Lietuviškoji Žana d’Ark atgimsta

Ateinantį pirmadienį, lapkričio 13-ąją, garsiajai kovotojai Emilijai Pliaterytei, pramintai lietuviškąja Žana d’Ark, sukaktų 217 metų. Kokia buvo ši grafaitė, 1831-ųjų sukilimo dalyvė, kovojusi ir netoli Šiaulių bei mirusi vos 25-erių? Šiauliuose gyvenanti Lietuvos kariuomenės kapitonė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė, karo rekonstruktorė, įsitikinusi: „E. Pliaterytė – laikmečio karžygė. Šalia jos niekas nedrįsdavo mestelėti netinkamo žodžio, nemandagiai pasielgti.“

Užaugo drąsi, judri, stipri, gerai jodinėjo

Lietuvos istorijos vadovėliuose „Kelias“, iš kurių dabar mokosi penktokai, publikuojama ir fotografija, kurioje kapitonę E. Pliaterytę įkūnija šiaulietė kapitonė Elmyra. Rekonstruktorė kitą savaitę net lankysis Šiaulių Dainų progimnazijoje, kurioje vaikams pasakos apie garsiąją karžygę, apsivilkusi pačios rekonstruotais 1831 m. sukilimo laikmečio herojės rūbais.

„Ji simbolizuoja moterį patriotę, karvedę, ginklu narsiai kovojusią už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, nors nuo vaikystės jos gyvenimas nebuvo medumi teptas. Jos tėvas grafas Pranciškus Ksaveras Pliateris jokiais žygdarbiais ir pasiekimais nepasižymėjo, buvo plevėsa ir išlaidūnas. Šeimai iširus, Emilija augo su mama grafaite Ana von der Mohl Linksnos dvare (Latvija) ir iš pusbrolių sėmėsi žinių apie įvykius pasaulyje, patriotizmą, garbę ir kt. Ji buvo ne pagal metus išsilavinusi, gerai piešė, skambino fortepijonu, dainavo, kalbėjo aštuoniomis kalbomis“, – žiniomis dalijasi Elmyra.

Šiaulietė atkūrė garsiosios karžygės laikmečio rūbus – plačias šviesias kelnes, kilpomis siuvinėtą įliemenuotą švarkelį, palaidinę su mezginiuota apykakle. Taip pat įsigijo prieš 100 metų pasiūdintus aulinukus, pakaltus medinėmis vinutėmis, senovišką pistoletą, kardą, o galvą pasipuošė nedideliu vyrišku kiveriu – cilindro formos kariška kepure.

Elmyra sako savo gyvenime atrandanti labai daug panašumų į E. Pliaterytės ir nuoširdžiai neatsistebi, kaip karžygės istorija atėjo į jos gyvenimą. Elmyra augo su mama ir patėviu vienkiemyje – tarp žirgų ir įvairių ūkio darbų, o kai 5-oje klasėje mokėsi apie E. Pliaterytę, atsispausdino jos portretą, pasikabino ant sienos ir įsivaizdavo, sapnuodavo esanti garsioji karžygė. „Man reikėjo idealo, reikėjo, kuris mane įkvėptų, palaikytų“, – sako rekonstruktorė.

E. Pliaterytė buvo „padėta į šoną“, kai Elmyra įstojo į Karo akademiją. O kai tapo kuopos vade, gyvenime atsirado karo rekonstruktoriai – klubas „Partizanas“ – bei Kauno pavieto laisvieji šauliai. „Jų vadovas Vaidotas Valavičius pakvietė prisijungti prie XIX rekonstrukcijų. Atsakiau prisijungsianti tik tada, jei rekonstruosiu E. Pliaterytę“, – juokiasi Elmyra, kuri galiausiai buvo pakviesta į 1831 m. sukilimo rekonstrukcijas Raseinių r. 2021 m. moteris labai greitai, vos per pusmetį, vadovaudamasi E. Pliaterytės portretais, atkūrė garsiosios sukilėlių laikmečio karžygės įvaizdį.

„Mano rūbai – viena iš interpretacijų, kaip ji galėjo atrodyti. Kostiumą dar tobulinsime, bet pirminis E. Pliaterytės įvaizdžio variantas, manau, pavyko“, – džiaugiasi Elmyra.

