, tačiau iš jos pasitraukęs, prisijungė prie lenkų skautų draugovės. Bet, turėdamas duoti įžadus, tai daryti lietuvis atsisakė – buvo užgauti jo tautiniai jausmai. „Jurgėlai duodant skauto priesaiką – įžodį, kuris skamba: „Brangindamas savo garbę, pasižadu tarnauti Dievui ir tėvynei…“, lenkų draugininkas jį pataisė – Dievui ir Lenkijai. Jurgėla sako: „Na, Lenkijai tai jau ne!“ Apsisuka ir išeina lauk“, – įdomias detales atskleidė istorikas.

Dar šiek tiek priklausęs ukrainiečių skautams ir net spėjęs suburti pirmąją lietuvišką draugovę užsienyje, jis galiausiai grįžo į gimtinę ir 1918 m. spalio 1 d. lietuvių gimnazijoje Vilniuje ateitininkams skaitė paskaitą apie skautų veiklą. Po jos atsirado 2 mergaitės ir 10 berniukų, panorusių tapti skautais: „Perskaitė, išaiškino ir juo patikėjo.“

Įdomiausia, kad P. Jurgėlai tuomet tebuvo vos 17 metų. Tų pačių metų lapkričio 1 d. įvyko Vilniaus lietuvių skautų bei skaučių draugovės pirmasis susitikimas. Taip prasidėjo skautų istorija Lietuvoje. Pats Jurgėla buvo karininkas, tiesa, pakeitęs daugiau nei 10 tarnybos vietų. Apskritai, svarbu paminėti, kad skautų pradininkai buvo iš kariuomenės.

Jis redagavo pirmąjį skautų leidinį Šiauliuose – „Skautų aidą“. Rašė ir pats – išleido nemažai skautams skirtų leidinių. Vienas didžiausių ir reikšmingiausių – „Lietuviškoji skautija“. Dabar spaudai rengiamas jau trečiasis šios knygos tomas.

Kas yra skautybė? „Tai du dalykai. Pirmasis – metodas, gamta. Elgtis gamtoje gražiai, mokėti ten būti. Antrasis – ideologija. O čia jau yra gerasis darbas, gėrio kova su blogiu ir pan. Mūsų, vadinkime, kaimišką Lietuvą labiau „užkabino“ ne metodas, bet tai, kad skautas yra žvalgas, riteris, kovotojas už gėrį“, – teigė G. Globys.

Be P. Jurgėlos – skautų judėjimo įkūrėjo Lietuvoje, yra ir daugiau asmenybių, vertų paminėti ir įtraukti į žymių skautų būrį. Tai – pirmasis skautų šefas Jurgis Alekna, ilgametis skautininkas Juozas Šarauskas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir pats Antanas Smetona…

Kokie skautų pėdsakai Šiauliuose?

Greitai skautų atsirado ir Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje bei kitur. Mūsų mieste vienas iš žinomesnių skautų buvo majoras Mykolas Kalmantas. Jis buvo Šiaulių tunto vadas, Lietuvos skautų sąjungos vyriausiasis skautininkas, apdovanotas Gedimino vilko ordinu. Dar vienas karininkas, kurį įvardijo istorikas G. Globys, buvo kariuomenės Vyriausiojo štabo Operacijų skyriaus viršininkas, pulkininkas Juozas Šarauskas.

„Sakoma, kad būtent šitas žmogus buvo vieno svarbiausių įvykių skautų organizacijos raidoje architektas. Tas įvykis – tai 1930 m. spalio mėnesio Lietuvos skautų sąjungos įsakymas. Jo esmė tokia: mokyklose ir gimnazijose paliekama teisė veikti tik vienai organizacijai – skautų, o visos kitos, kurios panašios, turi arba užsidaryti, arba prisijungti. Sakoma, kad šios idėjos autorius galėjo būti J. Šarauskas, nors niekur nėra parašyta“, – teigė skautas, pridūręs, kad toks sprendimas sukūrė rimtą priešpriešą tarp ateitininkų ir skautų.

Nuo tada keleriopai paaugo skautams skirtas biudžetas, atsirado daugiau veiklos, narių, atsirado ir rezultatų.

Kiti Šiaulių skautai – Šiaulių miesto burmistras, buvęs Šiaulių tunto tuntininku, taip pat – Stanislava Venclauskienė, Gražbylė Venclauskaitė, Antanas Saulaitis.

