Lietuvių bendrinei kalbai sukanka 120 metų: kokį kelią ji nuėjo?

1901 metais išėjo Petro Kriaušaičio (Jono Jablonskio) „Lietuviškos kalbos gramatika“, padėjusi pagrindą bendrinei kalbai. Šiemet šiai gramatikai sukanka 120 metų. Tokį pat amžių nugyveno ir bendrinė lietuvių kalba. Nuo pirmųjų bandymų sunorminti iki dabartinių laikų bendrinė kalba nuėjo vingiuotą kelią – kūrė terminiją, tobulino rašybos ir skyrybos taisykles, mokėsi naujų žodžių, taikėsi prie laikmečio reikalavimų, greta jautė ir kitų kalbų alsavimą, norą išjudinti tvirtai sudėtą pamatą. Kalba subrendo. Kokia ji šiandien? Ir kas laukia jubiliejinę sukaktį mininčios lietuvių bendrinės kalbos? Kaip jai seksis atremti globalėjančio pasaulio iššūkius? Kokią ir kaip mes turime kurti jos ateitį?

Kilus bendrinės kalbos idėjai ir atsiradus poreikiui norminti kalbą, ilgą laiką nesutarta, kuri tarmė turėtų būti bendrinės kalbos pamatas. Ne vienas XIX a. šviesuolis, rašytojas, kalbos tyrinėtojas bandė įrodyti, kad jo tarmė tinkamiausia. Diskusijos baigėsi 1901 metais, pasirodžius Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikai“, kuri buvo parašyta iš dalies remiantis prieš dvejus metus sudėliotos Petro Avižonio „Lietuviškos gramatikėlės“ rankraščiu.

Pamatu tapo pietinių vakarų aukštaičių tarmė

Pasak Lietuvių kalbos draugijos pirmininkės, prof. dr. Genovaitės Kačiuškienės, bendrinės kalbos pradžią, visų pirma, reikėtų traktuoti kaip lietuvių bendrinės kalbos, paremtos pietinių vakarų aukštaičių tarme, įtvirtinimą.

„Nors oficialiai lietuvių bendrinės kalbos pradžia yra laikoma 1901 metais lietuvių kalba parašyta Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurios pasirodymo 120-ąsias metines šiais metais ir minime, bet iš tiesų tai yra dabartinės lietuvių bendrinės kalbos, paremtos pietinių vakarų aukštaičių tarme (dabar vadinamų kauniškiais), įtvirtinimas.

Nuo šios datos praktiškai baigėsi diskusijos, kuris iš trijų egzistavusių ir konkuravusių tapti bendrine kalba variantų – Kėdainių, Vilniaus krašto ar Mažosios Lietuvos – taps lietuvių bendrinės kalbos pagrindu. Nugalėjo trečiasis – Mažosios Lietuvos, kuriam įsitvirtinti padėjo ir būrys to krašto šviesuolių su Jonu Jablonskiu, Vincu Kudirka, Jonu Basanavičiumi ir kt. priešakyje, ir susiklosčiusi raštų tradicija (kelios ne lietuvių kalba parašytos gramatikos rėmėsi šio krašto tarmės duomenimis), ir pačios tarmės tikimas bendrinei kalbai (ši tarmė išlaiko ilguosius ir trumpuosius balsius ir kirčiuotame, ir nekirčiuotame skiemenyje, gerai skiria priegaides ir kt.).

Be to, pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose „Aušra“ ir „Varpas“, leistuose Mažojoje Lietuvoje, buvo stengiamasi laikytis pietinių vakarų aukštaičių tarmės. Šie laikraščiai per knygnešius pasiekdavo ir Didžiąją Lietuvą, pratindami jų skaitytojus prie spausdinamų straipsnių kalbos“ – apie bendrinės kalbos susiformavimą pasakojo G. Kačiuškienė.

