Liepos veranda: vidurvasario pamąstymai

Gal ir keista, kad liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti, bet aš noriu ramumos. Net žmonai šį mėnesį atsakau vis taip pat: „Su tuo, ką tu toliau pasakysi, aš sutinku.“ Ir tylu. O juk daugiausiai energijos žmogus sunaudoja ne dirbdamas, ne sportuodamas, bet kalbėdamas.

Mėgstu tokiu metu tylutėliai įsitaisyti verandoje. Veranda – pati gražiausia vieta pasaulyje. Randiesi tarsi kambaryje ir drauge tarsi lauke. Verandoje laikas slenka lėtai, todėl tai geriausia vieta įvairiausiems pamąstymams. Tiesa, savos verandos neturiu, tad mielai lankausi pas draugus, kurie į ją pakviečia.

Karšta arbata, vaisiai, žvelgiant į sodą, medžių šešėlius saulėje arba, ką darysi, į lietų. Kaip gera neskubėti. Džiaugtis kvapais ir spalvomis. Kai gali mėgautis laiku. Kai darai tai, ką esi numatęs, bet spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Viskas, kas už verandos, tampa paslaptinga vieta.

Lyja 150 dienų per metus

Tai byloja statistika. Būna daugiau, būna mažiau, bet, anot statistikos, mūsų krašte vidutiniškai lyja tiek – 150 dienų metuose. Tiesa, šiais metais šioji statistika akivaizdžiai laužoma. Todėl ypač laukiame liepos 10-osios – Septynių miegančių brolių dienos. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais miegančiais arba „myžniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai, gresia sausra.

Sako, liepą padarome mažiau klaidų. Gal todėl, kad mažiau ir dirbame. Nors girdėjau apie močiutę, žiūrinčią serialus ir savo testamentą perrašančią vos ne po kiekvienos serijos. Nemanau, kad nesuklydo ir vyriškis, muzikiniu kūriniu sveikinantis savo žmoną: „Sveikinu savo žmoną Ireną ir siunčiu jai dainą „Margarita“.

Kodėl neturtingas moka brangiau? Juk ir už šildymą jis moka brangiau, nes neturėjo lėšų sienų šildyti, už benziną brangiau, nes jo automobilis senas ir daugiau „ryja“ benzino, kredito jis irgi negaus, nebent už didelius procentus. Dar gerai, kad ne už kalnų rinkimų maratonas, o prieš rinkimus viskas lėčiau brangsta.

Kai lietuviams viskas gerai, jie jaučiasi nei šiaip, nei taip ir ieško kažko blogo. Kai atranda– aprimsta, nusiramina. Šiandien gali turėti viską, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pavalgyti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbų – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai – kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimą daiktą kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, taip vadinamo „blato“. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Malonumas mesti

Kaip malonu yra mesti rūkyti, mesti gerti, mesti svorį, nebesikeikti ar šiaip atsisakyti kokių blogų ydų. Bet tam, kad tas įvyktų, reikalingi pažadai. Dažniausiai pasižadama „nuo pirmadienio“, metų pabaigoje, aišku, „nuo Naujųjų“. Gaila, kad beveik nesigirdi pažado „nuo vidurvasario“. O gal tai būtų kaip tik stiprus ir reikšmingas pažadas, nes, nors ir atrodo liepos 15-oji visai nereikšminga diena, bet juk tai šlovingo ir pergalingo Žalgirio mūšio data.

Šiaurės Amerikoje pasakymas „naujametis pažadas“ bendrinėje kalboje reiškia maždaug tą patį, ką lietuvių posakis „šakėm ant vandens parašyta“. Taigi, kodėl apskritai žmogui norisi pasižadėti? Na, o jei jau pasižadi, kaip tuomet padėti sau tą pažadą įvykdyti?

Kiek daug žada mūsų valdantieji. Tiesa, mes dėl to juos ir rinkome, kad kažką žadėjo. Jų pažadai bent man panašūs į pažadus giminaičių, kurie žada iki mirties prižiūrėti ligotą savo dėdę, kol šis užrašo jiems savo butą.

Šiandien populiarus pažadas įveikti korupciją. Pritariu tam, kuris pasiūlė, jog jei norite nugalėti korupciją – skaitykite Ibseną. Jo kūriniai tarsi prieškorupciniai vadovėliai, reikia tik įsiskaityti.

Kadangi žmogus apdovanotas ne tik atmintimi, bet ir sugebėjimu svajoti, tad jis sumąsto įvairiausių pažadų. Tačiau žmogui tingėjimo atseikėta daugiau nei valios. O ir garsusis J. Campbell yra pasakęs: „Jei laikysies tvirtai įsitvėręs savo gyvenimo plano, niekada nesužinosi, kokį tau buvo sumanęs pats gyvenimas.“

Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?

Praėjusio amžiaus pradžioje pasaulis buvo pilnas nervingų šūkavimų ir bandymų naujų technologijų – radijo, telefono – pagalba perduoti žmogaus balsą į kitą kambarį, miestą, šalį ar žemyną. Tai pasiekta ir persistengta. Tyrimai rodo, kad gyvename triukšme, kuris gali sukelti susierzinimą, miego sutrikimus ir pakenkti sveikatai. Pasirodo, Lietuva – viena triukšmingiausių Europos valstybių.

Todėl verandos nekeisčiau į jokį primityvų kurortą. Jokiu būdu nekeisčiau į Palangą. Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą, bet geriau to nedaryti – vis tiek sava dvasia Palanga yra nomenklatūrinis kurortas. Būnant joje neapleidžia jausmas, kad vėl atsidūrei sovietmetyje. O dar mažėja pliažas, griūva kopos. Gaila, bet erdvės skleistis buvusiam romantizmui greit visai nebeliks. Kur megsis meilės romanai tada? Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“

Nors. Draugai grįžo iš Akapulkos. „Jūs laimingi, – sakau jiems, – pailsėjote ir, aišku, esate pilni įspūdžių.“ O jie: „Nieko gero, Akapulka tik daug kartų padidinta Palanga.“

Girdėjau ir kitą nuomonę, kad, būdamas net ir banaliausiame kurorte nors savaitę, vis tiek persikeli į kitą būvį. Nors to sieki sąmoningai, tai ateina netikėtai. Tokios jau tos atostogos ir toks jau tas išvykimas iš namų. Sako, kad kitas būvis ir yra poilsis. Aš nesutikčiau.

Ar žmogus gali būti savojo likimo šeimininkas? Sako, jog žmogaus gyvenimas užprogramuotas, girdėjau kalbant apie šešias kartas ir niekur, girdi, nuo šito nepabėgsi (tavo padarytas nuodėmes vilks dar šešios kartos). Irgi abejočiau. Nors, kai susimąstai... Visgi reikia nepamiršti, kad likimas šypsosi tik gražios sielos, aktyvioms ir iniciatyvioms asmenybėms, savarankiškiems, stipriems žmonėms.

O pačioje liepos mėnesio teksto pabaigoje, vėl prisimenant tuos septynis brolius, orus lemiančius, pacituosiu mano mėgstamo poeto Jono Strielkūno eilėraščio „Liepa su jaunystės draugu“ posmelį:

Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.

Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.

Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,

Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.