Tarpukario įdomybės

Lietuvių skautai kas dešimtmetį organizuoja jubiliejines stovyklas, tuomet vadintas tautinėmis. Pirmoji nebuvo labai stipri, tačiau 1938 m. stovykla jau galėjo pasigirti rimtesniu organizuotumu. Ji vyko dviejose vietose – berniukai stovyklavo Panemunės šile, mergaitės – greta Pažaislio vienuolyno. „Ten buvo miškas. To meto skautavimas man tikrai kelia susižavėjimą ir savotišką pavydą. Jie galėjo daug sau leisti. Be to, į ją buvo suvažiavę tūkstančiai skautų iš viso pasaulio“, – sakė istorikas.

Čia pat G. Globys pabrėžė vieną lietuvių skautų išskirtinumą – jie pasižymėjo originalumu, dekoracijomis: „Tai jie kokį nors Gedimino bokštą nusilipdė, tai kokį Baden Powello biustą. Ir viskas iš pagalbinių, gamtoje randamų medžiagų. Tuo ir buvo žavūs.“

Visuomeninė skautų organizacija tarpukariu turėjo stiprų užnugarį – Lietuvos kariuomenę, patį šalies prezidentą A. Smetoną. Gamtoje tarpukario skautai galėjo išsikasti... stalą. „Valgyti miške nėra patogu. Tai išrausi griovį, kojas nuleidi į jį, atsisėdi ant eglišakių ir – puikiausias stalas. Išvažiuojant svarbiausia viską užkasti“, – pasakojo istorikas.

Tarpukario Lietuvoje skautų judėjimas tapo itin reikšmingas ir į savo veiklą įtraukė daug vaikų, jaunimo, suaugusiųjų. „Teigiamas dalykas buvo patriotinis ugdymas. Skautai ugdo idealistus, o jie mums buvo labai reikalingi. Tas laikotarpis mums davė daug gerų žmonių, daug idealistų“, – sakė G. Globys.

Lietuvos skautų vėliavos laukė nepriklausomybės

Lietuvių skautų klestėjimą nutraukė sovietų okupacija. Liepos 17 d. įsakymu skautams liepta sunešti savo inventorių, atributiką ir dokumentus į švietimo skyrių ir baigti savo veiklą.

„Kai kurie tai padarė, kai kurie – ne, – teigė istorikas. – Ne visi atidavė savo vėliavas – jas vėliau saugojo Kazimiera Galaunienė. Lietuvos vėliavos labai gražiai leido savo dienas Čiurlionio muziejuje, fonduose, kažkur gražiai sulankstytos, slaptai įvardytos, ir sulaukė nepriklausomybės atkūrimo. Tai čia tikrai nuostabus dalykas.“

Dalis skautų prisidėjo prie sukilimų, prie partizanų, dalis buvo ištremta. Daug lietuvių pasitraukė į Vokietiją, o vėliau ir į JAV, Kanadą, Australiją bei kitas vietas. Subombarduotoje Vokietijoje veikė DP stovyklos, po pamokų vaikai neturėjo ką veikti, o prisijungti buvo galima arba prie skautų, arba prie ateitininkų. DP stovyklos „patikrino“ skautų gyvybingumą ir jose atsirado lietuviškos spaudos fenomenas – studentų skautų leidinys „Lietuvos Vytis“. „Nėra nė vieno kito leidinio, kuris būtų gyvenimą pradėjęs tremtyje ir gyvuotų iki šiol“, – sakė G. Globys.

Lietuviams skautams išeivijoje teko atlaikyti daug naujų iššūkių. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo iniciatoriais tapo skautai, skautas buvo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas. „Išeivių pozicija buvo tokia – kol Lietuva okupuota, su ja nereikia palaikyti ryšių. Tačiau ne skautų: jie neoficialiai organizavo 1967 m. JAV lietuvių krepšininkų vizitą į Lietuvą, o vienas iš didžiausių darbų, nulemtų simpoziumų darbo, – ir Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas“, – sakė jis.

