Lietuvių kalbos mokytoja Elvyra Kasperavičienė: mokykloje gali vaidinti visi

Teatro festivalis „Felicija“ yra gerai žinomas kiekvienam Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos mokiniui, o Elvyros Kasperavičienės vardas yra neatsiejama šio festivalio dalis. E. Kasperavičienė – Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, prieš daugiau nei dvidešimt metų sugalvojusi ir pradėjusi jau tradicija tapusį teatro festivalį ,,Felicija“, į kurį įsitraukia ne tik žinomi aktoriai, visi gimnazijos mokiniai, bet ir „Versmės“ mokytojai.

„Pagrindinis mano, kaip mokytojos, tikslas yra daryti viską, kad mokinio mokykloje niekas nenuskriaustų, kad jis nenusiviltų žmonėmis, kad išėjęs į gyvenimą galėtų sakyti, jog mokykla padėjo jam susiformuo­ti moralinį stuburą“,- sako Elvyra Kasperavičienė.

Papasakokite, kaip ir kada sugalvojote tapti pedagoge?
Pradinėse klasėse buvau pasirinkusi praktišką specialybę – norėjau būti pardavėja, vis žaisdavau parduotuvę, o apie mokytojos profesiją pradėjau svajoti kokioj­ šeštoj–septintoj klasėj. Ir nuo to laiko jau niekada nesuabejojau, kad galėčiau veikti ką nors kita. Taigi, toks sprendimas buvo priimtas dar ankstyvoje vaikystėje.

Ar tėvai palaikė tokį Jūsų sprendimą?
Mano tėveliai buvo darbininkai, baigę vos 4–5 klases. Toks laikas buvo – pokaris, šeimose daug vaikų, nebuvo iš ko jų leisti į moks­lus. Patys negalėję mokytis labai palaikė mano sprendimą tapti mokytoja. Sužinojusi, kad man pavyko įstoti į Klaipėdos universitetą, mama apsiverkė, nes konkursas tuo metu buvo toks, kad į vieną vietą pretendavo patekti penki žmonės.

Dabar pati dirbate su mokiniais, o ar prisimenate save mokyklos suole? Kokia buvote mokinė?
Aš buvau stropi, atsakinga mokinė: visada buvau padariusi namų darbus, pasiruošusi pamokai. Aš stengiausi mokytis. Tačiau buvau ir labai veikli, visuomeniška. Mes su bendraklasiais buvome pilni idėjų, sugalvodavome naujų veiklų mokykloje. Mano klasė buvo labai draugiška, iki šiol susitinkame tiek džiaugsme, tiek skausme.

Kaip pasikeitė požiūris į mokytoją, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos?
Anksčiau mokytojo prisibijodavo, o dabar santykiai paremti pagarba, kurią mokytojas turi užsitarnauti. Man labai patinka vienas posakis: „Senatvė – ne dorybė, jaunystė – ne yda“. Manau, kad šių dienų santykis yra teisingesnis – toleruojam visus, bet gerbiam tuos, kurie to verti, o ne todėl, kad taip liepia tradicija.

Koks turėtų būti mokytojas?

Manau, kad mokytojas, pirmiausia, turi mylėti žmones – visus, tada labai svarbu, kad mylėtų savo šeimą. Kad matytų ne vien dalykų programas, o pirmiausia gyvus vaikus ir girdėtų jų poreikius. Šiandien moky­tojas pirmiausia turi būti pats labai įdomi, charizmatiška asmenybė, nors dabar pagalvojau, kad šis reikalavimas galiojo visais laikais. Mokytojas turi nebijoti klausti savo mokinių – šiandien jie žino daug daugiau už mus. Man rodos, kad šiandien kaip niekad mokytojas turi auginti žmogų, o profesionalu jis ir pats gali tapti, kai yra tokia gausybė informacijos.

