Lietuvių knygnešiai: unikali veikla, unikalus reiškinio įvardijimas

Spaudos draudimo epocha XIX a. Lietuvai atnešė didžiulių išbandymų. Caro valdžios primestos graždankos tautiečiai nepriėmė ir neišsižadėjo savo gimtosios kalbos. Nebijodami caro represijų, lietuviai ėmė slapta leisti, gabenti ir platinti lietuviškas knygas. Taip šalyje atsirado fenomenalus reiškinys – knygnešystė. Kokią įtaką anuometiniam kaimui turėjo knygnešiai ir kokia buvo lietuviškos knygos misija, pasakoja Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (ŠU SHMMF) Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros vedėja Džiuljeta Maskuliūnienė. „Ačiū knygnešiams, ačiū knygnešystei, kuri išsaugojo skaitytojus“, – sako profesorė.

Ypatingas Lietuvos istorijos puslapis

1864–1904 m., Lietuvą valdant carinei Rusijai, šalyje atsirado unikalus reiškinys – knygnešystė. Susiformavo jis išskirtinai tik Lietuvoje. „Šis žodis neišverčiamas į jokią kitą kalbą. Reikia ieškoti kitokių derinių, kad pasakytum, ką reiškia šis žodis, nes nėra tokio reiškinio kitose tautose, kitose šalyse“, – akcentuoja dėstytoja.

Unikalus tautos fenomenas įamžintas ir lietuvių autorių knygose, pavyzdžiui, Povilo Višinskio vaizdelyje „Protinga moteriškė“, išleistame pačioje spaudos draudimo epochos pabaigoje. „Ir tą pačią dieną knygų ryšys pasklido po žmones“ – tai paskutinis kūrinio sakinys, kuris, anot Dž. Maskuliūnienės, vaizdžiai apibūdina knygnešystės reiškinį.

„Knygnešystę mes suvokiame kaip ypatingą lietuvių kultūros ir istorijos reiškinį, kuris yra ne tik istorinis, politinis, bet ir sociokultūrinis“, – sako literatė ir priduria, kad į knygnešystę galima žvelgti ir kaip į literatūrinės komunikacijos reiškinį.

Kodėl? Kaip tik XIX a. mūsų šalyje vyko alfabetizacija, gyventojai mokėsi rašto, telkėsi ir skaitytojų bendrijos. Kas būtų buvę, jei šioje sudėtingoje politinėje ir kultūrinėje situacijoje nebūtų atsiradusi tokia nauja nesankcionuota kultūrinio, o kartu ir literatūrinio, politinio darbo forma – knygnešystė? Dabar galima tik spėlioti, tačiau knygnešių įtaka anuometinei ir, žinoma, dabartinei Lietuvai – nepaneigiama. „Ačiū knygnešiams, ačiū knygnešystei, kuri išsaugojo skaitytojus. Sunku įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei lietuviškas žodis iš lietuvių būtų atimtas“, – sako Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros vedėja.

Knygnešių sodybos – nelegalūs kultūros ir švietimo židiniai

ŠU SHMMF dėstytoja teigia, kad knygnešių darbas turėjo kelis pagrindinius tikslus: telkti skaitytojų bendruomenę, šviesti ją. Knygnešiai buvo didžiulis autoritetas žmonėms. Jie dalijo lietuvišką spaudą vietos valstiečiams, palaikė ryšius su laikraščių redakcijomis Prūsijoje, susirašinėjo su lietuvių inteligentais kitose imperijos vietose, tarpininkavo, užsisakant spaudą, organizavo norimų leidinių prenumeratą. „Knygnešių sodybos tapdavo nelegaliais kultūros ir švietimo židiniais“, – konstatuoja Dž. Maskuliūnienė.

Kaip galėtų būti apibūdinamas tuometinis adresatas? „Tai žmogus, mokantis skaityti ir, tegu nebūna tai keista, galintis klausyti skaitančiojo. Tuomet vieną leidinį skaitydavo visas kaimas, nes knygų trūko“, – sako ji.

Ne paslaptis, kad XIX a. didžioji dalis gyventojų buvo kaimiečiai, o dėl boikotuojamų kaimo mokyklų gyvavo tik privati mokymo sistema. Visgi tuomet ėmė plisti ir spausdintos masinio informavimo priemonės, tapusios labai svarbia komunikacijos forma. „XIX a. tekstai, kurie buvo išspausdinti ir pateko žmonėms į rankas, nebuvo konfiskuoti caro žandarų, ne nuėjo amžinybėn, o švietė savąjį adresatą“, – pasakoja Dž. Maskuliūnienė.

