Lietuvą sukrėtusią nelaimę iš arti matęs vyras: „Visiška tragedija“

Pirmadienį visą šalį sukrėtė tragedija – Baltijos jūroje nuskendo vaikas ir jį gelbėjęs tėvas. Vieni šį įvykį sekė nuolat atnaujindami naujienų portalų puslapius, tuo metu kiti – viską stebėjo iš labai arti. Įvykio liudininkų tapęs teisininkas Erikas socialiniame tinkle užkūrė tikrą pirtį. Vyras viešai išklojo viską, ką mano apie specialiasias tarnybas: „Aš retai piktinuosi visokiomis valstybės institucijomis, bet... Po velnių!“

Tapkite mūsų draugu „Facebook“ ir sekite svarbiausias naujienas!

Šiandien žiniasklaidos priemonės aprašė skendimo atvejus Palangoje, o gelbėtojų vadovas Jonas Pirožnikas tradiciškai dėl nelaimių apkaltino pačius poilsiautojus. Kadangi pats šiandien buvau šalia tos vietos, kur nuskendo berniukas su tėčiu, drąsiai galiu pasakyti – institucijos veikia diapazone tarp „patenkinamai“ ir „siaubingai blogai“. Sutinku, kad kiekvienas turi rūpintis savo saugumu pats, bet skęstančiojo gelbėjimas neturėtų būti vien tik paties skęstančiojo reikalas.

Gelbėtojai. Reagavimo laikas – 10–15 minučių. Pirožnikai, su mašina per tokį laiką galima nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų – tai arba neturite pakankamai mašinų, arba neturite pakankamai kompetencijos tinkamai atlikti savo darbą. Kiek dar mirčių turi įvykti, kad suprastumėt, jog gelbėtojų dėmesio labai trūksta – ir ypač tuo metu, kai jūra nerami, bet tose vietose, kur maudosi ir deginasi žmonės, o ne tik ten, kur stovi jūsų būdelės?

Personalas: vos sulaukęs pilnametystės, abejoju ar tinkamai apmokytas elgtis tokiose situacijose, nes nuolat blaškėsi, zujo mašina pirmyn-atgal, ieškojo greitosios medicinos pagalbos. Sąžiningumo dėlei reikia pripažinti, kad vaikinukai (pagal savo sugebėjimų ir kompetencijos lygį) labai stengėsi ir atrodė tikrai susirūpinę..

Greitoji medicinos pagalba. Neturiu jokių priekaištų vaiko reanimavo procesui – viskas vyko tikrai profesionaliai ir pakankamai ilgai, kad galima būtų teigti, jog medikai padarė tikrai viską, kas nuo jų priklausė.

Mane sutrikdė tai, kad berniuko gaivinimo pabaigoje už kelių šimtų metrų ištraukus tėvo kūną, nei vienas iš gelbėtojų/medikų nenubėgo bent jau patikrinti situacijos. Jie nusprendė pabaigti bevaisį vaiko reanimavimo procesą (kadangi buvo praėjęs jau koks pusvalandis nuo gaivinimo pradžios, sunkiai buvo galima tikėtis stebuklo), ir pas tėvą iškvietė kitą gelbėtojų brigadą, kuri vėlgi atvažiavo už 15 min...

Visą tą laiką suaugusįjį bandė gaivinti atsitiktiniai žmonės. Ir dar: vaiko mamai išreiškus norą atsitraukti nuo jau mirusiu pripažinto vaiko ir nueiti pažiūrėti, kaip vyksta jos vyro reanimavimo procesas, medikai pasiūlė likti vietoj, nes „neverta ten Jums žiūrėt“. Net nežinau, gal jie ir teisūs... Paprašius pernešti berniuko kūną arčiau tėvo, kad moteris galėtų būti šalia abiejų artimųjų. „Negalima, nes turi apžiūrėti policija“. OK, gal iš tikrųjų negalima.

Policija. Visiška tragedija. Pirmieji pareigūnai atėjo paplūdimiu pėsčiomis maždaug po pusvalandžio nuo pirmosios mirties konstatavimo. Nes jie tiesiog nežino, kaip ten privažiuoti. Come on – pasirodo, aš naiviai tikėjausi, kad XXI amžiuje bent jau spec. tarnybos turi galimybę apsikeisti tarpusavyje savo lokacijos vieta...

Galų gale atvažiavo ir automobilis, kurio funkcija buvo stovėti šalia kurio nors kūno (nes važinėdavo nuo vieno prie kito). Niekas nieko nefiksavo, nefotografavo, užsirašė tik tapatybės duomenis, o jei ką klausinėjo, tai tik iš smalsumo (arba jų fenomenali atmintis, kad nusprendė nieko neužsirašinėti).

Tada kažkuriam iš policininkų kilo klausimas: „O daiktus pati pasiimsit, ar kažkas nuveš?“. Gerbiama Lietuvos policija, kaip jūs įsivaizduojate tą procesą, kai moteris, neturinti Palangoje jokių draugų ar giminių, ką tik praradusi 2 brangiausius žmones ir prislopinta raminamaisiais vaistais, eina Palangos gatvėmis su 3 dviračiais ir 3 kuprinėm? Ačiū, kad bent adekvačiai sureagavote į mano pastabą: „Jūs patys nuvešite“ (nors ir bandėte siūlyti moteriai bent jau su savo dviračiu pačiai parminti).