Pirmuosius rašomosios kalbos klausimus sprendė jau M. Mažvydas

Profesorės teigimu, kalbant apie bendrinę kalbą, nereikėtų pamiršti ir pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo. Būtent M. Mažvydui pirmajam teko spręsti rašomosios kalbos klausimus, tad neabejotinai svarbus ir jo indėlis:

„Iš tiesų pirmasis žingsnelis lietuvių bendrinės kalbos link buvo žengtas 1547 metais kartu su pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, kuriame buvo pateiktas ir lietuviškas elementorius. Mažvydas pirmasis turėjo spręsti rašybos, tarmės ir kt. lietuvių rašomajai kalbai svarbius klausimus. Taigi lietuvių bendrinė kalba, įveikdama įvairias istorines ir politines žabangas, nuėjo beveik penkių šimtų metų kelią...“

Kalba – istorinių įvykių liudytoja

„Lietuviškos kalbos gramatika“ buvo tik pradžia, pirminis taškas, nuo kurio pradėjo rutuliotis bendrinės kalbos vartojimas rašytinėje kalboje, viešajame gyvenime. Per tą laiką Lietuva atkūrė valstybę, atlaikė karus, buvo užimta vokiečių, patyrė Sovietų Sąjungos okupaciją, užsitęsusią beveik penkis dešimtmečius, galiausiai atkūrė nepriklausomybę ir jau 30 metų gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.

Visų šių įvykių akivaizdoje atsidūrusi bendrinė kalba patyrė ir šilto, ir šalto. Nepaisant okupantų grėsmių, svetimų kalbų brovimosi į viešąjį gyvenimą, bendrinė lietuvių kalba išliko. Ne tik išliko, bet ir tvirtai atlaikė visas negandas. Kalbininkai, kalbos mylėtojai dėjo visas pastangas tyrinėdami, normindami lietuvių kalbą, rengdami svarbiausius lietuvių kalbotyros leidinius.

Per 120 metų pasiekta labai daug

Lietuvių kalbininkas, stilistas prof. habil. dr. Kazimieras Župerka pažymi, kad per ilgą gyvavimo laikotarpį bendrinė kalba labai ištobulėjo, išplėtojo visus stilius.

„Prieš keletą metų susitikime su skaitytojais Povilo Višinskio bibliotekoje Donaldas Kajokas apie lietuvių kalbą pasakė: „turim tokį stradivarijų...“ Šią metaforą poetas yra pavartojęs ir eilėraštyje „Beveik apie smuiką“. Mums, šiauliškiams, rūpėtų žinoti, kur toji metafora gimė: ar buvo pacituota iš jau parašyto eilėraščio, ar sukurta čia pat, pokalbyje su mumis, skaitytojais? Galėtume pūstis – puiki buvom auditorija, įkvėpėm.

Jeigu gimei stiprios, gyvos tarmės aplinkoje, tikroji gimtoji tavo kalba yra tarmė. Mokykla ima mokyti vaiką bendrinės kalbos, kad jis galėtų susikalbėti su visa Lietuva. Bendrinė kalba yra viena iš lietuvių kalbos atmainų, pati svarbioji; be jos turime tarmių, žargoną, prastakalbę. Per savo gyvavimą bendrinė kalba išplėtojo visus stilius – meninį, mokslinį, publicistinį ir kitus. Atsiradusi vienos tarmės pagrindu, ji turtėjo, tobulėjo, savo raišką semdama iš visų šaltinių: iš kitų tarmių, geriausių rašytojų, mokslo žmonių, iš kitų kalbų“, – sakė Kazimieras Župerka.

Įvertinusi per 120 bendrinės kalbos gyvavimo metų nuveiktus darbus, G. Kačiuškienė sako, kad pasiekta labai daug, praktiškai sunorminta visos lietuvių tautos raštų, taip pat žmonių viešojo gyvenimo, kultūros reikmėms skirta kalba:

„Kas padaryta, surašyti neužtektų ir jaučio odos. Išleistas 20 tomų „Lietuvių kalbos žodynas“, keli „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimai, trijų tomų akademinė „Lietuvių kalbos gramatika“, daug įvairiausių žodynų – tarptautinių žodžių, dvikalbių, specializuotų, tarmių ar mokykloms skirtų, rengiamas „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“, „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas“, įvairių sričių mokslo studijos, disertacijos, monografijos, mokslo ir kultūros žurnalai ir kt.

