Legendinis šiaulietis treneris Rimantas Viktoravičius: „Futbolas mane lydėjo visą gyvenimą“

Kiekvienam nors minimaliai futbolu besidominčiam šiauliečiui Rimanto Viktoravičiaus pristatinėti tikrai nereikia. Buvęs profesionalus žaidėjas, ilgametis „Gintros“ moterų klubo vyriausiasis treneris, sporto pedagogas Šiaulių vardą garsino ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje bei reikšmingai prisidėjo prie futbolo sporto šakos vystymosi mūsų mieste. Gimęs ir augęs Šiauliuose, R. Viktoravičius visuomet buvo didžiausias šio miesto patriotas, toks yra ir dabar.

Sausio 29-ąją treneris atšventė gražų 60 metų jubiliejų. Šia proga Šiaulių miesto meras A. Visockas pagerbė R. Viktoravičių už sąžiningą, ilgametį darbą, gerus sportinio darbo rezultatus ir nuopelnus Lietuvos Respublikos bei Šiaulių miesto sportui. Etaplius.lt žurnalistai atvirai ir nuoširdžiai kalbėjosi su R. Viktoravičiumi. Ne tik apie futbolą, bet ir apie gyvenimą.

Gerbiamas Rimantai, leiskite dar kartą pasveikinti jus su jubiliejumi. Šiandien norėtume kalbėti ne apie rezultatus, pasirengimus varžyboms, sportinius pasiekimus, bet apie jus. Papasakokite, kaip ir kada futbolas atsirado jūsų gyvenime?

Futbolas atsirado labai seniai, 1973-iais metais atėjau į pirmąją treniruotę pas Česlovą Urbonavičių ir profesionaliai sportavau iki 1991-1992 metų. Baigiau tuometinį Šiaulių institutą, pradėjau dirbti proftechninės mokyklos sportinėje klasėje, paskui padariau 10 metų pertrauką, bet sugrįžau į universitetą, tada jau dirbau su studentais ir su moterimis futbolininkėmis.

Kodėl būtent futbolas, o ne kokia kita sporto šaka?

Kai buvome maži vaikai, neišlįsdavome iš pievų, visada tą kamuolį gainiodavome. O vėliau mane pakvietė į futbolo treniruotes, man patiko, žaisti tikrai neblogai sekėsi ir šioje sporto šakoje likau. O vėliau futbolas mane lydėjo visą gyvenimą, ir su manimi, ir su mano vaikais, tikiuosi, kad ir su anūkais bus.

Kuo jus labiausiai žavi futbolo sporto šaka?

Kaip man treneris sakydavo, futbolas yra sporto karalius. Pasakykite nors vieną sporto šaką, kuri neįeina į futbolą? Turbūt net stendinis šaudymas įeina į futbolą, nes kai eina aukštas kamuolys, tu turi iššokti, apskaičiuoti ir paimti tą kamuolį. Lengvoji atletika, sunkioji atletika – futbole yra visų elementų. Todėl futbolas ir yra sporto karalius. Be to, norint tapti geru futbolininku, nereikia turėti itin didelių fizinių duomenų – nebūtina būti 2 metrų ūgio ar turėti didžiulius raumenis. Neretai užtenka didelio noro. Tai demokratiška sporto šaka.

Turbūt pats stebite įvairių lygų futbolo varžybas. Ar turite savo komandą favoritę, už kurią visada sergate, tiek Lietuvos, tiek Europos ar pasaulio mastu?

Kalbant apie Lietuvą, tai pirmiausiai sergu už Šiaulius, kadangi pats esu šiaulietis. Ypač pastaruoju metu labai džiugina, kad atsiranda vis daugiau vietinių žaidėjų, man tai labai džiugina širdį. O platesniu mastu iš klubų labiausiai sergu už „Barceloną“, už Messi (futbolininkas Lionelis Messi). O iš rinktinių – kas gražiai žaidžia, už tas komandas ir sergu.

Esate ragavęs tiek profesionalaus žaidėjo, tiek trenerio duonos. Jei reikėtų palyginti, kas yra sunkiau – pačiam būti aikštėje ir žaisti ar treniruoti kitus žaidėjus?

Treneriui yra labai sudėtingas tas momentas, kad tu pats negali išbėgti į aikštę ir negali padaryti tam tikrų veiksmų, kuriuos, tavo manymu, žaidėjai turi padaryti. Turi savyje viską priimti, visą sportinį pyktį, visas emocijas. Tuo tarpu kai esi aikštėje, viskas nuo tavęs priklauso. Tu gali ir įvartį įmušti, ir apsiginti, viskas priklauso nuo to, kiek esi atsidavęs ir užsidegęs žaidimu. Taigi, fiziškai sudėtingiau žaidėjui, tačiau psichologiškai – treneriui.