Paklausus, koks tolimesnis procesas, atsakė, jog „atvažiuos katafalkas iš Klaipėdos“. Moteriai, aišku, tuo metu ne iki formalumų, tai pabandau išsiaiškinti, kur nuveš kūnus, kiek laiko darys skrodimą, iš kur ir kada jai reikės juos atsiimti. Policija nežino, nes jie čia komandiruotėje (vienas ekipažas iš Vilniaus, kitas iš Kretingos).

„Kas žino?“ – „Važiuokite į Palangos komisariatą, ten papasakos“.

Pažadėtasis katafalkas važiuoja turbūt ne iš Klaipėdos, o iš gamyklos užsienyje – nuo mirčių konstatavimo praėjus 2,5 val. jo nė kvapo. Policija nežino, kodėl taip ilgai lavonai turi gulėti paplūdimy kelių šimtų metrų atstumu vienas nuo kito, kaip ir nežino, kas galėtų paspartinti tą katafalką.

Įtikinu moterį, kad blaškymasis tarp nuskendusių artimųjų kūnų dar N valandų tikrai nepridės jai sveikatos ir pasiūlau važiuoti į viską žinantį Palangos komisariatą (ačiū toms kelioms moterims, kurios liko iš viso būrio smalsuolių ir pažadėjo pabūti su policininkais prie kūnų iki pat jų išvežimo).

Palangos komisariatas. Pareigūnas pareiškia, kad dabar jam reikės pradėti ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti (nes juk gal nenuskendo?). Na gerai, kaip teisininkas suprantu tą biurokratizmą, visko pasitaiko. Tačiau ikiteisminio tyrimo pradėti jis negali, nes dar nėra tarnybinių pranešimų, kuriuos, kaip supratau, turi parašyti katafalko paplūdimyje vis dar laukiantys pareigūnai.

Diplomatiški, bet griežti įtikinėjimai, kad savo popierizmus susitvarkyti gali ir vėliau, šiaip ne taip suveikia. Valio, ikiteisminis tyrimas pradėtas! Pora valandų apklausų apie tai, kiek gi metrų nuo Palangos buvo rasti kūnai, kiek kartų šiandien maudėtės, tada šūsnis dokumentų apie teises ir pareigas, ir pažadas, kad policininkai patys susisieks ir pasakys, kas bus toliau su kūnais. Kada susisieks – nežino, bet „iškart po skrodimo“. Kiek trunka skrodimas – nežino, nes ne nuo jų priklauso.

Tiesa, į apklausos pabaigą jau grįžta pareigūnai-vilniečiai ir nuramina, kad katafalkas buvo, kūnai išvežti į morgą daryti skrodimą. Nei trumpai, nei ilgai: skendimo laikas apie 14:30, išvežimo laikas apie 19:30.

Psichologinė pagalba. Sakyčiau, jie dirba blogiau už policiją, bet negaliu – psichologinės pagalbos tiesiog nėra. Aš ir vėl buvau naivus, patikėjęs socialiniais pranešimais apie visokias įmanomas pagalbas smurto, savižudybių ir kitokiais atvejais. Kreipiausi į policininkus: „Moteriai reikia emocinės pagalbos dabar“. Atsakymas – „Pas mus yra etatinė psichologė, bet ji dirba tik iki 17 val.“. Ką gi, per ilgai laukėm katafalko... Klausiau medikų – ar galit kuo padėti? „Galim tik suleisti raminamųjų vaistų, bet kadangi jau suleidom, tai dar porą valandų veiks. Jei bus blogai – tegul kreipiasi, suleisim dar“.

Nepasiduodu, žiūrim visagalį internetą – OPA, pasirodo, Klaipėdos krašte yra psichologinė pagalba visą parą. Vis dėlto tik pasirodė... Jie aptarnauja tik Klaipėdos regiono gyventojus ir niekuo negali padėti. Po ilgų derybų vis dėlto bando ieškoti sprendimo.

Sprendimas yra – operatorė dar pasiaiškins ir galbūt rytoj moteris galėtų su jais susisiekti dėl registracijos. WAIT, koks rytoj, kokia registracija – taigi pagalba visą parą? Ogi pasirodo ne – visą parą dirba tik registratūra, o psichologai „šiandien jau atidirbo“.

Dvasininkai. Aš kaip agnostikas pakankamai rezervuotai žiūriu į visus tuos religinius dalykus ir į aktyviai juos propaguojančius žmones – bet čia jau kiekvienam asmeniškai spręsti, kaip arti Dievo jis nori būti. Dar tebetęsiant berniuko reanimavimą, iš nudistų paplūdimio atėjo kunigas su kitu religingu vaikinuku (matyt, kažkoks aptarnaujantis ministrantas).

Nepaisant motinos nustebusio žvilgsnio ir medikų pastabų, kad šiaip tai vaikas dar gaivinamas, kunigas nusprendė sukviesti visą paplūdimį maldai. Na, aš jo vietoj būčiau bent jau prieš tai atsiklausęs motinos noro... Ministranto vėliau su mama bandytos užmegzti diskusijos apie dieviškąją dangaus karalystę man toje vietoje ir tuo metu irgi pasirodė ne itin vykusi idėja.

Na, ir dar – jei jau skleidžiat tiesą, šviesą bei teikiate visokeriopą pagalbą, tai būtų gerai neišsiskirstyti su būriu smalsuolių iškart po gaivinimo reginio pabaigos, o pasilikti su sielvarto apimta, visiškai viena likusia moterimi. Aš linkiu visiems saugoti save ir sau brangius žmones, o Linai ir jos artimiesiems – stiprybės išgyvenant dvigubą netektį.