Lietuvių konferencijai Vilniuje – 100 metų

Lietuvių konferencija Vilniuje ir jos metu išrinkta Lietuvos Taryba – du politiniai reiškiniai, paveikę lietuvių pilietinę savimonę ir sukvietę bendram darbui vardan nepriklausomos Lietuvos. 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniaus konferencijoje 222 žmonės iš visos Lietuvos išrinko 20 asmenų, po pusmečio pasirašiusių svarbųjį Nepriklausomybės Aktą.

Nepriklausomybės daigai represijų gniaužtuose

Prof. Antanas Tyla knygoje „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ rašo, kad reikšmingiausi XX a. lietuvių tautos nuveikti darbai buvo Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m. ir nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Tai užtikrino lietuvių kalbos išlikimą, apsaugą nuo asimiliacijos ir sunaikinimo, dvasinių vertybių išlikimą ir įvairių sričių plėtrą. Kokia buvo pilietinės raiškos pradžia? Kas ir iš kur tie žmonės, prieš 100 metų subūrę tautą ir pasiryžę dirbti valstybės labui?

„Atkurtosios Lietuvos valstybės pilietinė visuomenė formavosi 120 metų Rusijos imperijos vykdomų represijų ir politinės savimonės slopinimo sąlygomis. <...> Knygnešių gabenama uždrausta, Rusijos cenzūros nepaliesta spauda, kuri buvo platinama visoje Lietuvoje, padėjo formuotis svetimam imperijai Lietuvos gyventojui ir visai lietuvių tautai“, – rašoma A. Tylos knygoje. Rusijos imperijos valdžią aiškiai pasmerkė ir
1905 m. Didysis Vilniaus seimas, kuriame susirinko daugiau nei 2 000 deleguotų asmenų.

Organizacinio komiteto sprendimai

1917 m. rugpjūčio 1–4 d. susibūrė Lietuvių konferencijos Organizacinis komitetas, kurį sudarė 23 nariai iš visos Lietuvos, tarp jų – ir radviliškietis Antanas Povylius.

Tąkart nutarta „siekti nepriklausomos demokratinės Lietuvos etnografinėse ribose, priimant vokiečių valdžios besąlygiškai primetamus tam tikrus, nežalingus nepriklausomybei konvencinius ryšius su Vokietija“. Taip pat buvo aptarti rugsėjį vyksiančios Konferencijos sušaukimo, dalyvių atrankos ir kandidatų į Lietuvos Tarybą rinkimo principai.

Konferencijos dalyvius nutarta sukviesti labai atsargiai. Petro Klimo siūlymu priimtas sprendimas dėl dalyvių atrankos: „Organizacinis komitetas pažymi, idant jie būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių, ne jaunesni kaip 25 metų. Išimties pavidalu į Konferenciją gali būti Organizacinio komiteto pritarimu pakviesti ir tie Lietuvos piliečiai, kurie dar nemoka lietuviškai, bet iš savo darbų yra žinomi kaipo aiškūs mūsų tautos krašto gerovės šalininkai.“

Dalyviai – įvairaus amžiaus ir išsilavinimo

Konferencija buvo sušaukta rugsėjo 18–23 d., į ją iš 264 kviestųjų atvyko 222 lietuviai. Dalyvauti pageidavo ir okupacinės vokiečių valdžios atstovai, bet organizatoriams pavyko to išvengti.

Vilniuje, dabartinėje J. Basanavičiaus g., Miesto teatre (dabar – Rusų dramos teatras), amžiaus, profesijų ir išsilavinimo atžvilgiu susirinko labai marga auditorija. Anot J. Staugaičio, „visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio.“

A. Tyla savo knygoje rašo, kad pagal profesiją ir socialinę padėtį Konferencijos dalyvių didžiausias grupes sudarė katalikų dvasininkai (68, arba 31,1 proc.), ūkininkai (67, arba 30 proc.), mokytojai (20, arba 9 proc.). Parapijos tuo metu buvo vienintelės likusios legalios bendruomenės, o kunigai kai kur – vieninteliai apylinkės inteligentai. Šiek tiek mažiau Konferencijoje buvo gydytojų, dailininkų, teisininkų, agronomų, inžinierių, studentų, tarnautojų, žurnalistų.

Tarp ūkio srities atstovų daugiausiai buvo ūkininkų, dvarininkų, dvarų ekonomų, šiek tiek mažiau amatininkų, pirklių, pramonininkų. Pasak A. Tylos, tokia dalyvių struktūra rodo, kokiam plačiam Lietuvos gyventojų sluoksniui jie atstovavo, ir sąsajas su Konferencijos sprendimais.

10 Šiaulių krašto atstovų – lemtingų sprendimų sūkuryje

Dalyviai į Vilnių susirinko iš 32 apskričių ir 2 miestų. Kai kurios teritorijos tada dar buvo karo veikimo zonoje, išvykti iš jų buvo labai sudėtinga, dėl to kai kurie deleguoti asmenys negalėjo atvykti į Konferenciją. Lietuvių konferencijoje daugiausiai buvo dalyvių iš Vilniaus – 48.

