Liepa su jaunystės draugu

Taip seniai bebuvo – prabundi ir ieškai žinių, skaičiuoji, kiek dienų broliai ukrainiečiai atsilaikė. Iš paskutinių skaitytų tekstų apie Ukrainą, ukrainiečius ir mus labiausiai įsiminė poeto Gintaro Grajausko pamąstymai: „Labai nelengva suvokti, kad mūsų visų su mūsų vaikais ir anūkais likimas dabar sprendžiasi ne čia, Lietuvoje, o Ukrainoje. Ir ten kažkokie žmonės, niekada gyvenime tavo nesutikti, nepažįstami ir ne giminės, aukoja savo gyvenimus ne tik už savo žemę, bet ir už mus. O dar sunkiau – kai tai suvoki ir su tuo tenka gyventi.“

O šiaip pas mus tarsi ir niekas nesikeičia: namai tie patys, miestas tas pats, žmonės tie patys, tik kalendoriuje kiti skaičiai. Net nepastebėjome, o pusės metų jau kaip nebūta – gi ir vasara tuoj įpusės.

Liepą baigia žydėti liepos, kartais jos žydi ir anksčiau, manytum – mėnuo pavėlavo. Tačiau to niekada nebūna, viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.

Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Tie septyni broliai liepos 10-ajai auštant trumpai pasirodo danguje Sietyno pavidalu. Kiekvienas brolis – žvaigždelė. Pažiūri, pasvarsto mūsų darbus ir, saulei tekant, vėl užmiega. Galbūt sapnuoja žemiškąjį gyvenimą?

Jei kas manęs paklaustų, kuriame laikmetyje labiausiai norėčiau gyventi, atsakyčiau, jog nuo viduramžių iki postmodernizmo. O kalbant apie laiką – rinkčiaus visus Marselio Prusto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romanus.

Sovietų Sąjungoje M. Prustas ignoruotas ir laikytas buržuaziniu dekadentu. Sakoma, jog viso gyvenimo kūriniu „Prarasto laiko beieškant“ M. Prustas įveikė laiką, pasipriešino jam. Ciklas – tai milžiniškas statinys. Pasak vertėjos Galinos Baužytės-Čepinskienės, šis ciklas – tai gotikinė katedra su daugybe detalių, papuošimų, smailių, vingių ir bokštelių arba Richardo Vagnerio operų tetralogija.

Bent man visame cikle įstrigo trys linijos: meilės, meno ir laiko, kurios viena su kita darniai susipina. Kaip malonu skaityti žodžiais nusakomus dailininkų tapytus paveikslus. Jautiesi laimingas.

Vienas pirmųjų literatūros kūrinių apie laimę – Epikūro raštai. Tačiau nei jis, nei kas kitas per tiek šimtmečių nepateikė aiškaus laimės apibrėžimo. Įsivaizduoju, kad ji turi būti tokios pat spalvos, kaip ir vasara, tai yra turi vyrauti šviesios spalvos. Jau nepamenu, kuri moteris poetė yra ištarusi, kad kai esi laiminga, jautiesi trapi ir tyra kaip pakalnutė. Be to, visiems aišku, kad laimė yra viduje, tai yra sieloje. Papasakokite ką nors liūdno iš savo gyvenimo ir aš jums sukursiu dar liūdnesnę istoriją.

Bulvare palabino senjoras. Kalbantis apie šias dienas, tarstelėjo: „Gyventi galima.“ Sutikau. Birželio mėnesį teko susitikti su tremtiniais. Tai jų skausmo mėnuo. Galime išgirsti daug gyvenimiškų istorijų, bet niekur neišgirsime tiek tragiškų, bet prasmingų ir viltingų, kaip jums gali papasakoti mūsų tremtiniai bei politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai. Visad malonu matyti tų žmonių veidus – nors ir išvagotus raukšlių, bet spinduliuojančius šilumą. Jie nugludinti, išmintingi ir gražūs, sukaupę daug gyvenimo patirties, kurią gali dalinti kitiems. Savo gyvenimu jie byloja, kad pasaulį valdo ne smurtas ir ne teroras.

Deja, šiandien tenka kalbėtis skausmo tema – apie karą. „Man gaila rusų“, – tarstelėjo dar vienas iš mano sutiktų senjorų. Prisiminiau Adomą Mickevičių, kuris rašė, jog iš rusų akių nežinia, kas išskris – angelas ar pabaisa. Rusai – tai tauta, kuri niekada nesišypso.

Pamenu pakilų tėčio pasakojimą, jog lietuviai gali pasididžiuoti Gedimino laiškais. „Ar mokykloje jums ką pasakoja apie Gedimino laiškus?“ – paklausė. Nelabai ką tuomet galėjau atsakyti, tik dabar prisiminiau sovietmečio istorijos vadovėlius, kur senajai Lietuvos istorijai buvo skirta vos keletas puslapių, o Gedimino vardas gal kokį kartą ir buvo paminėtas.

Mano jaunystės metais buvo tradicija pamatyti kiekvieną lietuvišką kino filmą. Jų būdavo nedaug, per metus keli. Jei šiandien reiktų išskirti jaunystės lietuvišką kiną, man tai nebūtų „Niekas nenorėjo mirti“. Išskirčiau režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmą „Vienos dienos kronika“. „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai mušė žmogų?“ – amžių klausimas. Negalvojau, kad pragyvensiu 60 metų (filmas sukurtas 1963-iaisiais), o klausimas vis bus aktualus. Niekas į jį dar neatsakė – net karo Ukrainoje metu.

„Liepa su jaunystės draugu“ – taip poetas Jonas Strielkūnas pavadino vieną savo eilėraščių, skirtą septyniems miegantiems broliams:

Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.

Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.

Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,

Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.

Kažkur kažkam kažkada būna geriau. Jei tiki Dievu, jis tau padeda, jei netiki – irgi. Pažįstama moteris sakė, tikėti ar netikėti – pernelyg nesvarsto, o tiesiog tiki. Anot jos, kalbant apie tikėjimą Dievu reikia kalbėti apie transcendenciją, o tai jau kita opera. Kažkodėl aš irgi manau, kad ten nėra metrų, kilometrų, gramų, kilogramų, minučių, valandų, dienų, mėnesių, metų, o visai kiti matai. 1963 m., kai susuktas kino filmas „Vienos dienos kronika“, birželį Lietuvoje termometras ne kartą rodė net 30 laipsnių karštį. Šiais metais svarstėme, ar sulauksime tokio karščio. Artėjant liepai sulaukėme.

„Brangsta viskas, kas tik įmanoma“, – TV pokalbių laidoje sako pašnekovas. O ar yra, ko neįmanoma būtų branginti?

Ir pabaigai, mielas skaitytojau, gal galėtumėt man paaiškinti? Apie benzino kainas. Anksčiau atlyginimas buvo, tarkime, 700–800 litų. Benzino litras kainavo 4 litus. Dabar atlyginimas – 700–800 eurų, benzino litras kainuoja 2 eurus. O turėtų būti 4 eurai. Ar mes pernelyg skundžiamės, ar aš kažko nesuprantu?