Įšventino į riterę moterį

Lietuvos kariuomenės kapitonė pasakoja, kad E. Pliaterytės charakteris formavosi Linksnos dvare, augant tarp berniukų. Ten vaikams buvo kur siautėti, tad mergaitė užaugo drąsi, judri, vikri ir fiziškai stipri, gerai jodinėjo. Dvarininko sūnūs, Dinaburgo karo mokyklos kursantai, ją išmokė šaudyti šautuvu ir pistoletu, kautis kardu, durtuvu, durklu.

Emilija daug skaitė, ypač mėgo istorinę literatūrą, romantikų Gėtės ir Šilerio kūrinius, filomatų ir filaretų raštus, žavėjosi A. Mickevičiaus sukurtais lietuvaičių Živilės, Gražinos paveikslas, Žana d’Ark, graikų herojės Bobulinos istorija. Net jos portretą buvo pasikabinusi kambaryje ant sienos. Lankė aplinkinius kaimus, domėjosi folkloru, liaudies kūryba, nuoširdžiai užjautė varganus valstiečius.

Pasak rekonstruktorės, Emilija dažnai lankydavosi tėvo giminių dvaruose Dusetose ir Antazavėje, bendravo su patriotiškai nusiteikusiais pusbroliais, jų draugais Oginskiais, Tyzenhauzais, Valavičiais. Vienas senstelėjęs rusų generolas netgi rėžė sparną apie ją, bet Emilija bodėjosi santuoka, atstūmė ne vieną jaunikį, nes vaikystės įspūdžiai apie nesibaigiančias tėvų rietenas buvo giliai įsirėžę atmintin.

Galiausiai 1830 m. mirė Emilijos motina, tėvas ją atstūmė, tad mergina, emociškai palaužta, įsitraukė į rengiamo sukilimo sūkurį: pusbroliai ją priėmė į slaptą organizaciją, nukreiptą prieš Rusijos carinę priespaudą. 1831 m. ji savo dienoraštyje rašė, kad prie šio žingsnio ją vis tik vedė tėvynės meilė, o ne patirtos nuoskaudos.

Sukilimo kibirkštį Lietuvoje įžiebė 1831 m. kovą Kelmės dvarininko Juliaus Gruževskio vedama pergalė prieš rusų kariuomenės dalinį Raseiniuose. To įkvėpta Emilija Dusetų bažnyčios šventoriuje pasakė tokią aistringą kalbą, kad susibūrė didelis savanorių būrys. Su pusbroliais, jų draugais ir kursantais susitelkė 60 raitelių ir 200 dalgiais ir medžiokliniais šautuvais ginkluotų pėstininkų sukilėlių būrys, kuris sudarinėjo vienos tvirtovės užėmimo planą.

Planas nepavyko, tačiau bendražygiai Emiliją įšventino į riterę moterį. Kartu su kitais sukilėliais raita ant žirgo ir ginkluota kardu, pistoletu Emilija užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, užgrobė kasą ir pasisavino 30 arklių.

Vėliau E. Pliaterytės vadovaujamas būrys užėmė Zarasus, bet grenadierių batalionas jos būrį išblaškė ir atsiėmė miestą. Emilija prisidėjo prie Ukmergės sukilėlių, dalyvavo mūšiuose prie Šeduvos, Šiaulėnų (Radviliškio r.).

Į kovas įtraukė ne vieną moterį

E. Pliaterytė buvo tapusi labai žinoma, populiari, ji į kovotojų gretas įtraukė ne vieną moterį. Pavyzdžiui, Smilgiuose susipažino su kovingai nusiteikusia mergaičių pensiono mokytoja Marija Rašanavičiūte, kuri tapo Emilijos adjutante ir ją lydėjo iki pat mirties. Jos adjutantėmis taip pat buvo Marija Prušinskaitė ir Antanina Tamašauskaitė, kuri, būdama vos 16 metų, prisijungė prie sukilėlių, išmoko jodinėti ir valdyti ginklą. Mergina kovojo mūšiuose prie Šiaulių ir Pavandenės, po jų jai suteiktas poporučiko laipsnis, o Šiaulių istorijos muziejuje šiuo metu jai skirta atskira atitinkama vieta.

