Lietuviškų bulvių cepelinams turėtų pakakti

Rudeniški orai šiemet ūkininkų nelepina. Vos tik prasidėjęs ruduo prišaukė gausų lietų, kuris bėdų pridarė ne tik javų, bet ir bulvių augintojams. Žemdirbiai skundžiasi, kad bulvės pūva, jas reikia kuo greičiau kasti, bet žemė šlapia, kai kur net technika neįvažiuoja. Ramesni tik ūkininkai, kurie dirba lengvesnėse, smėlingose dirvose. Vienas iš tokių – Kazlų Rūdos savivaldybės Užuoganų kaime bulves auginantis ūkininkas Algimantas Bučionis.

Bulves išgelbėjo smėlinga dirva

Paklausus, ar jau pradėjo bulviakasį, ūkininkas atsakė, kad jį pradėjęs dar birželio mėnesį, iš karto po Joninių. Bulvės ūkininko lauke auga 16 ha plote, kuriame yra ir labai ankstyvų, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvų bulvių. Birželį pradėjęs kasti ankstyvas, rugsėjį baigia vėlyvas, tad bulviakasis ūkininko laukuose tęsiasi maždaug 3 mėnesius. Žinoma, daugiausiai laiko ir jėgų reikalauja vėlyvų bulvių kasimas – ūkininko laukuose jų yra daugiausia. Jų derlių A. Bučionis pradėjo imti ketvirtadienį.

– Galbūt būtumėme pradėję anksčiau, bet darbams sutrukdė lietus. Nušvitus saulei, lėkiau į javų laukus – bulvės dar galėjo laukti. Dirva bulvėms šiemet parinkta palanki – ji nesunki, vyrauja priesmėlis, vanduo tokioje žemėje ilgai neužsibuvo ir bulvėms neleido užmirkti. Taigi vienareikšmiškai teigti, kad bulvės iš balos išlipo sausos, negalima. Juk yra ir daugiau jų būklę lemiančių veiksnių. Nors dirva čia ir lengva, žemesnėse vietose vanduo vis dėlto telkšojo. Pastebiu, kad ten supuvusių bulvių daugiau. Bendrai vertinant situaciją galiu pasakyti, kad lietuviškų bulvių cepelinams, plokštainiui ir vėdarams pakaks. Žinoma, negaliu kalbėti Aukštaitijos ūkininkų vardu, nes, mano žiniomis, laukai ten skęsta, – kalbėjo ūkininkas.

Žalos pridarė vasaros liūtys

Jis skaičiuoja, kad iš vieno hektaro turėtų prikasti nuo 45 iki 55 t bulvių. Ūkininkas spėja, kad vidurkis bus apie 40 tonų, mat daugiau kaip 50 tonų iš ha bulvės dera tik itin palankiais joms metais. Tiesa, derlingumo skaičiai šiek tiek apgaulingi, nes ne visos užaugusios bulvės būna tinkamos maistui. Nukastos ir patekusios į rūšiavimo mašiną didelės priskiriamos prie maistinių, o mažos ir pažaliavusios – pašarinių kategorijai. Pažaliavusių bulvių ūkininkas šiemet pastebi labai daug. Priežastis – vasarą praūžę lietūs.

– Bulvės auga žemės paviršiuje. Ilgai nereikia kapstytis, kad rastum šakniavaisį. Smarkiai lijęs lietus į vagas supiltą nedidelį žemės sluoksnį labai lengvai nuplovė. Bulvės atsidengė ir jas pamatė saulė, kuri ir pavertė žaliomis – tokių bulvių vagose randame nemažai. Jos maistui netinkamos. Sakoma, kad net ir nupjovus pažaliavusią vietą jų valgyti negalima, nes visoje bulvėje gausu kenksmingų medžiagų, – perspėjo A. Bučionis.

Išbrokuotas, žalias ir mažas bulves A. Bučionis parduoda ūkininkams kaip pašarą gyvuliams. Deja, norinčių jas įsigyti atsiranda vis mažiau, todėl ūkininkas sako, kad jas tenka ir dovanoti.

