Lei­te­nan­te Ga­li­ci­nai, o gal grįž­tam?

Pra­si­dė­jo. Dar bu­vo kruo­pe­ly­tė ti­kė­ji­mo žmo­niš­ku­mu. De­ja. Lu­ka­šen­ka, dė­vin­tis mi­li­ta­ris­ti­nę uni­for­mą, tik pa­tvir­ti­no, kad iš XX am­žiaus jis neiš­žen­gė ir į XXI ne­per­ko­pė. Pu­ti­nui ir uni­for­mos ne­rei­kia. Ne­jau ru­siš­kos sie­los ne­pa­lie­čia dai­nos apie lei­te­nan­tą Ga­li­ci­ną žo­džiai: „Gal grįž­tam, kam mums, drau­gu­ži, sve­ti­ma že­mė?“
 

O prasidėjo paskutinis žiemos mėnuo tarsi normaliai. Šiltėjo orai, sužinojome, kad Ingrida Šimonytė mėgsta roką ir ypač stengiasi nepraeiti pro grupę „The Doors“ („Durys“). Kad Skandinavijos bankai pripažino, jog lietuviai mažiausiai išprusę finansiškai Europoje, bet geriausiai moka investuoti į nepastatytus butus. Išgirdau teoriją, jog kyšis yra nesaugumo jausmo išraiška ir nepasitikėjimas valstybe. Stebina aiškinimai, kad mūsų atlyginimai kyla greičiau, nei brangsta prekės. Tai tas pats, kad žiemą būtų teigiama, jog už langų vasara: šviečia saulė, 25 laipsniai šilumos. Išeini iš namų, o ten nei saulės, nei šilumos.

Mitingai byloja, jog geri Lietuvos žmonės išsirinko blogą valdžią. Sako, kuriasi karantino besiilginčiųjų būreliai, kurių nariai labiausiai mėgsta pagulėti ant sofų ir dūsauti, kad per karantiną buvo geriau. Išsisemiant naujienoms apie kovidą, žurnalistams belieka ieškoti skambesnių antraščių, pavyzdžiui: „Plinkantys vyrai dažniau suserga COVID“. Iškart puolu skaityti.

„Neprisiriškime prie daiktų“, – atsisveikinant vis palinki vienas mano bičiulis. Pagarba jam. Gal pastebėjote, kad visai neblogai išsimiegate viešbutyje? Sakysite – todėl, kad jeigu jau miegate viešbutyje, tai reiškia, jog pavargote kelionėje. Manau, kad taip yra dar ir todėl, kad viešbučio kambaryje nėra nereikalingų daiktų. Tai pavadinčiau tuščio kambario džiaugsmu. Jau nepamenu, kuri poetė rašė, kad norėtų turėti tuščią kambarį maldai, kambarį eilėraščiams, kambarėlį arbatai...

Neturėti daugiau negu būtina, šiandien reikia neapsakomos jėgos. Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras ir vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Kai regi, jog daiktas tau per brangus, gal geriau bei pigiau ir toliau apie jį svajoti, ir tiek. Nors dažniausiai būna atvirkščiai. Apie trokštamą brangų daiktą protas dar bando sakyti: „Nėra man jis toks reikalingas“, bet dažniausiai būna per vėlu – daiktas jau įsigytas.

O dar tos akcijos. 20 proc., 50 proc., jau ir 70 proc. Tad gal greitai prekybos centrai daiktus pradės dykai dalyti, o dar vėliau ir atėjusiesiems kažko įsigyti dar primokės. Pamenu, buvo „Anglų kalba per dvejus metus“, vėliau „Anglų kalba per pusę metų“, dar vėliau „Anglų kalba per dvi savaites“, tad gal greitai sužinosime: „Jūs tik ką išmokote angliškai.“

Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar knyga – daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti. Kai kas neapsieina be horoskopų ar pranašysčių knygų. Ką reiškia, jeigu miegant kokia nors kūno dalis nutirpo? Nieko nereiškia, o tik tai, kad paprasčiausiai nepatogiai miegate.

Daiktai apibūdina žmones. Į ypač mylimus daiktus žmogus ima panašėti. Tiesa, kiek žmogus mylėjo šį daiktą, galima spręsti tada, kai daiktas praranda pirminį blizgesį, nusitrina, apiblunka, įskyla...

Dar viena vasario pradžios tema buvo sveikata. „Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana“, – Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2. Paskaitinėjęs apie paciento ir gydytojo santykius, štai tokius juos įsivaizduočiau.

Pacientai neserga vien tik fiziškai – dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienų ar kitų problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant bei pastebint ir vidaus ligos, ir emocinio streso simptomus. Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti, pavyzdžiui, jei, pacientui ilgai pasakojus ir vardijus nusiskundimus, gydytojas dar padrąsina pacientą žodžiais („Tęskite“) ar neverbaliai (linkčiojant galvą). Kai ligonis, atrodo, viską papasakojo, jam ypač malonu išgirsti iš gydytojo klausimą: „Kas nors dar?“ O ypač svarbus gydytojo pažadas: „Aš rūpinsiuos jumis ir noriu žinoti, kaip geriausiai galėčiau jums padėti.“ Jei ligonis sako, kad jis turi kelias problemas, o taip dažniausiai būna, jam malonu, jei gydytojas pasiūlo sudaryti sąrašą ir svarstyti, kurią spręsti pirmą. Baigus pokalbį, derėtų pasitikrinti, kas buvo pasakyta. Tai padeda geriau suprasti paciento problemą ir įsitikinti, ar ir jis taip pat ją supranta, bei kontroliuoti pokalbio eigą, jei yra per daug informacijos.

Iš gydytojų lūpų turi sklisti kuo daugiau geresnės informacijos. Pavyzdžiui, žmogus serga vėžiu. Tai bloga informacija. Bet dar gyvas – gera informacija. Pokomunistinėse šalyse pacientai specifiniai, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabineto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės. Keista, kad net aspirinas, išrašytas gydytojo, ne vieną pacientą veikia geriau nei šiaip įsigytas.

Vienas gydytojas neseniai man gana protingai, it koks garbingas kunigas, tarstelėjo: „Žinok, kūno sveikata prasideda nuo sielos sveikatos.“ Dievas kelis mėnesius lydėjo suvargusį žmogelį, norėdamas su juo šnektelėti apie sielą. Bandė jį prakalbinti, bet nepavyko – žmogelio rūpestis buvo, kaip parduoti tėvų sklypą.

Tai tiek. O norėjau rašyti, jog vasario pabaigoje prasidėjo tulpių sezonas.