Lėtinė obstrukcinė plaučių liga – dažna liga, kurios galima išvengti

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra viena dažniausių patologijų, su kuria kasdienėje praktikoje susiduria stacionaruose dirbantys ar ambulatorinį gydymą skiriantys gydytojai. Pasak Respublikinės Šiaulių ligoninės Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos vadovės pareigas laikinai einančios gydytojos pulmonologės Virgainės Bielskienės, šiai ligai būdingi lėtiniai kvėpavimo simptomai: kosulys, skrepliavimas, dusulys ir nuolatinė bronchų obstrukcija, susidaranti dėl plaučių takų arba bronchų pažeidimų, kurį dažniausiai sukelia įkvepiamos žalingos dalelės arba dujos, dažniausiai susijusios su ilgalaikiu rūkymu. Rūkymas (taip pat ir pasyvus) lemia apie 80 proc. visų lėtinės obstrukcinės plaučių ligos atvejų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, LOPL jau yra laikoma trečiąja pagrindine mirties priežastimi visame pasaulyje, kurią lenkia tik širdies ligos ir insultas.

Ilgai nediagnozuojama liga

Ši lėtinė liga pažeidžia plaučius, bronchus, taip pat sukelia sisteminius viso organizmo sutrikimus. Gydytoja V. Bielskienė teigia, kad dauguma žmonių net nežino, kad serga LOPL. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daugiau kaip pusė pacientų lieka nediagnozuoti arba liga diagnozuojama jau pažengusi, kai išsivysto iki vidutinio sunkumo ar net sunkios stadijos.

Taip yra todėl, kad pacientai patys neišsako juos varginančių simptomų, prie kurių pripranta, o jie iš lėto progresuoja. Liga ilgą laiką gydoma inercijos principu, paūmėjimai nedokumentuojami ir nevertinami kaip LOPL paūmėjimas, todėl pacientas laiku negauna tinkamai parinkto gydymo.

Dar viena  blogos ligos eigos priežastis – bloga inhaliavimo technika, kurią pacientai naudoja netinkamai. Nediagnozuotų pacientų būklė prastėja, liga progresuoja, ryškėja neįgalumo reiškiniai.

Svarbiausi lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) rizikos veiksniai yra tabako rūkymas, aplinkos teršalai, genetinė predispozicija ir sunkios respiracinės infekcijos vaikystėje. Tad LOPL reikėtų įtarti rūkančiam ar dirbančiam plaučiams kenksmingomis sąlygomis asmeniui, ypač vyresniam kaip 40 metų, kai yra lėtinei plaučių ligai būdingų požymių, iš kurių svarbiausi yra lėtinis kosulys, skrepliavimas, švokštimas, dusulys.

Lydi gretutinės ligos

Gydytoja Virgainė Bielskienė pastebi, jog dažnam pacientui, vos diagnozavus ligą, jau skiriama deguonies terapija. Taip yra todėl, kad diagnozuojama pažengusi ligos stadija, o lėtinė obstrukcinė plaučių liga tokiose pažengusiose stadijose jau nebūna viena. Žmogus jau serga daugeliu kitų ligų: tai ir smegenų patologija, ir lėtinės inkstų ligos, ir širdies ligos.

„Buvo atlikta analizė, kurios metu nustatyta, kad širdies ir kraujagyslių ligos - pati dažniausia patologija, kuri greitina paciento mirtį. Tokios išvados padarytos, atlikus  studijos metu 1664 pacientų stebėjimą“, – teigia gydytoja V. Bielskienė.  

Varginantis dusulys gali lemti neaktyvų gyvenimo būdą. Pastebima, kad lėtine obstrukcine plaučių liga sergantiems pacientams būdingas mažesnis fizinis aktyvumas. Mažėjant fiziniam aktyvumui, didėja plaučių funkcinė liekamoji talpa, mažėja įkvėpimo talpa. Sumažėjusi įkvėpimo talpa sukelia dusulį ir riboja fizinį pajėgumą, užsiimant fizine veikla pacientus vargina dusulys. Dėl to jie labiau riboja savo fizinį aktyvumą, kad išvengtų dusulio. O nutinka atvirkščiai – fizinis neaktyvumas dar labiau sunkina dusulį, atrofuojasi raumenys, pažeidžiami kiti gyvybiškai svarbūs organai. Dėl to daugėja su lėtiniu obstrukciniu plaučių sindromu susijusių hospitalizacijų, auga mirtingumas dėl įvairių priežasčių.

Gydymo tikslai

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga – dažna liga, kurios galima išvengti ir kurią būtina gydyti. Jai būdinga nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija, kuri dažniausiai progresuoja ir yra susijusi su stipresne kvėpavimo takų ir plaučių uždegimine reakcija į įkvepiamas žalingas daleles ar dujas. Paūmėjimai ir gretutinės ligos pablogina ligonio būklę.

Todėl svarbiausi lėtinės obstrukcinės ligos gydymo tikslai ir yra mažinti simptomus, palengvinti juos, gerinti fizinės veiklos toleravimą, gerinti sveikatos būklę. Anot gydytojos, labai svarbu mažinti paūmėjimų riziką – tai ir apsaugoti nuo jų, gydyti paūmėjimus, neleisti ligai progresuoti, sumažinti mirtingumą.

„Kad visa tai pasiektume, mes turime optimizuoti lėtinės obstrukcinės plaučių ligos gydymą“, - sako pulmonologė V. Bielskienė ir patikina, kad kiekvienam plaučių ligų specialistui, įtariančiam LOPL, labai svarbu įvertinti, kokį turime pacientą. Tai vertinama pagal lėtinės obstrukcinės plaučių ligos klasifikaciją.

LOPL yra skirstoma pagal stadijas: lengva, vidutinio sunkumo bei sunki stadija.  Stadijos yra apsprendžiamos FEV1 rodiklio, kuris yra nustatomas spirometrijos (plaučių funkcijos tyrimo) metu. Labai svarbu nustatyti, koks vyrauja fenotipas: ar retų paūmėjimų, dažnų paūmėjimų, astmos ar lėtinės obstrukcinės plaučių ligos persidengimo fenomenas, ar emfizeminio tipo. Nuo to priklausys, koks gydymas pacientui skiriamas  ir kaip seksis gydymo eiga. Gydytoja pulmonologė teigia, kad svarbiausi LOPL gydymo principai yra rūkymo atsisakymas, bronchų laidumo gerinimas, kvėpavimo takų uždegimo slopinimas, fizinio pajėgumo gerinimas, kvėpavimo takų infekcijos ligai paūmėjus slopinimas.