Užtenka peržvelgti vien Lietuvių kalbos instituto svetainėje esančią informaciją, kad įsivaizduotum, kas šioje srityje vyksta. O kur dar kitos institucijos? Knygų leidyklos?.. Bet čia paminėjau tik kai kuriuos aspektus, o kur dar kanceliarinė, įstaigų ir organizacijų, renginių, žiniasklaidos sritys ir kt., kur be lietuvių bendrinės kalbos neįmanoma įsivaizduoti jų veiklos“, – pasiekimus vardijo G. Kačiuškienė.

Turime brandžią kalbą

Nuėjusi ilgą tyrinėjimo ir išlikimo kelią, bendrinė kalba atkeliavo iki mūsų dienų. Per tą laikotarpį keitėsi bendrinės kalbos normos, reikalavimai, atsirado naujų žodžių, o kiti nugrimzdo laiko labirintuose drauge su realijomis, kurias šie žodžiai pavadino.

VLKK narė, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos dėstytoja doc. dr. Jolanta Vaskelienė sako, kad šiuo metu turime brandžią, visoms reikmėms tinkamą bendrinę kalbą, o poreikis ją norminti išlieka svarbus ir mūsų dienomis.

„Kaip ir bendrinės kalbos kūrimo(si) pradžioje, taip ir dabar poreikis turėti vieną visiems vartotojams bendrą lietuvių kalbos atmainą neišnyko, niekur nedingo: jos reikia kuriant ir skaitant įvairių stilių tekstus, viešai komunikuojant įvairiausiomis temomis, sykiu suvokiant, kad nieko nemauname ant vieno kurpalio, suprantame, kad tam tikrose situacijose galime (ir niekas mums nedraudžia, niekas nebaudžia) rinktis bet kurią kitą lietuvių kalbos atmainą.

Juk niekas, pvz., nereikalauja iš rašytojų rašyti vien (ar tik) bendrine kalba (jie renkasi norimas raiškos priemones, aš tai aiškiai matau tyrinėdama kūrinius teksto lingvistikos požiūriu, analizuodama rašytojų naujadarus ir pan.), niekas nereikalauja bendrine kalba kalbėti privačiai“, – bendrinės kalbos dabartinę padėtį apibūdino J. Vaskelienė.

Kalbos norminimo poreikis išliko

Nepaisant to, šiandien vis dažniau išgirstame pasvarstymų, kam reikalingas tas kalbos norminimas? Gyvename liberaliame pasaulyje, tad gal ir kalbai reikėtų suteikti daugiau laisvės, o ne laikyti ją įspraudus į griežtus normos rėmus?

Jolanta Vaskelienė teigia, kad mintis apie pernelyg griežtus, nuo vartosenos atsilikusius kalbininkus sklando nuolat. Ji pabrėžia, kad toks kuriamas kalbininko paveikslas toli gražu neatitinka realybės.

„Aš čia (VLKK –red. pastaba) dirbu pirmą kadenciją, bet matau ir atsakingai sakau, kad tikrai nesėdime užsidarę dramblio kaulo bokšte – atsižvelgdami į vartosenos tyrimus priimame daug įvairių variantų (itin daug kirčiavimo, skyrybos – tai akivaizdu iš VLKK puslapyje pateiktų nutarimų), kiekvieną posėdį aprobuojame po pluoštą terminų (nuolat pildomame LR terminų banke, kuriame skelbiama 50 terminų žodynų medžiaga, rūpimus terminus jau gali rasti daugelis įvairių sričių specialistų), sprendžiame daug įvairių su lietuvių kalba susijusių klausimų.

Taigi bendrinė kalba artinama prie realios vartosenos, bet šis procesas nėra lengvas, nes šiai veiklai reikia ir laiko, ir materialių išteklių“, – apie kalbininkų darbą pasakojo J. Vaskelienė.

Dabartinė grėsmė – kalbos anarchistai?

Prof. habil. dr. Kazimieras Župerka į bendrinės kalbos dabartį ir ateities iššūkius žvelgia filosofiškai, bet irgi aiškiai pabrėžia bendrinės kalbos normų būtinumą. Pasak profesoriaus, didžiausią žalą bendrinei kalbai daro kalbos anarchistai, kurių gausu ir žiniasklaidoje, viešajame gyvenime. Jie tarsi suformuoja nuomonę, kad kalbos normos neegzistuoja. O šias ydas greitai, kaip sektiną pavyzdį, perima ir eiliniai kalbos vartotojai.