Tarp pasitraukusiųjų į kitas šalis buvo nemažai tokių, kurie, ilgai nedelsę, atkūrė skautų veiklą išeivijoje ir visą okupacijos laikotarpį uoliai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu. Tik išeivių skautų veikla privalėjo būti kitokia. Tuomet ji pasireiškė tautiniais kostiumais, dainomis, žaidimais – tuo, kas suteikia smagumo. Laužą miške keitė keletas įjungtų prožektorių salėje. „Su vienu smagumu pats susidūriau labai asmeniškai. Buvau jaunas studentas, nuvykau į Čikagą, į skautų tuntą. Sako – dabar dainuosime „Lituanicos“ tunto dainą. Pirmieji žodžiai buvo tokie – „SuuuuuuTRENKS propeleriai galingai...“ Bet kai tas išeina iš 15 žmonių lūpų…. Oho! Tada supranti kad ta lietuvybė yra tikrai smarkiai gyva“, – prisiminė skautas.

Pasak G. Globio, išeivijoje vienu metu buvo nemažai paauglių, kurių skautavimas ir lietuvybė nebeviliojo. Reikėjo juos kažkaip iš naujo sudominti. To ėmėsi žymus skautininkas Juozas Šalčiūnas. „Susirinko jis tuos vaikiukus, užsidarė ir šneka. Valandą šneka, pusantros… Žinot, ką jis veikė? Apie partizanus pasakojo. Ir vaikiukai klausė, jiems buvo įdomu“, – pasakojo istorikas.

Pokalbis turėjo likti tik jų bendra paslaptimi, o norintieji išgirsti daugiau turėjo ateiti į kitą susitikimą. Atėjo, vadinasi, tikslas sugrąžinti vaikus į skautų veiklą įgyvendintas. Taip skautų organizacijos viduje susikūrė slapta skautų grupė „Miško broliai“. „Dalis tos generacijos taip ir sugrįžo. Skautai, kuriems dabar 45–60 metų, sako, kad jie priklausė „Miško broliams“. Dauguma dabar yra sėkmingi verslininkai, savo sričių specialistai ir lietuvių bendruomenės nariai“, – atskleidė jis.

Skautai – tai ne pionieriai

Skautai Lietuvoje pradėjo atsikurti 1988 m. Nemažai prie to prisidėjo ir išeivijos skautai. Pirmieji atsikūrimo žingsniai buvo nelengvi, tačiau sėkmingi – jie Lietuvoje aktyviai veikia iki pat šių dienų. Neretas lietuvis dar ir dabar prasitaria manantis, kad skautai – tai pionieriai. Tai grubi klaida. Net chronologiškai jie susikūrė anksčiau nei pionieriai. „Sovietai tiesiog nukopijavo: ir vizualiai, ir pedagogine prasme“, – teigė G. Globys.

O štai lietuviams skautams veikti laisvai oficialiai buvo draudžiama, tad teko ieškoti kitų būdų, kaip kažko imtis, neužsitraukiant sovietų rūstybės. Vienas iš jų – turistų sąjūdžiai, kurie tuomet buvo legalūs. „Šešėlinių veiklų, vykdomų patyliukais, tikrai buvo“, – sakė jis.

O pereidamas į dabartinį skautų veiklos Lietuvoje etapą, istorikas lengvai atsiduso. Kodėl? Atsikūrusių skautų gimtadieniu laikoma 1988 m. lapkričio 14 d. Tądien buvo įkurtas Lietuvos skautų sąjungos atkuriamasis štabas, kuriame – 15 žmonių, iš jų tik vienas – Feliksas Šakalys buvo skautavęs ir net baigęs Gilvelio – aukštuosius skautų vadovų kursus. Didžiausią iniciatyvą, atkuriant skautų veiklą, rodė vilniečiai Daiva bei Artūras Andriušaičiai ir išeivė Stefa Gedgaudienė.

Kadangi lietuviai vis dar kentėjo sovietų okupaciją, po pusmečio šio štabo veikla ėmė domėtis ir sekti sovietinis saugumas. Tuosyk skautams lengva nebuvo: informacijos mažai, tačiau noro ir entuziazmo – begalė. Kas iš to išėjo?

„Išsilaisvinę iš sovietų, labai norėjome tapti Pasaulio skautų organizacijos dalimi. Sulaukti pasaulinio pripažinimo. Reikėjo keisti statutą, o tam priešinosi tie, kurie skautais buvo dar prieš sovietmetį. Nagus prikišo ir kaimynas iš rytų… Buvo ir natūralių, ir dirbtinių kliūčių, kad Lietuva nebūtų priimta į Pasaulio skautų organizaciją“, – aiškino istorikas.

Dėl to 1991 metais lietuviai skautai skilo, buvo priimtas naujas statutas, o vėliau viena po kitos ėmė kurtis įvairios skautų organizacijos, kurių dabar – net 10.