Lietuvės jau prieš šimtą metų vienijosi dėl moterų apšvietimo (III d.)

Savaitraštis „Etaplius“ tęsia pasakojimą, kuo užsiėmė, ką prieš šimtą metų veikė Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrių narės Šiaulių regione. 1908–1933 metais leistam draugijos leidiniui „Tiesos ir meilės tarnyboje“ Liolių (Kelmės r.), Rozalimo (Pakruojo r.) ir Tytuvėnų (Kelmės r.) moterys taip pat pateikė ataskaitas apie savo veiklą.

Slapta nuo vokiečių gamino muilą

Lietuvių katalikių moterų draugijos Liolių (Kelmės r.) skyrius įsikūrė 1908 metais. Skyriaus įkūrėjas yra kunigas A. Požėla. Pirmoji skyriaus pirmininkė buvo Kavaliauskienė, iždininkė – Gžegožauskaitė.

Iki 1913 metų skyrius buvo neveiklus, o vėliau veikla įsibėgėjo. Į valdybą buvo išrinktos: Julė Butkevičaitė, Elena Ignatavičaitė, Gžegožauskienė. Kitų valdybos narių pavardės nežinomos.

Pirmiausia skyrius pasirūpino sustiprėti finansiškai, tad buvo įkurta devocionalijų (smulkūs rel. kulto daiktai (rožančiai, paveikslėliai, medalionai), – aut. past.) krautuvėlė. Visas prekes už 24 rublius nupirko kunigas A. Požėla.

Krautuvėlė atnešė nemažai pelno, joje neatlygintinai dirbo Teklė Jakubauskaitė ir Elena Ignatavičienė.

„Liolių skyrius per rekolekcijas ir šiaip atlaidus nuo pat įsikūrimo laiko arbatinę, kad žmonėms po išpažinties ar šv. Komunijos nereikėtų landyti pas žydus, o galėtų dorai ir blaiviai sau užkąsti. Pirmais metais arbatinė davė 3 rublius 8 kap. gryno pelno. Šiaip arbatinę nuolat laikyti neapsimoka“, – rašoma leidinyje.

Krautuvėlė išbuvo iki 1915 metų. Per okupaciją vokiečiai krautuvėlę išdraskė, o prekes išmetė. Krautuvėlė atgijo tik 1918 metais.

„Kai užplūdo vokiečiai Lietuvą, skyriaus veikimas sumažėjo, bet jau 1916 metais pamažėl pradeda veikti. Matydama, kad žmonėms nėr iš kur muilo gauti, valdyba nutarė muilą gaminti ir pardavinėti žmonėms. Vokiečiai drausdavo muilą gaminti, tai valdyba slaptai klebonijos kaminuose gamino. Kad vokiečiai nepastebėtų, skyriaus iždininkė Ignatavičaitė eidavo į klebonijos šulinį lyg ir vandens atsinešti, o kibiruose nešdavo muilą ir pas save pardavinėdavo žmonėms. Tuo žmonėms daug patarnavo švarai palaikyti“, – rašoma ataskaitoje.

„To dėka daug gyvybių buvo išgelbėta“

Valdyba taip pat slapta siuvo kepures ir audė skareles, kuriomis aprūpindavo vargšus ar parduodavo. Skarelėms medžiagą suaukodavo nariai linais, o kepures siūdavo iš įvairių medžiagų liekanų. Iš suaukotų linų išaudė 70 metrų drobės, iš kurios kirpdavo ir siūdindavo skareles. Visos skarelės buvo smėlio spalvos su įvairių spalvų gėlėmis, spausdinamomis Kazio Petroševičiaus padaryta medine kliše.

„Be kepurių ir skarelių, skyriaus valdyba gamino ir kitus smulkius dalykus, kaip antai: batelius iš drobės su virvelių padais, rėmelius ir kt. Tuo būdu plėtė savą gamybą. Uždirbus pinigų, valdyba nupirko neriamą mašiną už 1 000 markių, išmokė vieną narį tąja mašina nerti. Mokslas kaštavo 200 markių. Tąja mašina nariams nebrangiai nerdavo kojines ir pirštines. Dabar neriamoji mašina yra skyriuje, bet jąja nieko neveikia, nes neapsimoka. Nėrėjos laikymas brangiai kaštuoja, negu pajamų iš jos gaunama“, – aiškina lioliškės.