Ar dažnai šių laikų pasaulyje mokytojas tampa ir vaiko autoritetu? Ir kaip buvo anksčiau?
Mokytojas vaiko autoritetu tikrai tampa ir šiais laikais, kaip ir anks­čiau. Taip nutinka tada, kai moky­tojas dirba iš pašaukimo. Tokiam darbui reikalinga auka – daug asmeninio laiko ir energijos yra paskiriama mokiniams. Ar tai yra gerai? Nežinau. Kiekvienas renkasi savo kelią. Ne paslaptis, kad per didelis entuziazmas gresia ir perdegimu. Reikėtų rasti vidurį, bet tai ir yra didžioji išmintis, kurios mes tik ieškome.

Su vaikais dirbate jau daug metų. Ar bėgant laikui keičiasi vaikų kartos?
Keičiasi. Kas 10 metų mokytojo laukia vis nauji iššūkiai. Kai tik pradėjau dirbti, vaikai mėgo bendrauti, buvo atviri, bet labiau nepasitikintys savimi, o dabar vaikai gali labai daug, nes jie savim pasitiki, o tai, manau, lemia tėvų auklėjimas. Tačiau dabar vaikai yra labiau atsiriboję vieni nuo kitų, vienišiai, o tai, manau, yra kompiuterių pasekmės. Kartos skirtingos, bet vaikai nei blogesni, nei geresni – tiesiog kitokie.

Vaikus mokote lietuvių kalbos. Ar vaikams yra svarbios lietuviškos tradicijos, kalba, šalies istorija?

Sakyčiau, kad jiems rūpi tradicijos, bet tai nėra tie dalykai, apie kuriuos jie nuolat galvoja. Domėjima­sis papročiais sustiprėja kritinėse, ekstremaliose situacijose, tokiose kaip karas, tremtys, okupacijos. Gyvenant laisvoje, demokratiškoje šalyje šie dalykai nėra sureikšminami, bet yra gerbiami. Vaikai myli savo šalį, gerbia jos papročius. Pernai su vienuoliktokais per pamokas marginome vašku kiaušinius – jie taip gražiai pasakojo apie Velykų tradicijas savo šeimose. Argi tai ne įrodymas, kad tradicijos XXI a. Lietuvos vaikams yra svarbios.

Taip pat vedate ir teatro pamokas. Kokie vaikai lanko šį užsiėmimą? Ir koks turi būti žmogus, norintis vaidinti?
Teatro pamokas mokinys pasirenka savo noru. Ateina labai įvairių vaikų – ir labai aktyvių, ir labai ramių. Kartais tie ramesni nuveikia daugiau už aktyvius, nes turi paslėptų talentų. Būna, kad vaikai išeina, nes pajunta, kad tai ne jiems. Tokių, kurie būtų pametę galvą dėl teatro, pasitaiko kiekvienoj grupėj vienas–du. Mokykloje vaidinti gali visi, tai įrodo mūsų teatro festivalis. Profesionalais tapti gali vienetai – štai jie jau turi turėti dievulio padovanotą talentą: išskirtinę charizmą, drąsą, kūrybiškumą, logiškumą, muzikalumą ir daug daug kitų savybių.

Prakalbote apie teatro festivalį. Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje jau ne vieną dešimtį metų organizuojate teatro festivalį „Felicija“. Kaip kilo tokia mintis sukurti tokią mokyklos tradiciją?
Aš esu baigusi Klaipėdos universitete lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros specialybę. Kai pradėjau dirbti „Versmėje“, supratau, kad noriu daryti kažką su teatru. Visai netikėtai gimė mintyse – gal teatro festivalį, kur vaidina visa mokykla. Nuėjau pas mokyklos direktorių Egidijų Kontrimą, papasakojau idėją ir pradėjome.

Kodėl festivaliui davėte būtent Felicijos vardą?

Kai subūrėme Felicijos mokytojų organizacinį komitetą, svarstėme, kaip pavadinti festivalį. Ką besiūlėm, niekas netiko. Tada gimė idėja pa­žiūrėti, koks tą dieną yra moteriško vardo vardadienis – buvo Felicija – taip ir pavadinom. Visiškai jokios logikos. Bet įsimintina istorija.

