Lietuvės jau prieš šimtą metų vienijosi dėl moterų apšvietimo (V d.)

Tęsiame savaitraščio straipsnių ciklą apie Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrių veiklą Šiaulių regione. Draugijos leidinyje, leistame 1908–1933 m., „Tiesos ir meilės tarnyboje“ užfiksuota įdomių faktų apie draugijos skyrius Lauksodyje (Pakruojo raj.), Pakruojyje, Radviliškyje, Užventyje (Kelmės raj.). Anksčiausiai katalikės ėmė veikti Radviliškyje ir Užventyje, tačiau kiekvienas skyrius galėjo pasigirti ypač aktyvia visuomenine veikla.

Radviliškio skyrius garsiai paminėjo dešimtmetį

Lietuvių katalikių draugijos skyrius Radviliškyje iš minėtųjų keturių atsirado anksčiausiai – 1920 m. sausio 18 d. Steigiamajame susirinkime dalyvavo 40 moterų, iš kurių į valdybą įėjo: B. Valantinaitė (pirmininkė), P. Sarapaitė, Kuniutytė, A. Raudytė ir Z. Gubilienė. Jau pirmaisiais gyvavimo metais nuveikta daug – įvyko po
17 valdybos posėdžių ir visuotinių narių susirinkimų, buvo įsteigtas net viešbutis. Tiesa, veikė jis penkerius metus.

Per 12 metų, remiantis draugijos Radviliškio skyriaus ataskaitomis, narių skaičius kito labai nevienodai, galima sakyti – banguotai: tai jis didėjo, tai jis krito, tai vėl didėjo. Štai, pavyzdžiui, 1921 m. skyrius turėjo 50 narių, o po trejų metų jų skaičius siekė tik 29. 1926–1927 m. nebuvo žinoma, kiek narių sudaro skyrių, o 1932 m. jų vėl padaugėjo iki 48. Iš ataskaitų matyti, kad per šiuos 12 metų buvo organizuota daugybė tradicinių susirinkimų, paskaitų, posėdžių.

O kokių ypatingų progų švęsti ir renginių turėjo moterys katalikės Radviliškyje? „Kasmet švenčiama mūsų globėjos Šv. Monikos ir Motinos Diena. 1930 m. iškilmingai švęstas skyriaus 10 metų gyvavimo jubiliejus. (…) priimama bendra Šv. Komunija, išklausoma Šv. Mišios, po pamaldų sušaukiamas iškilmingas narių susirinkimas su pritaikyta tai dienai paskaita. Visose tautos šventėse dalyvaujame su savo vėliava. Kasmet užperkamos gedulingos pamaldos už mirusius narius“, – skyriaus veiklos rezultatus vardija narės Lietuvos katalikių moterų draugijos leidiniui.

Draugijos skyrius Radviliškyje daug turto neturėjo – jam priklausė tik dvi gedulingos vėliavos: bažnytinė ir organizacinė. Vytauto Didžiojo metais (1930 m.) skyrius paaukojo 20 Lt žuvusių dėl Lietuvos nepriklausomybės karių paminklui statyti, šiek tiek pinigų paaukota ir parapijos salei įrengti.

Užvenčio skyriaus tikslas – skaitymo populiarinimas

1921 m. pavasarį Kelmės rajone ėmė veikti Lietuvių katalikių moterų draugijos Užvenčio skyrius. Nieko nelaukdamos, jo narės iškart pradėjo darbuotis moterų naudai. Vienas esminių tikslų, kurį įgyvendino skyrius, – suteikti lietuvėms galimybę šviestis.

„Iš pat pradžių skyriaus veikimo tuoj imtasi organizuoti moterų knygynas, kad duotų moterims progos nemokamai naudotis įvairia kaimui prieinama literatūra“, – teigiama Lietuvių katalikių moterų draugijos leidinyje „Tiesos ir meilės tarnyboje“. Išsirinkti pagal savo pomėgius ar poreikius moterys galėjo iš 180 knygų, „kurias kai kurie nariai net ne visas buvo perskaičiusios“. Užventiškės taip pat buvo įsteigusios nedidelę krautuvėlę.