Per vokiečių okupaciją Lietuvoje buvo daug pabėgusių iš nelaisvės ir pasislėpusių „plienčykų“, kuriuos vokiečiai gaudydavo ir šaudydavo.

„Sugaus kurį nors „plienčyką“ ir žiūri, ar yra pas jį škaplieriai. Jei yra, tai paleisdavo, manydami, kad tai vietinis gyventojas, o jei škaplieriaus neturėdavo, tai dažnai sušaudydavo. Valdyba, norėdama žmonių gyvybę išgelbėti, daug škaplierių išdalino nariams, kurių apylinkėje tas įvykdavo. Nariai škaplierius dalydavo „plienčykams“. To dėka daug gyvybių buvo išgelbėta“, – rašoma ataskaitoje.

Moterys gausiai aukojo

1922 metais skyriaus triūsu buvo surinkta pinigų, už kuriuos bažnyčiai nupirkta vėliava. Be to, Liolių skyrius turėjo įkūręs knygynėlį, kuriame buvo 304 knygos. Knygas skyriaus nariai mielai skaitė.

Pirmais skyriaus įsikūrimo metais jame buvo 75 nariai. Vėliau narių sumažėjo iki 44. „Metines šventes švenčiame kuo iškilmingiausiai. Visi nariai eina prie šv. Komunijos. Klebonas atlaiko pamaldas. Po pamaldų būna visų narių bendri pietūs“, – rašoma knygoje.

1927 metais skyrius surengė vargšams Kūčias. Čia uoliai pasidarbavo Elena Ignatavičaitė, Juzė Bytautienė, Julė Jančienė.

1918 metais skyrius Lioliuose surengė pirmą viešą vakarą, kurio pelnas paskirtas kariuomenės reikalams. Kitų vakarų pelnas (jų buvo 6) buvo paskirtas Karmėlavos mokyklai (100 litų), Vilniui vaduoti (50 litų), Kražių „Žiburio“ gimnazijai (50 litų).

Skyrius buvo surengęs dvi loterijas. Pirmos loterijos pusė pelno paskirta skyriaus knygynui, iš antros – Šv. Vincento a Paulo draugijai beturčiams šelpti. „Ateityje taip pat manoma rengti panašios pramogos, kurių pelnas pagal reikalą bus skiriamas labdaringiems tikslams ir skyriui medžiagiškai sutvirtinti“, – rašoma ataskaitoje.

Be to, moterys akcentuoja, kad, nežiūrint į tai, jog anais lakais „buvome po žiauria rusų letena, kada buvo uždraustas bent koks lietuvių judėjimas, kunigo A. Požėlos iniciatyva Lioliuose įsisteigė L. K. M. Draugijos skyrius“. „Kun. A. Požėla per ištisus keliolika metų tą skyrių ir medžiagiškai, ir morališkai rėmė. Nemažiau už jį pasidarbavo Julė Rutkevičaitė, kuri buvo visų sumanymų uoli vykdytoja. Nemažiau pasidarbavusios mūsų skyriui yra Ignatavičaitė, Elena ir Žemaitienė, Pranciška, kurios nuo įsikūrimo iki šiol nenuilstamos darbuojasi skyriaus naudai. Taip pat daug skyriui dirbo J. Bytautienė, J. Jančienė ir kt.“ – rašoma leidinyje.

Rozalime aktyviausios – mokytojos

Rozalimo skyrius įkurtas 1920 m., jo įkūrėja – mokytoja O. Barisevičiūtė-Maironienė. Pirmąją valdybą sudarė: Volbekienė (pirmininkė), mokyt. Pr. Tamošiūnaitė, Tamošauskienė ir
mokyt. O. Barisevičiūtė-Maironienė.

Sumanyta įsteigti arbatinę, kad šventą dieną katalikai turėtų kur užeiti, kad „nereikėtų pažydžiais vaikščioti“.

Arbatinei steigti nebuvo lėšų. „Tam tikslui buvo statomi vakarai, rengiamos gegužinės ir viena loterija, iš kur gavo nemaža pelno. Pradėjo arbatinė veikti ir turėjo pasisekimą“, – rašoma ataskaitoje.