Kaina nepastovi

Patekusių į maistinę kategoriją bulvių ūkininkas, žinoma, pusvelčiui nedalija. Dalį jų parduoda turguje, kitą – didmenininkams, o trečią dalį sandėliuoja, kuri vėliau vartotojus pasiekia irgi minėtais būdais.

– Už kilogramą vėlyvų, tų, kurias kasame dabar, mažmeninėje rinkoje prašome 17 ct už kg, o didmenininkams kilogramą parduodame už 12–14 ct. Žiemą kaina būna kiek didesnė, todėl kiek leidžia sandėlių dydis, bulves saugome. Tik ne visada tokia praktika pateisina lūkesčius. Būna, kad rudenį kaina didesnė, o žiemą ir pavasarį ji pradeda kristi. Žinoma, dėl to apmaudu, nes bulves išsaugoti nėra labai paprasta. Jų nepadėsi bet kokiame sandėlyje. Bulvei reikia pastovios, maždaug 3 laipsnių, temperatūros, patalpoje negali būti labai drėgna, tačiau per sausas oras irgi netinka – bulvės ims vysti, dygti. Temperatūros pastovumas taip pat svarbus. Jei ji nukris žemiau 3 laipsnių ir dar nesieks minuso, ilgą laiką tokioje temperatūroje pabuvusi bulvė vis tiek taps saldi. Taigi nėra taip paprasta šią lietuvių mėgiamą daržovę išlaikyti, todėl būna apmaudu, kai pavasarį ji ima pigti. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai būna priešinga situacija – kaina žiemą kyla. Tuomet džiaugiasi tie, kas bulvių visai žiemai įsigijo rudenį, ypač didmenininkai, jas perparduodantys, – kalbėjo ūkininkas.

Svarbiausia – kaina, veislė ir dydis

Paklausus, pagal kokius kriterijus bulves įsigyja pirkėjai, A. Bučionis sakė, kad svarbiausia jiems – bulvės dydis, veislė ir, žinoma, kaina.

– Pagrindinis ir dažniausiai pirkėjo apsisprendimą lemiantis veiksnys būna kaina. Šioje vietoje sunku konkuruoti su atvežtinėmis, lenkiškomis bulvėmis. Tačiau džiaugiuosi, kad pirkėjai tampa vis sąmoningesni ir klausia, kur ir kokiomis sąlygomis bulvės augo. Atsakymas, kad bulvė augo lietuviškuose laukuose, be jokių trąšų ir pesticidų, dažniausiai ir nulemia pirkėjo apsisprendimą pirkti. Žinoma, daug kam svarbus ir bulvės dydis. Vieni mėgsta dideles, kiti teiraujasi vidutinių, kumščio dydžio bulvių. Tiesa, dar pirkėjams svarbi bulvės veislė. Lietuvių mėgstamiausios – „Vineta“, „Laura“, „Solistas“. Atsižvelgdami į pirkėjų pageidavimus, tokių daugiausia ir sodiname, – paaiškino ūkininkas.

Už savo sodinamas bulves tenka susimokėti

A. Bučionis pabrėžė, kad jo ūkyje auginamos bulvės – tik maistinės. Ūkis nėra sertifikuotas kaip sėklininkystės, todėl bulvių sėklai parduoti negali.

– Nusipirkęs mūsų parduodamų bulvių žmogus gali daryti su jomis ką nori – valgyti, sodinti ar dar ką, tačiau ši bulvė nėra sėklinė. Žinome, kad daug kas jas sodina, mes ir patys taip darome. Tik sodindami savo, o ne iš sėklininkystės ūkio įsigytas bulves turime susimokėti selekcinį mokestį. Kai sodiname iš sėklininkystės ūkio įsigytas bulves, jo mokėti nereikia, nes jį būna sumokėję platintojai. Žinoma, kas porą metų tokias sertifikuotas bulves ir sodiname, nes patys esame suinteresuoti atnaujinti sėklą, gauti didesnį derlių. Tik kasmet to daryti tikrai nereikia. Tada būname priversti mokėti mokesčius, – skundėsi ūkininkas.

Ričardo Pasiliausko nuotraukos