Legendines galiūnų varžybas į Angliją atvežusi lietuvė po 17 metų grįžo gyventi į Šiaulius

Per pusę metų susikurti naują gyvenimą – misija įmanoma. Tai įrodo šiaulietės Sandros Donskytės gyvenimo patirtis. Ambicijų, vidinės ugnies ir tuo pačiu pavydėtinos ramybės bei žinojimo kur eiti ir ką daryti šiaulietei galėtų pavydėti net ir patys sėkmingiausi žmonės. „Duodu sau galimybę kryptį keisti“, – įsitikinusi moteris, po 17 metų grįžusi į Lietuvą ir čia užsiimanti veiklomis, kurių Šiauliuose prieš jai atvykstant nė nebuvo. Vingiuota ir jautria savo gyvenimo istorija su žurnalistais moteris dalijasi pirmą kartą.

Meilės emigrantė

Kad Sandra Donskytė ilgą laiką gyveno užsienyje, suprasti nesunku. Pokalbiui susitikus kavinėje, moteris išsyk išsiskyrė savo bendravimo maniera ir laisvumu. Šiaulietė pripažįsta – niekada nesijautė pritampanti prie lietuviško mentaliteto, tačiau dabar, po daugybės užsienyje praleistų metų, sako, kad žmonės Lietuvoje tapo daug atviresni.

Šiandien moteris yra įsisukusi į veiklas Šiauliuose ir džiaugiasi, kad gimtasis miestas pasikeitė ne tik išoriškai, bet ir savo kultūra. Mieste netrūksta veiklų, verslo iniciatyvų, o patys žmonės – daug atviresni ir draugiškesni emigrantams: „Jaučiu, kad mane miesto žmonės priėmė į glėbį. Net atėjusi į Šiaulių miesto savivaldybę, kuomet reikėjo prisiregistruoti, patyriau tokį supratimą. Buvau emociškai jautri, todėl pravirkau. Savivaldybėje dirbanti moteris man visą terapijos seansą atliko, paguodė“, – prisimena S. Donskytė.

Bet apie viską – iš pradžių. S. Donskytė augo, gyveno ir mokėsi Šiauliuose. Nuo mažų dienų verslo ir turizmo subtilybes pažinusi moteris sako turėjusi neeilinę vaikystę, o šeimoje įskiepytos vertybės – dirbti ne kitam, o sau – jos gyvenime tebėra gajos.

„Mūsų šeimai priklauso Meškuičių malūnas ir kai 1993 metais popiežius atvyko į Lietuvą, jo delegacija lankėsi mūsų restorane. Tai man buvo pirmas langas į pasaulį. Tuomet man buvo dešimt metų ir aš turėjau neįtikėtinai daug drąsos aptarnauti šiuos žmones“, – vaikystę atmena pašnekovė.

S. Donskytė Šiauliuose baigė turizmo studijas. Gido darbas jaunai moteriai nebuvo svetimas, mat nuo mažumės turistams rodydavo malūną ir pasakodavo apie girnas. Tačiau baigusi studijas, šiaulietė pasuko netikėta linkme – tapo Lietuvos galiūnų federacijos dalimi ir pradėjo organizuoti tuo metu Šiauliuose itin populiarias galiūnų varžybas.

Aš buvau vienintelė moteris, besisukanti šiame versle, sako šiaulietė ir priduria visą gyvenimą turėjusi netradicinį požiūrį į pardavimus, todėl marketingo ir reklamos darbai federacijoje jai ėjo kaip per sviestą. Nepaisant to, moteris, kaip pati įvardija, tapo meilės emigrante.

„Į Angliją išvykau dėl meilės. Nors visada labai norėjau studijuoti užsienyje, aplinkoje tokių atvejų tuomet nebuvo ir galvojau, kad ši svajonė nepasiekiama. Tačiau meilė užsieniečiui man tapo durimis į norimą ateitį“, – dalijasi S. Donskytė.

