Lemtingas skrydis už Nepriklausomybę

„Skristi! Štai dėl ko verta gyventi“, – tuo buvo tikras jaunuolis iš Šiaulių, degančiomis akimis pasiryžęs lėktuvu skrosti padangę. Tai – Juozas Kumpis, pirmasis Lietuvos karo lakūnas lietuvis, žuvęs Nepriklausomybės kovose. Tik devyni atlikti skrydžiai, aviacijos leitenanto laipsnis ir mirtini šūviai kovose su lenkais paženklino vos 19 metų sulaukusio šiauliečio kelią į šlovę.

Gabus, bet neturtingas

Trumpas J. Kumpio gyvenimas amžiams įsirėžė į Lietuvos istoriją ir jos padangę. 1901 m. vasario 17 d. neturtingoje Šiaulių siuvėjo šeimoje gimęs Juozas apie lengvą gyvenimą galėjo tik pasvajoti – vaiko mokslams tėvai pinigų neturėjo, todėl pabaigęs miesto mokyklą ir įstojęs į Šiaulių gimnaziją jų prasimanydavo piešdamas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis su tėvais pasitraukė į Rusiją, Voronežą, kur baigė Martyno Yčo įkurtą lietuvių gimnaziją. Vaikinas gerai mokėsi, todėl nereikėjo mokėti už mokslą.
1918 m. grįžęs į Šiaulius ketino čia tęsti mokslus, stoti į aštuntą klasę, bet miestą užėmus bolševikams su keliais draugais išvyko į Kauną ir 1919 m. sausio 28 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo husarų eskadrone.

Iš husaro į lakūnus

Karo lakūnas Leonardas Peseckas knygoje „Karo lakūno pasakojimai“ prisimena pažintį su J. Kumpiu ir jo draugu. „Susipažįstu su dviem „mediniais“ husarais – Vytautu Rauba, kilusiu iš Šakių, Pusdešrių kaimo, ir Juozu Kumpiu, šiauliečiu. Pirmasis – dvidešimties metų, antrasis – vos aštuoniolika sukakęs. Abu visai neseniai sugrįžę iš Voronežo, kur mokėsi M. Yčo progimnazijoje. Jie papasakojo, kaip traukėsi karui prasidėjus iš Lietuvos ligi Voronežo, apie klasės draugus ir kaip visi svajojo, ilgėjosi tautinio atgimimo. Juodu abudu labai bičiuliavosi, valgė iš vieno katiliuko, abu vienodai buvo nepatenkinti, kad neturi arklių ir greit ėmė vaikščioti į vieną netolimą namą Ukmergės plente, kuris priklausė iš Rusijos grįžusiam Konstantinui Fugalevičiui. Tas vyras, jų žodžiais, – lakūnas, ir dabar organizuoja aviacijos mokyklą. Kai Rauba su Kumpiu kalbėdavo apie savo naują mokyklą, žėrėte žėrėjo jųdviejų akys. Viskas bus nauja ir nepaprasta. Skristi! Štai dėl ko verta gyventi. Greit abu „mediniai“ husarai, V. Rauba ir J. Kumpis, persikėlė gyventi pas K. Fugalevičių. Juos išbraukė iš husarų eskadrono sąrašų“, – rašo L. Peseckas.

Pirmoji mokykla

1919 m. kovo 12 d. iš Inžinerijos kuopos buvo išskirtas aviacijos būrys į atskirą kariuomenės dalį. Tą pačią dieną pirmuoju Aviacijos daliai išleistu įsakymu įkurta Karo aviacijos mokykla, kurios viršininku paskirtas krn. K. Fugalevičius. Kadangi mokyklos įsteigimo klausimas jau seniau buvo svarstomas, dar sausio pabaigoje buvo priiminėjami kandidatai į Karo aviacijos mokyklą. Kovo 12-ąją susirinko 21 mokinys, tarp jų – ir J. Kumpis.

