Lietuvių kalbos galimybės – beribės

Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, vasario–kovo mėnesiais vyksta Lietuvių kalbos dienoms skirti renginiai. Šiauliams šie metai ypatingi, nes mūsų miestas paskelbtas Lietuvių kalbos dienų sostine. Ta proga Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos docentė dr. Jolanta Vaskelienė Trečiojo amžiaus universiteto studentams priminė, kokia vertinga ir turtinga yra lietuvių kalba. „Noriu pagirti lietuvių kalbą – tikrai turim kuo didžiuotis“, – susirinkusiems klausytojams sakė dėstytoja.

Nuo Lietuvos iki Indijos

Dažnai girdime – o gal ir manome, – kad lietuvių kalba yra labai sunki, kalbininkai nuolat priekaištauja ir nervina, tai leidžia, tai draudžia. Visgi docentės teigimu, mūsų kalba yra labai unikali.

Iš indoeuropiečių prokalbės kilo labai daug kalbų, vienos iš jų – baltų. „Iš baltų kalbų – tik mūsų ir latvių kalbos yra gyvos. O baltų kalbos, ypač lietuvių, pasaulio filologų yra labai vertinamos dėl to, kad mūsų kalboje yra likę labai daug dalykų, kurie įvairiausiose kalbose jau yra išnykę. Mūsų kalba sena gerąja prasme – ji išlaikė tai, kas pasaulio mokslininkų labai vertinama“, – pabrėžė dr. J. Vaskelienė.

Nors turime panašumų ir su kitomis indoeuropiečių šeimos kalbomis, lektorė ypač išskiria sanskritą – klasikinę Indijos kalbą, taip pat vertinamą pasaulio kalbininkų dėl jau daug kur išnykusių linksnių, fonemų, įvairių formų.

„Atrodo, keistas dalykas: kur Indija, o kur Lietuva? Atkreipkime dėmesį: sanskrite 36 fonemos, pas mus – 32. Mes turime septynis linksnius – nuo vardininko iki šauksmininko, jie – aštuonis. Jie turi tris gramatines gimines, o mes galėtume apie tai tris paskaitas kalbėti: daiktavardžiai turi moteriškąją ir vyriškąją, o būdvardžiai dar vartojami ir negiminiškai: baltas, baltà ir bálta“, – vardija dėstytoja ir priduria, kad taip pat turime ir nemažai panašių žodžių.

Puošnumas

Nors bendrinėje kalboje turime vienaskaitą ir daugiskaitą, pasak docentės, tikrai nieko nenustebinsime ir su dviskaita: mudu, abudu, judu, – anksčiau sistema buvo trinarė. „Kad jūs žinotumėt, kaip pasauliui nuostabu, kad dar yra tokių kalbų, kuriose tebėra gyva dviskaita! – tikina dr. J. Vaskelienė. – Kitur tai yra reliktų reliktas. Arba tik užrašyta, kad taip kažkada yra buvę. O mums tai paprastas dalykas.“

Gražių žodžių lietuvių kalbai negaili ne tik lektorė – ją giria ir kitataučiai. Pavyzdžiui, amerikietis Theodore’as S. Trustone’as rašė: „Lietuvių kalba, būdama labai sena, yra nuostabios sandaros, tobulesnė net už sanskritą ir senąją graikų kalbą, turtingesnė už lotynų ir kur kas subtilesnė už tas visas tris. Be to, lietuvių kalba yra daug daugiau su jomis susijusi negu kas kita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžių šaknimis, bet ir gramatinės struktūros formomis.“

O pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, išleistos 1653 m. Tilžėje, autorius Danielius Kleinas atkreipė dėmesį į mūsų kalbos morfologiją: pasak jo, mes, kaip senosios klasikinės kalbos, turime ne tik universalią – visoms kalboms būdingą – sintaksę ir semantiką, bet ir labai „puošnią morfologiją“.

Bijoma lyg maro

Visgi tas morfologijos puošnumas žavi ne visus. Jau daug metų užsieniečius mokydama lietuvių kalbos, dėstytoja pastebėjo, kad mes, gimtakalbiai, be vargo galime linksniuoti, asmenuoti ir kitaip kaityti žodžius, tačiau mokantis mūsų kalbos – tai nemenkas iššūkis.

Jei kalba analitinė, norint parodyti laiką ar linksnį, pridedamas papildomas žodis. O lietuvių kalba – sintetinė: pridedamos priesagos, kaitomos galūnės. „Mūsų galūnė yra supermorfema. Jeigu pasakau „šnekamės“, tai mes iš „-amės“ matome viską: daugiskaitą, pirmąjį asmenį „mes“, sangrąžą, esamąjį laiką. Reikia būtojo dažninio laiko – pridėsime priesagą „-dav-“, reikia būsimojo – pridėsime kitą priesagą. Tiems, kurių kalbose tokių dalykų nėra, tai tikras siaubas – tas puošnumas ima lįsti per gerklę“, – sako docentė.

