Lėlininkė Justina Kasponytė: „Būtų linksma į Prienus grįžti dažniau“

Medžio drožyba – vienas iš senųjų lietuviškų amatų. Vos išgirdę apie šį amatą dauguma įsivaizduoja medinius kryžius, koplytstulpius ar baldus. Tačiau Prienuose veikiančiose Algimanto Sakalausko meninės drožybos dirbtuvėse gimsta ne tik kiekvieno akiai įprasti mediniai daiktai: čia iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą atvažiavusi Justina Kasponytė drožia marionetes. 20 metų Jungtinėje Karalystėje praleidusi Justina į Lietuvą grįžo ne šiaip sau, ji į Prienus atvažiavo tam, kad pasisemtų žinių bei patirties drožyboje.

– Kuo užsiimate Britanijoje?
– Aš gyvenau Anglijoje, studijavau ten, bet magistro darbą atlikau Škotijoje, Glazgo mieste. Man labai patiko tas miestas, todėl ten ir likau. Dirbau teatre, vėliau pradėjau su lėlių teatru truputį dirbti, marionetes daryti ir taip iki šių dirbtuvių ir atėjau, nes nusprendžiau, kad toliau noriu drožti.
– Kaip save atradote būtent lėlių teatre?
– Man tiesiog artimas buvo lėlių teatro žaismingumas, mane patraukė jo link. Supratau, kad gal ne su žmonėmis labiau norėčiau dirbti, o su kažkuo, ką pati pagaminu. Norėjosi daryti ką nors, kas išlieka, ką gali palaikyt.
Marionetės man kažkur atmintyje užstrigo, gal vaikystėj kažką pamačiau. Man patinka, kai gatvėje žmonės renka pinigus, gitara groja ir marionetę atsineša. Aš tai labai gerai atsimenu. Gal todėl man patiko, kad didelis lėlės atstumas nuo aktoriaus. Nes pirštininė lėlė yra arti, o jeigu lėlė ant virvelių, tai jau yra atstumas. Tai man kažkas magiško. Jeigu apsimeti, kad tų virvelių nėra, lėlė tampa visiškai nepriklausoma judančia būtybe.
Tai man yra žaislas, nes jis reikalauja tiek meistriškumo, kad tu gali apsimesti, kad esi suaugęs žmogus su tikru darbu. Bet iš kitos pusės, tu gali pasidaryti linksmai vaikštantį šuniuką. Ir čia yra žaismingumo elementas, man lėlių teatras patinka, nes tinka ir suaugusiesiems ir, vaikams – visiems yra vietos. Tu gali labai daug perteikti per lėles. Visi menai čia susikerta: architektūra, grafinis dizainas ir t.t. Visas žinias gali pritaikyti lėlių teatre. Ar scenų statyme, ar lėlių gaminime, ypač su marionetėmis.
– Ar Anglijoje irgi drožėte marionetes?
– Taip, bet marionetės yra pakankamai mažos, čia atvažiavau norėdama skulptūros išmokti. Dar mokausi ir piešimo. Oficialiai nesu studentė, bet praktikuoju.
– Anglijoje pragyvenimo šaltinis – lėlių gamyba?
– Ne. Aš dirbau teatre gal 10 metų. Jei labai gerai jas darai, jeigu labai daug pažinčių turi, esi susikūrusi tam tikrus santykius su lėlininkais, gal įmanoma iš to gyventi, bet marionetės Britanijoj visiškai nepopuliarios. Bet parduodu pakankamai, kad toliau tą daryčiau.
– Kiek esate išdrožusi marionečių?
– Nežinau. Gal apie 4–5 metus drožiu. Ir ne tik marionetes, būna užsako ir kitokią lėlę. Suskaičiuoti sunkoka, bet 100 tikrai. Dabar viską fotografuoju, nes noriu atsiminti tai, ką padariau, bet anksčiau tikrai ne viską fotografavau. Nelabai skyriau dėmesį portfolio kūrimui. Buvo hobis ir viskas.
– Kaip jus atranda žmonės, norintys nusipirkti lėlę?
– Čia visiška niša. Aš turiu puslapį, bet reikia ieškoti būtent marionečių. Įrašius į paiešką lėlės, galima rasti daug informacijos.
– Ar lėlių išvaizdą kuriate pati, ar norus padiktuoja užsakovai?