„Dabar daliai visuomenės autoritetu tampa kalbos anarchistai; jų ypač netrūksta tarp žurnalistų: „Girdi, galim kalbėti ir rašyti kaip norim, jokia kalbos policija mums negali nurodinėti.“ Šiuo atveju painiojami du skirtingi dalykai: privačioji ir viešoji kultūros kalba. Štai Kristina Sabaliauskaitė susitikime su mūsų miesto skaitytojais pasisakė, kad jai patinka italų palyginimas: kalba turi būti kaip medžiai, jos nevalia genėti, ji turi augti nekarpoma.

Nors kalbos (socialinio reiškinio) gretinimas su gamta nėra labai korektiškas, čia pasakyčiau: toji rašytojos emigrantės mintis dera turint galvoje visą lietuvių kalbą, su tarmėmis ir žargonais, o jeigu norim lyginti su medžiais bendrinę kalbą, tai būtų ne miškas, ne sengirės augmenija, o sodas, vaismedžiai. Gal neatsitiktinai Donaldas Kajokas eilėraščių rašymą yra sugretinęs su sodo sodinimu. Ko vertas neprižiūrimas, nepuoselėjamas sodas?!“, – retoriškai klausia K. Župerka.

Bendrinės kalbos ateitis – vartotojų rankose?

Kalbininkai vienbalsiai tvirtina, kad bendrinę kalbą reikia puoselėti, saugoti ir išlaikyti ateities kartoms. Globalėjančiame pasaulyje tai padaryti tampa sudėtinga. Keblumų kelia ir lietuvių kalbos gramatikos sudėtingumas. Jaunoji karta, įpratusi viską gauti greitai, pasiekti vienu mygtuko paspaudimu, nelabai nori dėti pastangų, mokytis taisyklių, o dažnai ir nemato kalbos norminimo prasmės. Todėl gali atrodyti, kad bendrinės kalbos ateitis tokiame kontekste yra gana miglota.

Visgi kalbininkai į bendrinės kalbos ateitį žvelgia optimistiškai. J. Vaskelienė sako, kad bendrinės kalbos likimas priklauso nuo mūsų visų. Sprendimas, rodos, būtų visai paprastas – greta šnekamosios kalbos kuo daugiau vartoti ir bendrinę kalbą, tada nebūtų tokio ryškaus kalbos ir socialinio gyvenimo atotrūkio.

„Aš labai norėčiau, kad bendrinės kalbos mokytis reikėtų kuo mažiau, o čia jau metu akmenį į mūsų, suaugusiųjų, daržą: jei mūsų jaunoji karta natūraliai namuose, darželiuose, mokyklose, aukštosiose mokyklose (t. y. iš tėvų, senelių, giminių, auklėtojų, visų dalykų mokytojų, visų dėstytojų, visų viešai kalbančių žmonių, ypač žiniasklaidos atstovų) išmoktų ne tik kurios nors lietuvių kalbos atmainos, bet ir bendrinės kalbos, tai iš esmės jos ir nereikėtų labai mokytis.

Mane žavi kai kurių nelituanistų požiūris į lietuvių kalbą, rūpinimasis lietuvių kalba (ir kalbu ne apie purizmą, visko, kas svetima, atmetimą!) – tą susidomėjimą matydavau iš gausaus įvairaus išsilavinimo, įvairių specialybių žmonių, ateinančių rašyti diktanto, būrio, tai matau Lietuvių kalbos draugijoje ir kt.

Liepos 27 d. Vilniaus universitetas (VU) minėjo pasaulinio garso matematiko, akademiko, ilgamečio VU rektoriaus Jono Kubiliaus 100-ąsias gimimo metines. Iš publikacijos apie šį žmogų, kuriam būnant rektoriumi VU studijavau ir aš, įstrigo jo sūnaus matematiko Kęstučio Kubiliaus žodžiai apie tai, kad Jonas Kubilius, esant reikalui, ne tik padėdavo vaikams spręsti uždavinius, bet ir norėjo, kad vaikai taisyklingai rašytų ir kalbėtų lietuvių kalba. Taigi matematikas jautė svarbą mokėti (ir išmokyti vaikus) taisyklingai kalbėti ir rašyti“, – pasakojo J. Vaskelienė.