Šiais metais turėjo įvykti jubiliejinis – 10-asis – teatro festivalis. Kokios „Felicijos“ tradicijos?
Turėjo, bet neįvyko. Ech, ta korona – tikra koronė. Festivalis turi savo tradicines dalis, kurios kiekvienais metais vis tiek sugeba kuo nors nustebinti netikėtumu. Festivalis savo struktūrą yra išsaugojęs nuo pat pirmosios „Felicijos“. Teatro festivalis visada vyksta dvi dienas, dažniausiai balandžio mėnesį. Festivalio pirmoji diena – penktadienis − prasideda eitynėmis po miestą. Tada abiejų dienų dalyviai, pavirtę personažais, lydimi dainų, skanduočių ir geros nuotaikos, žygiuoja miesto gatvėmis ir skelbia žinią – gimnazijoje prasidėjo ilgai laukta šventė. Po eisenos žiūrovai ir dalyviai renkasi mokyklos aktų salėje ir tada skelbiamas teatrų festivalio „Felicija“ atidarymas. Kiekvieno atidarymo metu vyksta įspūdinga programa ir, skambant fanfaroms, kyla tų metų „Felicijos“ nominacija – mokyk­los technologijų mokytojo Henriko Vaišvilos pagaminta daili medinė statulėlė. Festivalio vedėjai visada būna mokyklos mokiniai, kurie scenoje sukuria tam tikrus personažus. Taip pat kiekvienais metais abiejose pasirodymų dienose dalyvauja ir gerai žinomi, profesionalūs aktoriai, tokie kaip: Nijolė Narmontaitė, Kristina Kazlauskaitė, „Liūdni slibinai“, Ramūnas Cicėnas, Giedrius Savickas, Virginija Kochanskytė, Jokūbas Bareikis, Ilona Balsytė ir kiti. Felicijos vardas nulėmė ir festivalio himno „Feličita“ atsiradimą, kurį išgirdusi gimnazijos bendruomenė mintyse visada prisimena Elektrėnų „Feliciją“. Teatrų festivalis „Felicija“ vyksta kas dvejus metus, tačiau buvo ir išimčių, kai festivalis vyko kas trejus ar net ketverius metus. Vidutiniškai vieno festivalio metu yra pristatoma 18 spektaklių.

Festivalyje dalyvauja visa mokykla – spektaklius ruošia ir mokiniai, ir mokytojai. Kaip vyks­ta visas pasiruošimo procesas?
Kai pirmaisiais metais šią idėją su direktoriumi paskelbėme gimnazijos mokytojų pasitarime, sulaukėme visokių reakcijų: ir nemalonių replikų, ir palaikymo. Tačiau neigiamos reakcijos nesustabdė. Po pirmojo festivalio ne tik mokykla, bet ir visas miestas ūžė. Tada man atrodė, kad padarėme kažką neįtikėtino. Tea­tro festivalis „Felicija“ – tai ne tik dvi dienas vykstantis renginys, tačiau ir daug laiko pareikalaujantis pasiruo­šimo procesas. Nors šventė vyksta jau įpusėjus pavasariui, jos nuotaikomis pradedama gyventi jau žiemos pabaigoje. Tada ruošiasi visi – ir klasių auklėtojai, kurie tampa režisieriais, ir mokiniai, kurie atlieka vaidmenis, ir visi mokytojai – kurie taip pat rengia įspūdingus pasirodymus ir juos pristato „Felicijos“ uždarymo metu. Mokykloje mokosi apie 500 gimnazistų, iš jų daugiau nei 300 pasirodo „Felicijos“ spektakliuose. „Felicija“ – tai lyg gimnazijos atlaidai, kurie suvienija visus – mokyklos mokytojus, mokinius, kitus darbuotojus bei visą miesto bendruomenę. Net festivalyje dalyvavę „Liūdni slibinai“ klausė, kodėl šio­je mokykloje taip gera, iš kur čia ta stebuklinga energija.