Į svarbų šaliai susirinkimą iš Šiaulių apskrities atrinkta 10 atstovų: pedagogas, būsimasis Šiaulių mergaičių gimnazijos direktorius Antanas Klupšas, Joniškio prekybininkas Vincas Preikštas, Viekšnių klebonas kun. Vincentas Jarulaitis, Šiaulių klebonas kun. Vincas Kemėšis, ūkininkas Juozas Grinius, teisininkas Peliksas Bugailiškis, žagarietis studentas Antanas Kvedaras, mokytojas Juozas Gedgaudas, pašvitinietis ūkininkas Stanislovas Jaloveckis, radviliškietis kooperatininkas Antanas Povylius.

Konferencijoje – valstybės samprata ir Tarybos narių pavardės

Lietuvių konferencijos metu priimtas programinis politinis nutarimas, pagal kurį, norit kurti laisvą Lietuvą, reikia sudaryti nepriklausomą, demokratiškai sutvarkytą valstybę su etnografinėmis ribomis ir „su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“. Vokietijai pareikalavus, buvo prirašyta ir Lietuvos valstybės militarinė, susisiekimo, muitų ir valiutos konvencija su Vokietija.

Konferencijos metu taip pat suformuota Lietuvos Taryba, kuri įpareigota realizuoti nepriklausomos Lietuvos valstybės siekimą. Slaptu balsavimu išrinkta 20 Tarybos narių: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys,
P. Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazys Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis. Pirmininku išrinktas A. Smetona.

Vilniaus konferencija pažadino nepriklausomybės siekį ir išrinko tautos atstovus, paskelbusius Nepriklausomybę. Tąkart išrinkta Lietuvos Taryba, 1918 m. liepos 11 d. pervadinta Lietuvos Valstybės Taryba, savo veiklą siejo su lietuvių tautos politiniais siekiais.

Moterų nepasitenkinimas

Įsitraukti į valstybės kūrimą pasiryžo ir nemažai moterų – nuo paprastų gyventojų iki žinomų visuomenės ir kultūros veikėjų, rašytojų, bet jos nebuvo pakviestos nei į Organizacinį komitetą, nei į Konferenciją, nei išrinktos į Lietuvos Tarybą. Tai sukėlė nuoskaudas, nepasitenkinimą ir protestą.

Konferencijos metu A. Povylius perskaitė Šiaulių apylinkių ir Vilniaus moterų pareiškimus dėl to, kad jos nebuvo pakviestos. Joms pritarė Organizacinio komiteto ir Konferencijos dalyvis Boleslovas Dirmantas, dar komiteto metu siūlęs jas pakvieti, bet tai nebuvo padaryta.

1918 m. pavasarį Lietuvių katalikių moterų draugijos Linkuvos skyriaus moterys Lietuvos Tarybai atsiuntė protestą, kurį pasirašė 423 Lietuvos pilietės. Proteste reiškiamas nepasitenkinimas, kad nei į Organizacinį komitetą, nei į Konferenciją, nei į Lietuvos Tarybą nebuvo deleguota nei viena moteris. Lietuvos Tarybos jos griežtai reikalavo, kad ši „kooptavimo keliu pakviestų savo tarpan moteris, kurios dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose brangiosios mūsų Tėvynės Lietuvos atstatymui ir jos labui.“ Vis dėlto į lietuvių pageidavimus nebuvo atsižvelgta.

„Konferencijos žodis yra visos Lietuvos žodis“

Besibaigiant Lietuvių konferencijai, dalyviams buvo pranešta, kad sugrįžus į savo apskritis jie gali rengti susirinkimus ir papasakoti gyventojams apie Konferencijos darbus ir sprendimus. 222 Konferencijos dalyviai pasiskirstė apskritis, kurias turėjo lankyti bent kartą per mėnesį, ir pradėjo keliones po miestus, miestelius, bažnytkaimius.

„Lietuvos aidas“ per pirmąsias Konferencijos metines apie šį lietuvių susirinkimą rašė: „Lietuvių konferencija, tiesa, nebuvo tikras seimas, išrinktas ir sušauktas tais pamatais ir ta rinkimų tvarka, kurie yra vartojami laisvose šalyse paprastu taikos metu, bet vis dėlto Lietuvių konferencija yra tikra Lietuvos atstovybė, sudaryta tokia tvarka ir pamatais, kokius leido karo metas ir okupacijos stovis mūsų šalyje. Atstovų rinkimų tikra prasme nebuvo, bet vis dėlto į Konferenciją buvo susirinkę žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos, iš visų jos vietų ir kampų, galima sakyti, nuo visų jos partijų, srovių ir krypsnių ir nuo visų jos gyventojų sluoksnių. Tad Konferencijos žodis yra visos Lietuvos žodis.“