Pokyčiai parodo kalbos gyvastį

Optimistiškai į bendrinės kalbos ateitį žvelgia ir  G. Kačiuškienė. Jos nuomone, kiekvienas turėtume įvertinti gimtąją kalbą kaip unikalią ir jausti pasididžiavimą, kad ja kalbame, bendraujame. Profesorė teigiamai vertina ir pokyčius kalboje, sakydama, kad pokyčiai ir parodo kalbos gyvastį.

„Lietuvių kalba yra viena archaiškiausių pasaulio kalbų, esanti greta sanskrito, klasikinių lotynų ir graikų kalbų! Tą turime suprasti, tuo didžiuotis ir pagal išgales išsaugoti ateinančioms kartoms. O kad demokratinėje šalyje vyksta įvairiausios diskusijos, teikiami siūlymai, yra natūralu ir sveikintina. Vadinasi, kalba yra gyva ir mums ji rūpi“, – sakė G. Kačiuškienė. 

O kas toliau?

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis mano, jog per daug nerimauti dėl bendrinės kalbos neturėtume. „Lietuvių kalba ne tik archaiška, bet ir moderni, turinti milžinišką ir kasdien vis gausėjančią terminiją, gebanti išreikšti visus šiuolaikinio gyvenimo ir mokslo niuansus, lietuvių kalbotyra plėtojama remiantis moderniausiais technologiniais sprendiniais. Tačiau svarbiausia – nesustoti ir labai aiškiai suvokti, ką turime daryti ir kaip bendrinę valstybinę kalbą planuoti toliau.

Pirmas dalykas – atkreipti dėmesį į visuomenės švietimą, pradedant nuo mokyklos. Mokome vaikus lietuvių kalbos, bet neaiškiname, kam ji XXI amžiuje reikalinga, ką ji mums duoda. Neaiškiname, koks gali ir turi būti lietuvių kalbos santykis su kitomis kalbomis ir kodėl Lietuvoje lietuvių kalbos negali pakeisti jokia kita kalba nei kaip antroji valstybinė, nei kaip pagalbinė, nei kaip mokslo, nei kaip technologijų kalba. Lietuvių kalba turi persmelkti visas Lietuvos ir lietuvių visuomenės gyvenimo erdves. Šiandien jaunimas dažnai paklausia: „ kam mums ta lietuvių kalba, jei galime vartoti anglų kalbą?“ Šis klausimas skamba garsiai, o štai atsakymas, kad lietuvių kalba nusakome pasaulį, mąstome, sukūrėme valstybę, kurioje nustatėme mūsų lietuvių tautai priimtinas gyvenimo būdo taisykles, dažnai negirdimas.

Antras dalykas – turime paruošti ilgalaikę lietuvių kalbos plėtros strategiją, atnaujinti jos teisinę bazę, numatyti, kaip ji turėtų būti vartojama valstybiniame ir viešajame gyvenime. Pagaliau trečias, bene pats svarbiausias, dalykas – perkelti bendrinę kalbą į skaitmeninę erdvę. Šiandien jau visi suprantame, kad kalba, kurios šioje erdvėje nėra, yra pasmerkta. Skaitmeniniai kalbos ištekliai, viešosios paslaugos, lietuviškas dirbtinis intelektas, lietuviškų skaitmeninių programų kūrimas ir pritaikymas naudoti – visa tai yra pirmaeilis kalbos politikos uždavinys. Jis yra gana ambicingas, nes lietuvių kalbos vartotojų nėra daug, todėl verslo galimybės kurti skaitmeninius išteklius ir programas be valstybės pagalbos yra ribotos.

Šiandien Lietuvos valstybė tą supranta. Būtent todėl 2020 metais Seimas priėmė „Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gaires” ir įpareigojo Valstybinę lietuvių kalbos komisiją stebėti, kaip jos yra įgyvendinamos. Jei mums visiems kartu planus pavyks paversti realybe, prieš 120 metų sukurta bendrinė kalba drąsiai žengs į viliojančią ir paslaptingą skaitmeninės kasdienybės ateitį“, – teigė A. Antanaitis. 

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.