Apie šio Kelmės rajono skyriaus veiklą Lietuvių katalikių moterų draugijos leidiniui skirtoje ataskaitoje kalbama nedaug, neišsiplečiama. Tačiau akivaizdu, kad skyrius plėtėsi, buvo aktyvus: „Narių skaičius kaskart didėjo, susirinkimai skaitlingai moterų lankomi. Vakarai, loterijos rengiamos, kurių pelnas iš anksto paskiriamas kokiems labdaringiems ar kultūriniams reikalams. Dalyvaujama tautinėse ir bažnytinėse šventėse. Švenčiama skyriaus šventė, rengiama Motinos Diena.“

Pakruojiškės ėmėsi mažinti girtavimo įstaigų skaičių

Pakruojyje katalikių draugijos skyrius susikūrė 1922 m. sausį. Jo įkūrėja – E. Spudaitė-Gvildienė. Pirmajame susirinkime dalyvavo 55 moterys. Per pirmaisiais metais sušauktus susirinkimus ir posėdžius buvo priimta keletas svarbių nutarimų.

„Nutarta po visą parapiją rinkti kareiviams Velykoms produktų ar šiaip kitų daiktų. Nutarimas įvykdytas. Nutarta siųsti valsčiaus valdybai protestą, kad sumažintų girtavimo įstaigas, nes Pakruojaus valsčiuje jų buvo daugiau negu pradžios mokyklų. Nutarimas įvykdytas. Surengtas viešas vakaras. Nutarta steigti arbatinę ir viešbutį, bet dėl lėšų stokos neįsteigta“, – dėstoma „Tiesos ir meilės tarnyboje“.

Naujų reikšmingų permainų siekta kasmet. Girtuoklystės tema tebebuvo aktuali, todėl ir dėmesio jai skirta daug: „Blaivybės draugijai pareikšti griežtą protestą, kad sutvarkytų ir prižiūrėtų jų išlaikomus traktierius ir alines pagal blaivybės įstatus.“ Dar viena kilni katalikių misija – padėti išlaikyti našlaitę: „Skyriaus vardu globoti našlaitę, tam parinkti aukų. (…) Išlaikius našlaitę tris mėnesius, nutarta atiduoti ją į prieglaudą. Nutarimai įvykdyti.“

Kad moterys labiau suprastų politinius reikalus, skyriaus gyvavimo metais rengtos paskaitos: „Moteris politikoje“, „Apie savivaldybes“, „Moterų ir Lietuvos piliečių susipratimas“, „Seimo rinkimo reikalu“, „Moterys valstybiniame gyvenime“, „Moters reikšmė žmonijos gyvenime“ ir pan. O skyriaus narės politikoje išties dalyvavo – 1924 m. į valsčiaus savivaldybę buvo išrinktos dvi kandidatės: P. Šapočkinienė ir R. Grimskienė, 1926 m. trys moterys buvo išrinktos į Seimo balsavimo komisiją: P. Lugauskaitė, A. Petrauskaitė ir M. Bulytė.

Kaip svarbų pokytį pakruojiškių gyvenime būtina paminėti skyriaus siekį taupyti gyventojų pinigus: „Nutarta prašyti dvaro daktarą, kad neturtingus ligonius priiminėtų pigesne kaina.“ Nuspręsta reikšti protestą, „kad gegužinės baigtųsi ne vėliau kaip iki 12 val., kad nariai aukotų nors po pusę lito sumokėti Šimkevičienei už auginimą rastinės mergytės, rinkti aukas Karmėlavos merg. ž. ž. ūkio mokyklos namų statybai“. Suskubta padėti ir Katalikų universitetui, paaukojant 50 Lt, be to, buvo įsteigtas motinos ir vaiko patariamasis punktas. Tiesa, išlaikė jį ne skyrius, mat tam neturėta pakankamai lėšų.

Įsteigti skyriaus atvyko kaunietė

Lietuvių katalikių draugijos skyrius Lauksodyje atsirado vėliausiai. Įkurti skyrių Lauksodžio pavasarininkų kuopos pirmininkės Elenos Lapšytės prašymu buvo pakviesta viešnia iš Kauno. „(…) pakvietė P. Spudienę įsteigti Lauksodyje, Žeimelio valsč., L. K. Moterų Dr-jos skyrių. Ir 1926 m. rugpjūčio m. 1 d. atvyko į Lauksodį P. Spudienė. Moterys kuo skaitlingiausiai susirinko“, – rašoma „Tiesos ir meilės tarnyboje“.

Pirmąjį šio skyriaus susirinkimą pradėjo sumanytoja E. Lapšytė, po jos savo sveikinimo žodį tarė draugijos narė iš Kauno. Beje, viešnia naujosioms narėms turėjo patarimų ir „kalbėjo, kaip turi katalikės moterys organizuotis į L. K. Moterų Draugiją“. Prie sveikinimo žodžių prisidėjo linkuviečių atstovės, linkėdamos sėkmingo darbo. Steigiamajame susirinkime dalyvavo 54 nariai, o į skyriaus valdybą buvo išrinktos: E. Bernotavičienė (pirmininkė), E. Lapšytė, V. Čepaitė, M. Monkūnienė ir E. Valiulytė.