Reikia paminėti, kad 1831 m. sukilimo mūšiai priminė aklo įsiūčio pjautynes. Patekęs į dygliuotą aštrių ašmenų maišalynę, kiekvienas galėjo kristi nuo nenuspėjamo šūvio, dūrio, smūgio, nesvarbu, iš kurios pusės ar atstumo. Žvangėjo kardai, dalgiai, aidėjo šauksmas, aimanos, maldos ir klyksmai. Parkritę kovotojai plūdo krauju, juos trypė žirgų kanopos, ore sklido dūmų, parako, kraujo, išmatų kvapas…

Sukilėlių kovų posūkių būta visokių, nes rusų armija prieš sukilimą buvo vis stiprinama. Po ne vienos kovos, vos išvengusi nelaisvės, išsekusi ir be sąmonės, Emilija buvo trumpam palikta valstiečio troboje. Sustiprėjusi ji vėl prisijungė prie bendratikslių, gavo užduotį vadovauti būriui ir užimti Ukmergę. Jai tai pavyko, ukmergiškiai vaduotojus sutiko labai šiltai.

Žeimiuose E. Pliaterytės dalinys susitiko su į pagalbą lietuviams atžygiavusiu generolo Dezidero Chlapovskio reguliariosios Lenkijos kariuomenės pulku, kur jauna karžygė buvo sutikta su didele simpatija. D. Chlapovskis prie savo pulko prijungė Trakų, Ukmergės, Vilniaus sukilėlių būrius, Emilijai suteiktas kapitono laipsnis, ji buvo paskirta 25-ojo pėstininkų pulko I kuopos vade. Karybos specialistai tai ligi šiol tebelaiko neįtikėtinu reiškiniu.

Istoriniuose šaltiniuose liko užrašyta, kad 1831-aisiais Emilija atrodė ne daugiau kaip 24 metų. Neaukšto ūgio, pablyškusi, ne gražuolė, bet apvalaus, malonaus, simpatiško veido, melsvomis akimis, liekna, nors ir ne tvirtai sudėta. Buvo santūri, veikiau rūsti nei lengvai bendraujanti, mažakalbė ir lyg reikalaujanti tinkamo elgesio ir pagarbos. Dėl to stovykloje niekas nedrįso mestelėti netinkamo žodžio, pokšto ar nemandagiai pasielgti.

Su savo daliniu Emilija pasuko į Kauną, buvo sutikta labai pagarbiai, bet kautynėse vos nepateko į nelaisvę. Birželio 28 d. sukilėliai iš Kauno buvo išstumti.

Šiaulių sukilėliai neužėmė

Muziejininkas ir karo istorikas Algimantas Daugirdas, atsargos karininkas, vyr. leitenantas, Elmyrai suteikė informacijos apie 1831 m. sukilėlių puolamus Šiaulius.

„Liepos 6 d. vakarą sukilėlių kariuomenės daliniai, vadovaujami gen. A. Gelgaudo. D. Chlapovskio, F. Rolando ir J. Šimanovskio, susirinko į Tytuvėnus. (...) Gen. J. Šimanovskis pasiūlė pulti Šiaulius, kad, užėmus didesnį miestą, pataisytų sukilėlių kariuomenės nuotaiką, pakeltų kovingumą. Karo tarybos nariai balsavimu parėmė J. Šimanovskio variantą, nes nenorėta trauktis iš Žemaitijos.

Sukilėlių kariuomenė, palikusi Tytuvėnus, žygiavo skirtingais maršrutais. A. Gelgaudas, D. Chlapovskis ir F. Rolandas pasuko keliais per Pašiaušę ir Bubius, o J. Šimanovskiui buvo įsakyta žygiuoti per Pakapę ir Rėkyvą. Prie
J. Šimanovskio dalinio buvo priskirta sukilėlių kariuomenės karinio transporto gurguolė su amunicija, ekipuote ir kitu inventoriumi. Ją turėjo saugoti naujai performuotas 25-asis lietuvių pėstininkų pulkas, vadovaujamas majoro Stanislovo Macevičiaus, o jo
I kuopoje buvo kpt. E. Pliaterytė.