– Būna įvairiai, kartais nuperka tokias, kokios yra, o kartais užsisako, kokių nori. Dabartinėms, kurias drožiu užsakovui iš Danijos (su jomis jis filmuos pasirodymą ir dės į YouTube), reikia tam tikrų rūbų, tam tikro amžiaus. Tai bus žmona, vyras ir du vaikai, netgi plaukų spalvą išsirinko. Ir tada aš klausiu, kokios norėtų veido išraiškos. Dažniausiai būna neutralios, kad galėtų perteikti skirtingas emocijas.
Jų valdymas – laikiklis, jis labai svarbus. Jeigu nori labai ypatingos, tai jau brangiau kainuos. Jeigu nori visiškai paprastos, kad marionetė galėtų tik vaikščioti ir ranką ištiesti – tada pigiau. Bet dauguma, kurie kolekcionuoja lėles, pakabina jas ant sienos ir jos kabo, todėl jų gamybai nėra išskirtinių pageidavimų.
– Kiek kainuoja tokios lėlės?
– Galima rasti visiškai paprastai padarytą už 50 eurų. Čekijoje, kur jos labai populiarios, ir iki 1000 eurų gali kainuoti. Labai gražiai išdrožta, meistriškai padaryta. Ji gal nejudės labai gerai, bet gražiai išdrožta, daug darbo į tai įdėta, dėl to tiek ir kainuoja.
Priklauso nuo to, kiek darbo tenka įdėti. Gali gaminti fabrikiniu būdu arba kūrybiškai, įdomiai, ir parduoti vieną per metus. Priklauso nuo to, koks yra poreikis. Aš negaminu ypač brangių, nes man patinka pats procesas ir nenoriu per daug laiko skirti vienos gamybai.
– Kiek laiko užtrunka pagaminti vieną lėlę?
– Apie savaitę. Jeigu pasitaikytų kokia įdomesnė, kuriai reikia kažko ypatingesnio, tada ilgiau. Priklauso nuo to, koks bus lėlės valdymas, nes tai jau yra inžinerija. Kažkas nori bėgančios marionetės – reikia padaryti ją bėgančią, kitiems svarbu, kad šoktų, klūpėtų, nusivilktų apsiaustą. Jeigu tokią užsako, tenka ilgiau sėdėti ir „žaisti“.
Aš padariau vieną, kuri gali užsidėti kaukę ir ją nusiimti. Kol tą sugalvojau, visą dieną „žaidžiau“ su valdymu. Jeigu užsako tokią marionetę, norėdami, kad ji kažką ypatingo darytų, tai ilgiau trunka, ir dėl to kaina auga. Bet jeigu paprastą, tai – dirbi savaitę.
– Medžio drožyba yra lietuviškos tautodailės dalis. Ar ji populiari Anglijoje bei Škotijoje?
– Lietuvoje populiaresnė. Šiose šalyse drožiama, bet tai daro menininkai, jau įkūrę savo studijas. Lietuvoje medžio apdaila yra populiaresnė.
– Sakėte, kad Jungtinėje Karalystėje ši sritis nėra populiari, tad kaip Jūs Anglijoje atradote medžio drožybą?
– Kai pradėjau drožti marionetes, pagalvojau, kad norėčiau didesnes skulptūras kurti. Nežinojau, kur tai nuves, žinojau tik, kad noriu apie skulptūras daugiau sužinoti ir kad man patinka su medžiu dirbti. Susiradau drožybos centrą ir galvojau, jog bus įdomu toliau mokytis, tai padės suprasti, kuria kryptimi noriu eiti: ar drožti skulptūras, ar toliau gaminti marionetes, ar užsiimti kitais medžio darbais. Vienas dalykas veda į kitą.
– Ir ką atradote?
– Supratau, kad vis tiek noriu kurti lėlių teatrą. Mane skulptūroje traukia žmogaus forma. Tai ne stogastulpiai, ne suoliukai, bet būtent žmogaus formos interpretavimas. Lėlių teatras yra įdomus, nes ten visos meno šakos susideda.
– Ar Jūs pati vaidinate su savo pačios pasigamintomis lėlėmis?
– Aš dar nevaidinu, tik gaminu. Vaidinti jau buvau pasiruošusi prieš atvažiuodama į Lietuvą. Kuriu pasirodymą su labai mažomis marionetėmis, bet dėl pandemijos likau čia, tad spektaklio dar niekam neparodžiau.