Iš tiesų Karo aviacijos mokyklos užuomazgos buvo K. Fugalevičiaus tėvų namuose, Žaliakalnyje, Ukmergės pl. 28 (dabar – Savanorių pr. 42). Trūkstant patalpų, ten pradėjo burtis pirmieji aviatoriai. 1919 m. birželio pradžioje mokykla persikėlė į barakus prie Cepelino angaro, o spalio 11 d. – į Linksmadvario dvaro pastatus.

Vos tik pradėjus kurtis aviacijai Lietuvoje, nebuvo nei vieno lietuvio lakūno ar bent šiek tiek apie lėktuvus išmanančio tautiečio. Juos pakeitė specialistai iš Prancūzijos, Amerikos, Anglijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos, net Japonijos – dažniausiai Pirmojo pasaulinio karo dalyviai. Greitai į Kauną buvo atgabenti pirmieji aštuoni Vokietijoje įsigyti visiškai nauji orlaiviai LVG C VI. Vienu iš jų skraidė ir J. Kumpis.

Pirmieji absolventai

Karo aviacijos mokyklos, tiesiogiai pavaldžios Aviacijos dalies vadui, pagrindinė funkcija buvo parengti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei reikalingus aviacijos specialistus – karo lakūnus ir oro žvalgus. Mokykloje būsimiesiems karo lakūnams ir oro žvalgams buvo dėstomos pagrindinės karinės ir aviacinės disciplinos, vedami rikiuotės užsiėmimai, rodomi lėktuvų motorai, ginklai, mokoma skraidyti.

Be tiesioginių savo pareigų Karo aviacijos mokyklos mokiniai nuolat dalyvavo koviniuose skrydžiuose, buvo komandiruojami į fronte veikiantį aviacijos būrį, budėjo prie lėktuvų, dalyvavo juos remontuojant, mokykloje turėjo įvairias pareigas, pavyzdžiui, ginklininko, adjutanto, būrininko.

Po 9,5 mėn. mokymo, 1919 m. gruodžio 16 d., Karo aviacijos mokykla išleido pirmąją laidą. J. Kumpis su dar 33 absolventais sėkmingai ją baigė, gavo leitenanto antsiuvus ir buvo paskirtas į Aviacijos dalies 1-ąją eskadrilę. Instruktuoti dar jauną leitenantą paskirtas patyręs vokiečių lakūnas Fricas Šulcas.

Mokytojo mirtis

F. Šulcas laikomas pirmuoju žuvusiu Lietuvos karo lakūnu ne lietuviu. Vokietis 1919 m. rugsėjo 29 d. žuvo aviakatastrofoje išbandant lėktuvo kulkosvaidžius virš Kauno aerodromo. Ruošdamasis numušti netoli Daugpilio bolševikų nuolat iškeliamą žvalgybinį aerostatą, F. Šulcas nutarė šiai misijai panaudoti nedidelį, bet labai dinamišką lėktuvą „Halb CL IV“. Bandant pataikyti į taikinį
F. Šulco lėktuvas, nedideliame aukštyje darydamas staigų posūkį, pateko į suktuką ir nukrito. Vyr. leitenanto mokinys Julius Šalkauskas liko gyvas, bet vokietis lakūnas žuvo.

Be fronto skridimų, F. Šulcas mokė šešis lakūnus skraidyti, bet suspėjo savarankiškai paruošti tik vieną – J. Kumpį.

Skrydžiai ir įvertinimai

Pirmasis J. Kumpio kovinis skrydis buvo lenkų fronte. 1920 m. rugpjūčio 29 d. jam teko žvalgyti Vilnių ir jo apylinkes. Tai buvo pirmasis šešių lėktuvų skrydis į okupuotą sostinę, norėta parodyti kovinę galią – Lietuvos karo aviacija jau turėjo daugiau lėktuvų nei pilotų, nebetrūko degalų.