Tuo metu prie Šiaulių jau buvo prisiartinęs gen. H. Dembinskis, kuris Tytuvėnuose nebuvo ir nedalyvavo Karo tarybos posėdyje. Jis pirmasis ir puolė Šiaulius, tačiau jų užimti nepavyko, tad nutarė palaukti likusių sukilėlių, artėjančių prie miesto.

Tuo metu gen. J. Šimanovskio ariergarde lėtai judančią karinio transporto vilkstinę pasivijo stiprus Rusijos kariuomenės dalinys, netikėtai persikėlęs per Dubysą ir sparčiai žygiuojantis pro Tytuvėnus Rėkyvos link. Daliniui vadovavo gen. ltn. baronas Ivanas Delingshauzenas, kuris rusų karinės vadovybės buvo paskirtas vyriausiuoju karo vadu, kovojančiu su į Lietuvą atžygiavusiu gen. A. Gelgaudo korpusu. Šis dalinys pavijo sukilėlius, prie Kardžiūnų palivarko susikovė su 25-uoju sukilėlių pėstininkų pulku bei kavaleristais. Neseniai suformuotas iš naujokų pulkas nepajėgė rimčiau pasipriešinti rusams, nors ir narsiai gynėsi, įsitvirtinę gretimame miške.

Papildomai atsiųstas rusų karabinierių eskadronas išstūmė sukilėlius iš pozicijų. Kilo sumaištis ir tik kpt. E. Pliaterytės įsakymas skubiai gelbėti karinį transportą ir ryžtingi veiksmai padėjo išsaugoti dalį vežimų su svarbiausiu kariniu turtu ir artilerijai skirta amunicija. Mūšyje žuvo apie 300 sukilėlių, daug buvo paimta į nelaisvę. Dalis pulko su vadu S. Macevičiumi, E. Pliateryte pasitraukė miškais Kuršėnų link.

Dar ir dabar atsitraukimo į Kuršėnus kryptimi dunkso Dzidų, Rėkyvos miškai. Pavadinimas „dzida“ lenkų kalboje reiškia ietį ar ištiesintą dalgį. Pakeliui į Kuršėnus, kur vėliau buvo sukilėlių kariuomenės perskirstymas į mažesnius dalinius, 25-ojo pulko likučiai su vadu ir Emilija galėjo šiuose miškuose įsirengti stovyklą laikinam poilsiui.

Gretimai buvo ir Rėkyvos dvaras, priklausęs Karpių patriotiškai giminei, kur sukilėliai galėjo ieškoti pagalbos. Nesėkmingai sukilėliams baigėsi ir Šiaulių miesto puolimas. Nors miestas kelis kartus buvo užimtas, tačiau jo išlaikyti nepavyko. Patyrę daug nuostolių žuvusiais, sukilėliai buvo priversti atsitraukti.“

Prasidėjo ir pasibaigė Šiaulių apskrityje

Sukilėliams nepavykus liepos 8 d. užimti Šiaulių, liepos 9 d. Kuršėnuose įvyko svarbus vadų pasitarimas. D. Chlapovskis nutarė sudėti ginklus, Emilijai tai buvo smūgis. Su pusbroliu Cezariu bei ištikimąja Marija ji nutarė pėsčiomis keliauti į Varšuvą ir ten tęsti kovą.

Sunki kelionė išsekino Emiliją, kuri anksčiau buvo sužeista kulkos. Leisgyvę Emiliją pusbrolis nunešė į eigulio Margelio trobelę, o pats iškeliavo Varšuvos link.

Eigulys nusilpusią kovotoją nuvežė į Justinavo dvarą Vainežeryje, bet 1831 m. gruodžio 23 d. Emilija mirė. Mergina buvo palaidota Kapčiamiestyje, jos tėvo šeimos kapavietėje. Kukliame antkapyje tebuvo užrašytas vienas žodis „Emilia“.

Pasak E. Baljanaitės-Stanevičienės, 1831 m. sukilimas, prasidėjęs Šiaulių apskrityje (Kelmėje ir Raseiniuose), buvo ir oficialiai pabaigtas Šaulių apskrityje – liepos 9–10 d. Kuršėnuose.