Ypatingas dėmesys – vėliavai ir paminklui

Įsteigimo metais, tiksliau – per likusius penkis mėnesius, Lauksodžio skyriaus narės suorganizavo keletą renginių – katalikės vyko į ekskursiją po Šiluvą bei surengė labdaros vakarą „Verpėja po kryžium“, kuris atnešė 264,60 Lt pelno. Tolimesnė veikla buvo kur kas intensyvesnė.

1927 m. skyrius sušaukė keturis susirinkimus, surengė tris paskaitas, keturis vakarus, suvaidino tris spektaklius, vyko į Kalvariją – ekskursija sulaukė 80 narių dėmesio. Ypač svarbi buvo organizuotos loterijos misija – jos pelnas paskirtas pagyvenusių žmonių kasdienybei gerinti, t. y. Žeimelio senelių prieglaudai. Tačiau reikšmingu įvykiu visam Lauksodžio skyriui tapo vėliavos įsigijimas: „Įsigijo bažnytinę vėliavą, kuri kaštavo 1 000 litų. Iškilmingas jos pašventinimas įvyko rugpjūčio m. 4 d. su bendrais pietumis ir koncertu.“

Dar daugiau gerų darbų įvykdyta per 1928-uosius. Be keturių susirinkimų, keturių paskaitų, dviejų gegužinių, keturių vakarų ir penkių valdybos posėdžių, buvo surengti vaidinimų vakarai ir koncertai. Specialiai jiems buvo įrengta scena už 200 Lt. Lauksodiškės gali didžiuotis įkūrusios ligonių kasą, tapusia pagalbos šaltiniu, ištikus bėdai.

„Įsteigta ligonių kasa, toje kasoje dalyvavo visi nariai mokėdami po 20 cnt. kas mėnuo ir beturtėms moterims – nariams susirgusioms iš tų pinigų tais metais buvo duodamos pašalpos“, – apie ligonių kasos įkūrimo tikslą rašoma 1908–1933 m. leidinyje. Katalikės rūpinosi ir vargšais: per rekolekcijas būdavo rengiami pietūs, vaišinama arbata, taip pat siekta apšvietimo – įkurtas knygynas, o leidiniams įsigyti paskirta 100 Lt.

Kiti metai Lauksodžio skyriui irgi buvo intensyvūs, veiklūs. Be minėtų tradicinių renginių, 1929-ieji išsiskyrė skyriaus narių pagerbimu: „Įsigytos dvi gedulingos bažnytinės vėliavos, kurios kaštavo po 500 litų, ir rugpjūčio 4 d. iškilmingai pašventintos su bendrais pietumis. Tose iškilmėse pasimelsta už mirusius skyriaus narius, o E. Bernotavičienė trejus metus vadovavusi ir daug nusipelniusi pakelta į skyriaus garbės narius.“

Vytauto Didžiojo metai – 1930-ieji – įamžinti paminklu. „Nutarta pastatyti Vytauto Didžiojo motinai kunigaikštienei Birutei paminklą ir spalių mėn. 27 d. tuoj po pamaldų įvyko Birutės paminklo pamatų pašventinimas. Paminklas pastatytas Lauksodžio bažnytkaimyje, Žeimelio–Pašvitinio vieškelių kampe“, – teigiama „Tiesos ir meilės tarnyboje“. Antano Nėsavo projektuoto paminklo atidarymas įvyko 1931 m. rugpjūčio 16 d.

Tąsyk draugijos skyrius šventė ypatingai: „Iškilmių programa: pamaldos bažnyčioje, pritaikintas tai šventei pamokslas, narių bendra Šv. Komunija. Po pamaldų organizuotos vaikštynės prie kunigaikštienės Birutės paminklo. Paminklą pašventino kun. Kurlianskis, skyriaus pirmininkė E. Bernotavičienė perskaitė aktą. Prie paminklo pasakė daug gražių kalbų ir sveikinimų: L. K. Moterų Dr-jos Centro Valdybos, Rygos latvių-lietuvių vienybės sąjungos, „Rygos balso“ redaktorius ir daug kitų. Padainuota Tautos himnas, Birutės daina, savanorių maršas ir dainelės. Po pašventinimo įvyko bendri pietūs atvirame ore po šimtamečių medžių šakomis. Vakare vaidino „Birutę“, – rašoma leidinyje. 1932 m. Lauksodžio skyrius turėjo 118 narių.