Rugpjūčio 31 d. J. Kumpis su žvalgu Juozu Pranckevičiumi Suvalkų-Seinų-Augustavo trikampyje bombardavo ir apšaudė lenkų dalinį. Rugsėjo 3 d. jis parėmė Lietuvos kariuomenės puolimą Suvalkų kryptimi ir subombardavo artilerijos bateriją, o grįždamas apšaudė lenkų kariuomenės stovyklą. Lietuvos kariuomenės puolimui išsikvėpus, rugsėjo 7 d. žvalgybinio skrydžio metu apšaudė lenkų apkasus, rugsėjo 25-ąją prie Beržininkų užpuolė šimto vežimų lenkų kariuomenės vilkstinę.

Pasižymėjęs kovose J. Kumpis buvo įvertintas. Spalio 2 d. jis ir dar du leitenantai – Jurgis Dobkevičius ir Juozas Pranckevičius – buvo apdovanoti 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardu.

Paskutinis skrydis

Po poros dienų šešių lėktuvų būriui buvo paskirta užduotis Varėnos stotyje surasti lenkų apsuptą šarvuotą traukinį „Gediminas“ ir jį sunaikinti, kad juo nepasinaudotų priešas. Tai buvo viena didžiausių kovinių operacijų, kurias Lietuvos karo lakūnai įvykdė per visą Nepriklausomybės kovų laikotarpį.

Vienas lėktuvas, kurį pilotavo leitenantas A. Gustaitis, sudužo dar kildamas, todėl užduotį vykdyti teko tik penkiems lėktuvams. Bombardavimo metu J. Kumpio lėktuvas buvo apšaudytas, o lakūnas sužeistas į galvą.

Su J. Kumpiu viename lėktuve skridęs oro žvalgas leitenantas Juozas Pranckevičius po įvykio pasakojo, kad pradėjus svyruoti lėktuvui, jis pamatęs susmukusį J. Kumpį. Žvalgas lėktuvo nutupdyti nemokėjęs, bet griebęs vairus bandė bent šiek tiek sušvelninti kritimą. Pamatęs lygesnę vietą, atsimušė į žemę ir prarado sąmonę.

Lėktuvas nukrito prie žibalo krautuvės. Sunkiai sužeistas leitenantas ir nuolatinis jo palydovas žvalgas J. Pranckevičius pateko į lenkų nelaisvę. Po savaitės J. Kumpis mirė Varėnos ligoninėje, J. Pranckevičius nelaisvėje išbuvo iki 1921 m. balandžio mėn.

Atsisveikinimas

J. Kumpio kūnas Lietuvos kariuomenei atiduotas spalio 13 d. Kai kur minima, kad ant vien apatiniais vilkinčio jaunuolio krūtinės buvo padėta vokiška penkių pfenigų moneta. Taip neva norėta pasišaipyti, nes lenkai iki pat kovų pabaigos tikėję, kad lietuviai skraidyti taip ir neišmokę, už juos skraido samdyti vokiečiai.

J. Kumpis buvo pagarbiai palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse, jo kapas pažymėtas lėktuvo propeleriu, kurio vieną mentę jau spėjo nulaužti vandalai. Vėliau propeleriais buvo žymimi visų žuvusių karo lakūnų kapai.

1930 m. jis apdovanotas Savanorių medaliu. 1934 m. birželio 7 d. Kauno miesto Tarybos nutarimu J. Kumpio vardu pavadinta gatvė Kaune, Aleksote. 1946–1990 m. ji vadinta Valerijaus Čkalovo vardu, o 1990 m. rugpjūčio 16 d. sugrąžintas J. Kumpio vardas. J. Kumpio vardu taip pat pavadinta gatvė Zokniuose, Šiauliuose. 2000 m. lapkričio 17 d. atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta atminimo lenta (architektas Algimantas Mikėnas).

1920 m. liepos–lapkričio mėn. Lietuvos karo lakūnai iš viso atliko 103 kovinius skrydžius, jų metu daugiau nežuvo nei vienas lakūnas. Tarpukariu buvo kelios dešimtys lakūnų mirčių, bet jos nesusijusios su tiesioginėmis kovomis – dažniausiai nelaimingi atsitikimai dėl lėktuvų gedimų.