Vienas didžiausių knygnešių sambūrių buvo Garšvių knygnešių draugija Panevėžio apskrityje. „Ten buvo tuo metu žinomo žmogaus Kazimiero Ūdros sodyba, kuri buvo savotiškas švietimo židinys. Ten rinkdavosi ir bendravo knygnešiai, buvo slepiamos knygos ir laikraščiai, vaikai buvo mokomi lietuviško rašto“, – teigia dėstytoja.

Skaitymo autoriteto augimas

Knygnešystė turėjo tiesioginę įtaką skaitymo autoritetui susiformuoti. „Imtas labiau gerbti žmogus, mokantis skaityti, juo labiau pasitikima, jie kviečiamas į metinę, vadinamąjį „keturnedėlį“, kai reikia paskaityti Šventąjį Raštą, giesmę ar psalmes. Išsilavinęs žmogus kaime labiau gerbiamas ir vertinamas“, – atkreipia dėmesį dėstytoja.

Knygnešių gabentų leidinių skaitytojai – paprasti kaimo žmonės, ūkininkai, rašto pramokę kaimo ar daraktorių mokyklose, todėl populiari buvo švietėjiška, praktinė literatūra. „Ji labai traukė skaitytojus, nes išreiškė santykį su realiu gyvenimu, praktine veikla. Valstiečiams ji buvo suprantamiausia, reikalingiausia“, – teigia profesorė.

Anot jos, svarbu, kad tokie leidiniai skatino skaityti, nepaisant to, kad pirmiausia buvo siekiama praktinių tikslų. Ūkininkai įprato knygų turėti namie, nors ir rizikavo patekti caro žandarų akiratin: „Nepaisydami rizikos, kaimo žmonės turėjo knygų, jas skaitė. Yra žinoma, kad jie atsisakė rusų kalba, vadinamąja graždanka, parašytų knygučių. Motyvuodami tuo, kad nemoka rusiškai skaityti.“

Dž. Maskuliūnienė pabrėžia, kad skaitymo tradicija Lietuvos kaimuose buvo įtvirtinta kaip tik knygnešių laikais. Poreikį skaityti atrado ir žemesnių socialinių sluoksnių žmonės, samdiniai, vyrai ir merginos – jie po sunkių savaitės darbų šventadieniais atsipalaiduodavo skaitydami. Tiesa, valstiečio skoniu pasikliaujama nebūdavo – reikėdavo patarimo kreiptis į kleboną. „Valstiečiams buvo siūloma pasikonsultuoti su geriau išmanančiu literatūrą žmogumi, bet vis dėlto raginama įsigyti knygų“, – teigia literatė.

Neįkainojama knygos vertė

Po truputį XIX a. lietuvių savimonė ėmė keistis: atsirado daugiau skaitančiųjų ne tik maldaknyges, bet ir imančiųjų knygas savo malonumui. „Didaktinė proza, kuri taip pat buvo gabenama knygnešių keliais, grožinio teksto skaitymo prasme atlieka pionieriaus vaidmenį. Pirmąkart valstiečiai rankose laiko lietuvių autorių grožinį tekstą: Motiejaus Valančiaus, Antano Tatarės, Juozapo Silvestro Dovydaičio ir kt. Originaliajai kūrybai takus pramynė įvairūs sekimai, vertimai, – knygų reikšmę apibūdina profesorė ir prideda, kad tuometiniai skaitytojai ypač vertino Lauryno Ivinskio išverstą kūrinį „Genovaitė“. – Tai buvo kaip šiuolaikiniai serialai, kur moterys ir vyrai po sunkių darbų klausydavosi skaitomo šito teksto ir patirdavo malonumą girdėti meninį, gražų žodį.“

Net ir Motiejus Valančius savo kūriniuose yra paminėjęs, kad kone kiekvienoje žemaičių troboje jau buvo knygų. „Mes matome, kad nuo XIX a. labai pasikeitė valstiečiai skaitytojai: nuo amžiaus pradžioje Daukanto įsivaizduoto skaitančio piemenėlio iki ūkininko namų bibliotekos idėjos, iškeltos Petro Gomalevskio. Tai – labai didelis skirtumas“, – pasakoja profesorė.

Knygnešystės nauda Lietuvos gyventojams buvo nenuginčijama: „Galima teigti, kad Apšvietos tikslai įgyvendinti: kaime jau atsiradęs knygų poreikis, susiformavo skaitytojai, kurie jau laukė gabenamų knygų, iš anksto prenumeravosi ir nebijojo jų laikyti, rizikavo, nors buvo išties didelės baudos, sankcijos, grėsė dideli nemalonumai už lietuviškos knygos laikymą, skaitymą.“