Turbūt psichologiškai sudėtingas ir tas momentas, kad treneris turi individualiai prisitaikyti prie kiekvieno žaidėjo ir užmegzti su juo kontaktą? Juk kiekvienas žaidėjas – skirtinga asmenybė, prie kurios prieiti reikia skirtingų būdų?

Be jokios abejonės. Jeigu to nėra, tai ir trenerio nėra. Tas individualus kontaktas visada turi būti. Visada turi bendrauti, visada turi suprasti. Negali būti taip, kad pasikvietei žaidėją į kabinetą, pakalbėjai su juo ir viskas. Tas kontaktas turi būti betarpiškas, tiek per treniruotes, tiek prieš išeinant į aikštę, rūbinėje, po rungtynių. Turi atrasti kiekvieno žaidėjo stiprybę ir būdą jį motyvuoti. Kas to nedaro – nebus geras treneris.

Ilgus metus buvote vieno stipriausių mūsų šalies moterų futbolo klubo – „Gintros“ vyriausiasis treneris. Jam atidavėte beveik 20 savo gyvenimo metų. Tačiau 2021-ųjų sezoną komanda pradėjo jau be jūsų. Kodėl nusprendėte trauktis?

Na, tai nebuvo vienašališkas mano sprendimas, greičiau abipusis sutarimas. Aš nebetenkinau klubo lūkesčių, o man nebebuvo sveikatos įrodinėti savo tiesas. Taip ir išsiskyrė keliai. Nieko čia blogo – yra pradžia, yra yra ir pabaiga. Vienos durys užsidaro, kitos atsidaro. Šiuo metu treniruoju Lietuvos nacionalinę moterų futbolo rinktinę, taip pat dirbu treneriu Šiaulių sporto gimnazijoje.

Ar daug įtampos ir spaudimo teko patirti, vadovaujant tokio aukšto lygio klubui kaip „Gintra“, rungtyniavusiam net UEFA? Juk įprasta, kad kai komandai sekasi, tuomet komanda šaunuolė, tačiau kai nesiseka, kaltas treneris?

Taip, turbūt kaip ir kitose sporto šakose, jei laimi – laimi žaidėjai, jeigu pralaimi – pralaimi treneris.

Buvo tos įtampos, buvo nemiegotų naktų, savęs analizavimo, kur ką ne taip padarei.

Šiauliuose futbolo sporto šaka išgyveno nelengvus laikus, yra buvę sezonų, kai apskritai neturėjome vyrų klubo, žaidžiančio aukščiausiose šalies lygose. Kokią ateitį ir kokias perspektyvas jūs matote futbolui Šiauliuose?

Perspektyvų tikrai yra. Aš matau tikrai labai daug jaunų trenerių Šiauliuose. Tas pats ir visoje Lietuvoje, turime daug jaunų, perspektyvių specialistų. Jei tik Lietuva jų nepames, futbolo laukia tikrai šviesi ateitis. Aišku, mes dedame žingsnį, tuo tarpu Vakarai deda du žingsnius į priekį. Bet aš manau, kad nors ir ne taip sparčiai, po truputį mums pavyks. Gal savo gyvenime dar sulauksiu maniežo Šiauliuose. Iš esmės, viskas gerai, man patinka kaip šiandien klostosi situacija futbole.

Sako, kad Lietuva yra krepšinio šalis. Jūs esate užkietėjęs futbolininkas. Koks jūsų santykis su krepšinio sporto šaka?

Na, aš nesu toks didelis krepšinio fanas, bet domiuosi. Atsimenu dar tuos laikus, kai žaidė Modestas Paulauskas – kai jie pralošdavo, aš verkdavau. Paskui atėjo Sabonio karta. Tikrai buvo gražių momentų, pamenu, net naktimis keldavausi žiūrėti NBA atkrintamųjų. Bet šiuo momentu esu labiau susikoncentravęs į futbolą.

60 metų jums – daug tai ar mažai?

Kadangi dirbu su jaunimu, tai tikrai neleidžia senti. O šiaip net negalvoju apie tuos metus, kol į veidrodį nepasižiūriu. Kaip pasižiūriu, tai juokas nebeima (šypsosi).

Žvelgdamas į savo karjerą, į visus nuveiktus darbus, ar jaučiatės laimingas?

Taip, aš laimingas. Turiu nuostabią šeimą, anūkus, futbole tiek daug gerų akimirkų buvo. Negalėčiau niekuo skųstis.

Dėkoju už pokalbį.