Skyriaus susirinkimai buvo šaukiami kas mėnesį. Susirinkimuose paskaitas skaitydavo vietos gyventojos ir atvykusios iš centro. Buvo švenčiamos metinės sukaktuvės.

Skyrių, kuris veikė iki 1927 metų, lankė 100 narių. Skyriaus veikla buvo susilpnėjusi dėl pasitraukusios valdybos, bet vėliau, 1932 metais, skyrius vėl buvo aktyvus.

Moterys rengė paskaitas apie religiją, auklėjimą, šventė Kristaus Karaliaus ir Motinos dieną bendrai su visomis katalikiškomis organizacijomis. Buvo surengta gegužinė.

1933 metais skyrius pradėjo smarkiai veikti ir net ketino įsteigti Valančiaus liaudies universiteto skyrių.

Skyrius taip pat platino katalikišką spaudą, ypač savo laikraštį „Moteris“. Skyriaus turtas – arbatinės kilnojamas turtas (250 litų vertės).

„Valdyba: dvasios vadovas kun. M. Tarvydis, St. Zakarauskaitė (pirmininkė), O. Tamošaitienė, O. Davidonienė ir D. Venslovienė. Skyrius turi 40 narių“, – teigiama ataskaitoje.

Tytuvėnai: „Pajusti visuomeninio darbo reikalingumą“

„1920 m. gegužės m. 24 d. Tytavėnuose kun. Jono Janausko ir Mortos Tijūnaitės pastangomis sušauktas steigiamasis L. K. Moterų dr-jos skyriaus susirinkimas. Per pirmąjį susirinkimą narių įsirašė 44 tikrieji ir 2 patarėjai. Tame pačiame susirinkime nutarta steigti arbatinę ir kepyklą. Tas įvykdyti pavesta valdybai. Arbata su kepykla buvo įsteigtos“, – rašoma tytuvėniškių ataskaitoje.

Skyrius kas du mėnesius rengė susirinkimus, buvo skaitomos gausiai lankomos paskaitos, o skyriaus narių daugėjo.

„Skyrius, matydamas, kad miestelėnai ir sodiečiai mirksta degtinėje, darė pastangas, kad mažuose miesteliuose būtų uždrausta laikyti po kelis traktierius. Tuo reikalu buvo kreiptasi į tinkamas įstaigas“, – rašoma leidinyje.

Skyriaus narės rinko aukas paremti jauną Lietuvos kariuomenę, organizavo vakarinius kursus mergaitėms, „priaugančioms pensijoną“. Ketinta steigti ir ligoninę, vaistinę, įsigyti verpimo ir audimo mašinas, bet trūko lėšų.

Skyriaus globėja pasirinkta šv. Ona, tad per šv. Onos atlaidus buvo švenčiama skyriaus šventė. „Skyriaus nariai daugiausia ūkininkės 40–50 metų amžiaus, tat veikimas ir pakreiptas į ūkininkių švietimą ir ūkio kultūrą. Iš pradžių skyrius, daug gražių darbų padaręs, sėkmingai pradėjęs moterų švietimo darbą, vėliau ima 1924 m. nesutarti. Priežastis to, galbūt, buvo pasireiškusios dviejų srovių tendencijos – daugiau lenkuojančios ir grynai lietuviškos. Pagaliau viršų gavo lietuvės, ir skyrius vėl pradeda eiti į normalias vėžes“, – atviraujama ataskaitoje.

Skyrius trejus metus nuomavo vienkiemį Skaisgiryje, kur ketino įrengti pavyzdinį ūkį. Ūkio įsteigti nepavyko, taip pat dėl įvairių aplinkybių 1928 metais teko uždaryti ir arbatinę.

„Dabar skyriaus veikimas pasireiškia daugiau kultūrine, organizacine plotme – daromi susirinkimai, skaitomos paskaitos, ruošiamos šventės, minėjimai. Skyrius turi dvi vėliavas: bažnytinę ir draugijos, su kuria dalyvaujama organizuotai įvairiose iškilmėse. Skyriaus įsteigimas daug padėjo moterims susiprasti, moteris išjudinti iš miego ir pajusti visuomeninio darbo reikalingumą“, – rašoma leidinyje.