Ar tokia popamokinė veikla, tokia patirtis yra svarbi augančiai asmenybei tolimesniuose siekiuose?
Aš manau, kad svarbi. Šis festivalis, pats pasiruošimas dažnai at­skleidžia talentus, apie kuriuos mokinys net nebuvo žinojęs anksčiau. Taip pat daug ką duoda ir sceninė patirtis – juk ne visiems gyvenime tenka pasirodyti scenoje. Šis festivalis suartina visą gimnazijos kolektyvą ir palieka gražų prisiminimą širdyse.

Ką Jums pačiai reiškia šis festivalis?
Šiam atsakymui daug žodžių nereikia. Festivalis „Felicija“ mane įprasmino ir sužadino meilę teatrui daugelio žmonių širdyse, o tai buvo pagrindinis mano tikslas.

Prisiminkite save dar studijų metais. Ar save ateityje įsivaizdavote būtent taip?
Net nežinau, kaip aš čia atrodau. Kiekvienas mato individualiai. Ką tiksliai prisimenu – tai visada norėjau padėti, patarti mokiniams, apie tai galvojau jau būdama studente. Gal kažkas pavyko. O tai, kad darysiu festivalį, kad ruošiu skaitovus, kad rašysiu dvejetus ir taip ilgai taisysiu rašinius – tikrai neįsivaizdavau.

Studentai dažnai susikuria sau ir ateities lūkesčius. Kokie buvo Jūsų lūkesčiai, susiję su mokykla? Ir ar jie išsipildė?
Kai tik atėjau dirbti, maniau, kad mūsų švietimo sistema yra visai nebloga, – ir išties ji XX amžiaus pabaigos vaikui, dar visai neseniai gyvenusiam sovietinėj sistemoj, visai tiko. Šiandien galvoju, kad švietimas turi kuo skubiau keistis – jis stipriai atsilieka nuo XXI amžiaus mokinių poreikių – ugdymas turi tapti daugiau praktine nei teorine veikla. Nors ir gyvename gąsdinančiu koronaviruso laiku, bet jaučiu, kad jis gali tapti proveržio švietime iniciatoriumi. Mokytojai atsidūrė virtualioje erdvėje, pamatė, kad mokyti galima ir kitaip – daug patraukliau, praktiškiau – gal tai bus pirmas žingsnis į naujus iššūkius keliantį XXI amžiaus švietimą.

Ar pati rekomenduotumėte augančiai kartai rinktis mokytojo profesiją?
Ne tik rekomenduočiau, bet ir rekomenduoju. Visada pasakoju mokiniams, kokia įdomi mano profesija, kad man ji labai patinka. Kartais juokauju, kad ypač tinka tiems, kurie norėjo, bet nepavyko tapti aktoriais – visada esi scenoje ir žiūrovų pilna salė, jie klauso ir net užsirašo tavo mintis. Svajonių profesija. Kai tik pradėjau dirbti, mokytojo profesiją rinkosi beveik iš kiekvienos laidos po du–tris mokinius, dabar tai labai retas reiškinys. Šiemet viena labai gabi mano dvyliktokė ruošiasi pasirinkti šį kelią. Labai džiaugiuosi dėl jos.

Koks yra pagrindinis Jūsų, kaip mokytojos, tikslas?
Pagrindinis mano, kaip mokytojos, tikslas daryti viską, kad mokinio mokykloje niekas nenuskriaustų, kad jis nenusiviltų žmonėmis, kad išėjęs į gyvenimą galėtų sakyti, jog mokykla padėjo jam susiformuoti moralinį stuburą. Man rodos, tai svarbiausia. O po to, žinoma, labai svarbu dalykinės žinios. Kad mokinys jaustų, jog mokytojas yra savo srities profesionalas, jis visada padės išsiaiškinti sunkius dalykinius klausimus.

Eglė Butkutė

Nuotraukos iš asmeninio albumo