Aš baigiau režisūros studijas, tad man vaidyba nėra pats įdomiausias dalykas teatre, bet neišgyvensi kitaip, tik daryti lėles neapsimoka. Dažniausiai, kas jas gamina, tas ir naudoja. Lėlių teatras yra toks, kad jame turi daryti viską – nuo pasiruošimo iki pasirodymo.
– Lietuvoje daug kas lėlių teatrą įsivaizduoja kaip skirtą vaikams ir paprastą. Ar taip ir yra?
– Aš pastebėjau, kad taip žmonės čia įsivaizduoja, bet ne, lėlių teatras gali būti įdomus ir suaugusiesiems.
– Kaip lėlių teatrai skiriasi Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje?
– Vien tarp Škotijos ir Anglijos yra skirtumų. Net su lėlių teatru susijusios tradicijos skiriasi. Lietuviškame lėlių teatre daug ką esame pasiskolinę iš prancūzų, iš rusų. O anglai turi tokį „Punch and Judy“, kur dvi pirštininės lėlės mušasi – tai yra klasika. Lietuvoje to neturime. Bet taip pat ten yra visiško avangardo ir eksperimentuojama. Škotijoje irgi panašiai.
Joje vyksta muzikos festivaliai, vaikų festivaliai, kuriuose lėlininkai pasirodo. Atvažiuoja, pasistato scenas ir rodo pasirodymus.
– Anglijoje ši niša didesnė?
– Taip. Pavyzdžiui, festivaliuose didelės lėlės vaikšto, tokie renginiai patinka ir vaikams, ir tėvams, pasiklausoma muzikos, tada nueinama pasižiūrėt kokį mažą pasirodymą. Po 21 val. vyksta pasirodymai, skirti tik suaugusiesiems, kurių temos rimtesnės.
Lėlių teatras gali rodyti 20 pasirodymų per dieną, nes jie trumpi, aktoriai gali būti pavargę, nes jų nesimato. Jį transportuoti daug lengviau negu visą aktorių trupę. Dėl to tas lėlių teatras gali būti rodomas labai įvairiose erdvėse.
Lietuvoje tokie spektakliai rodomi daugiausia teatre. Norėdamas pažiūrėti spektaklį su lėlėmis, turi eiti į teatrą. Čia lėlių teatras dažniausiai vaikiškas.
– Ką žmonės galvoja, kai pasakote, kuo užsiimate?
– Kartais nežino, kas yra marionetė, tada turiu pasakyti – lėlė su virvelėmis. Kitiems tai asocijuojasi su vaikais, bet juk, lėlės gali būti ir suaugusiųjų žaisliukais.
– Penkis mėnesius mokėtės Prienuose, sakėte, kad norite išmokti skulptūrų drožybos, kaip sekėsi?
– Labai gerai, nes aš galvojau, kad tiesiog bedroždama ir įvaldžiusi kaltuką eisiu skulptūrų drožimo link. Bet tada atradau Audronę, ji yra menininkė, o aš norėjau išmokti piešti. Visi sako, kad norint skulptūras drožti, reikia mokėti piešti, o aš visiškai nemokėjau. Atvažiavau mokytis drožybos, o dabar piešimas užima daugiausia dienos laiko.
Kiekviena diena prasideda piešimu, nes jeigu tu nesupranti elementariausių dalykų, ko aš nesupratau, nes jokių menų nestudijavau, tai, žiūrint į medžio pliauską, niekas į galvą neateis. Pastebėjau, kad išmokusi piešti, klaidų darau mažiau ir pati geriau suprantu jas. Net kitą dieną atėjusi pasižiūriu ir matau, kad kažką ne taip padariau.
Tai pozityviai žvelgiant į visa tai – jeigu aš grįšiu čia vėl po metų jau mokėdama piešti, jeigu su Algimantu drošiu – bus daug smagiau, nes atsiras bendra kalba. Anksčiau visiškai nieko nesupratau, ir jis turėjo vos ne žmogaus anatomiją aiškinti. Čia yra laiko švaistymas ir mokytojui, ir mokiniui.
– Žadate dar čia grįžti mokytis?
– Taip, būtų linksma čia grįžti dažniau. Čia yra labai linksma vieta ir šiaip būti, ir dirbti. Atvažiavusi galiu gaminti ir savo užsakymą, ir čia padėti. Algimantas kokią skulptūrą ar kokį stogastulpį drožia, aš galiu jam padėti ir taip mokytis.
– Ačiū už pokalbį.

Amanda Kiukytė