Nors turime daug savų žodžių, nemažai jų ir pasiskoliname. „Tikrai ne viskas, kas svetima, yra blogai“, – akcentuoja dr. J. Vaskelienė. Jos teigimu, yra valstybių, kur svetimybių bijoma lyg maro, yra ir tokių, kuriose jos visai nevaržomos. O mes, pasak jos, esame per viduriuką.

Tiesa, daug žodžių pasiskolinome taip seniai, kad nė nepagalvotume, jog tai yra skoliniai: „amatas“, „budelis“, „pinigas“, „asiūklis“, „burė“, „agurkas“... „Daugybė žodžių yra taip seniai pasiskolinti, kad nejaučiame jų svetimumo – jie niekuo nesiskiria nuo veldinių (žodžių, kuriuos paveldėjome iš indoeuropiečių prokalbės, – aut. past.): kažkada atsivežė laivą ar kadagį, tai ir pavadino. Tikrai yra labai gerų senų skolinių“, – įsitikinusi dėstytoja.

Nors ir keiksmažodžiais

Tarptautinius žodžius atpažinti lengviau. Kuo jie skiriasi nuo skolinių? Jei tą patį žodį pasiskolina kelios kalbos ir tose kalbose jis reiškia tą patį dalyką, jis laikomas tarptautiniu. „Tarkime, žodžius „bagažas“, „gitara“, „šokoladas“, „kaučiukas“, „komunizmas“, – vardija dr. J. Vaskelienė, – pasiskolino bent kelios kalbos. Tarptautinių žodžių mes nesmerkiame.“

Tačiau yra skolinių, kuriuos vertiname ne taip teigiamai. „Kaldra“, „čecholas“, „svarkė“, „viedras“, „fortkė“, „kožnas“, „petelnė“, „hepiendas“, „hororas“ – ne tik seniai, bet ir šiais laikais pasiskolinti žodžiai, – dažnam rėžia ausį.

„Tai tokie skoliniai, kuriems turime atitikmenis, – pastebi dėstytoja. – Ar galime juos vartoti? Žinoma! Kartais žmonės sako, kad kalbininkai neleidžia ko nors vartoti. Viską leidžia, viską galima – tik žiūrint, kur ir kada: jeigu žmogus manosi esąs kultūringas, jis turėtų žinoti, kur kalbėti bendrine kalba. Privačiai kalbėti galime, kaip norim, – nors ir keiksmažodžiais.“

Be to, mes visai nesunkiai galime pasidaryti žodžių patys – lietuvių kalboje yra keturi daiktavardžių darybos būdai: pridedame priešdėlius, priesagas, pakeičiame galūnes arba suduriame žodžius. Ir čia vėlgi galime pasigirti – turime net
600 daiktavardžių priesagų, su kuriomis padaromi nauji žodžiai. „Skaičius įspūdingas. Nežinau daugiau tokių kalbų, – prisipažįsta docentė. – O dar pagalvokime, kad daiktavardžių ir būdvardžių galime pasidaryti sudurdami žodžius. Lietuvių kalbos galimybės – beribės.“

Kad nebūtų gėda

Taip gimsta ir naujadarai – lietuvių kalboje jų randasi nuolatos. Lietuvių kalbos naujažodžių – naujadarų ir naujų skolinių, kurių dar nėra žodynuose, – duomenyne šiuo metu yra per 8 tūkst. žodžių. Pavyzdžiui, „normaregis“: jei žmogus gali būti toliaregis arba trumparegis, tai kodėl negalėtų būti normaregis, t. y. turintis normalų regėjimą?

Jei tiek yra kol kas į žodynus nepatekusių žodžių, tai kiek jų ten pateko? Nuo 1941 iki 2002 m. leistas Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ) turi 20 tomų – t. y. 4,5 mln. kortelių. „Nežinom kitos kalbos ir tautos, kuri turėtų tokį žodyną, – sako dėstytoja. – Anksčiau, tyrinėdama naujadarus, žinoma, tikrindavau šiame žodyne ir sakydavau: „Jeigu tavęs nėra čia, tai tavęs nėra niekur.“ Buvau neteisi: jau yra ir papildymo kartoteka – 0,7 mln. kortelių, netilpusių į tuos 20 tomų.“

Dr. J. Vaskelienė labai džiaugiasi, kad šiais laikais visi 20 tomų ir net netilpusieji žodžiai yra pasiekiami mygtuko paspaudimu: daugybei žmonių net įsivaizduoti sunku 20 storų tomų, o dabar visa tai peržiūrėti gali kiekvienas.

Lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas Romualdas Granauskas netgi rašė: „Žmogau, kodėl tu neužguli krūtine Didžiojo lietuvių kalbos žodyno? Kodėl nekiši ten nosies, kodėl nesi jo perskaitęs bent trejetą kartų, o ruošies rašyti? Kokia kalba, kokia savo puskalbe? Gal bent suprastum, kad lietuvių tauta nieko vertingesnio ir prakilnesnio nėra sukūrusi? Pati išnyks, o JIS liks dunksoti. Neturi tu tos tarmės – ir neturėk, iš kur dabar bepaimsi, bet nors rašyti stenkis taip, kad kitiems nebūtų už tave gėda.“