Galiūnų varžybos – vizitinė kortelė

Norėdama įsitvirtinti svečioje šalyje, lietuvė įstojo į vieną geriausių Londono universitetų. Vestminsterio universitete tarptautinį verslą ir rinkodarą tuomet besimokančiai jaunai moteriai netrūko drąsos – šiaulietė užsimojo Londone suorganizuoti jai iki smulkmenų puikiai pažįstamas galiūnų varžybas, nes Anglijoje tokio renginio niekada nebuvo.

„Su šia idėja laimėjau jaunimo verslumą skatinantį konkursą, kuriame buvo pateikta galybė paraiškų. Nebuvo kelio atgal – turėjau tai padaryti“, – sako moteris. Tiesa, šis jaunos moters gyvenimo periodas buvo itin sudėtingas, nes, organizuojant varžybas, pačiai teko kovoti su vėžiu.

2010 metais „Wembley“ arenoje įvyko pirmosios galiūnų varžybos Londone, į kurias buvo parduota per 4 tūkstančius bilietų ir kurias transliavo dvi Europos bei viena Anglijos televizija. Grandiozinį renginį suorganizavusi šiaulietė sako, jog viso proceso metu jos neapleido jausmas, kad šis renginys ne tik didelis asmeninis pasiekimas jai, bet ir Lietuvos vardo garsinimas: „Beje, šias varžybas laimėjo Žydrūnas Savickas“, – merkia akį S. Donskytė ir atskleidžia, kad ši pergalė Londone gyvenantiems lietuviams buvo lyg nektaras.

Dirbti nepametant galvos

Nors darbo galimybių anuomet buvo tiek, kad S. Donskytė būtų galėjusi dirbti be atvangos, moteris sąmoningai pasirinko dirbti tik tris dienas per savaitę. Esą taip ji vengė streso pertekliaus ir tausojo sveikatą, kurią ne juokais išvargino penkeri metai kovos su liga. Dar vienas lemtingas posūkis lietuvės gyvenime įvyko 2014 metais, kuomet ji metė samdomą darbą ir pradėjo savo gerovę kurtis pati.

„Mano tėvelis visada sakydavo: „Ne kitam dirbti“. Nuo tuomet iki pat dabar, savo darbo vietą susikuriu pati. Kadangi turiu žmogiškųjų įžvalgų apie darbuotojų gerovę, kultūrą įmonėse ir esu gerai perpratusi marketingo bei reklamos principus, pradėjau konsultuoti įmones“, – sako S. Donskytė.

Eilę metų šioje srityje dirbusi moteris, kaip pati sako, tam tikru metu patyrė identiteto krizę. Ieškodama pusiausvyros ir ryšio su savimi bei visata, moteris leidosi į kelionę. Balyje S. Donskytė atrado naują savo gyvenimo aistrą – laisvą šokį, kuris ją lydi iki pat šių dienų.

Pandemijos metu į moters gyvenimą pasibeldė nauja gyvybė – sūnus. Visi mamoms būdingi iššūkiai įpūtė galingą permainų gūsį. „Iš ambicingos moters tapau namų šeimininke. Lengva tikrai nebuvo“, – sako pašnekovė ir užsimena, kad dėl nesusiklosčiusio šeimyninio gyvenimo, vaikelį šiuo metu augina viena.

Šiauliai tikrai turi potencialo

Kas gi pastūmėjo verslią, sėkmingą, karjeros aukštumas užsienyje pasiekusią moterį grįžti į gimtąjį miestą?

„Aš grįžau mėnesiui į Lietuvą pailsėti ir atitrūkti, nes patyriau santykių krizę. Grįžusi išsinuomojau namą, kad turėčiau galimybę kuo daugiau laiko būti lauke. Pajutau nepaprastą trauką savo žemei, norėjau kuo ilgiau ant jos sėdėti. Tai buvo somatinis patyrimas. Nors gyvendama svetur, aš buvau šalia gamtos – medžių, miško – tačiau nejaučiau tos šaknų išraiškos. Mūsų pirmuosiuose išsinuomotose namuose galėjau vaikui parodyti kaip atrodo obuolys, augantis ant medžio, kaip atrodo serbentai, augantys ant krūmų. Tuomet nusprendžiau likti Lietuvoje visą vasarą, tačiau po jos, vykti į Angliją nebenorėjau“, – pasakoja šių metų birželio mėnesį į Šiaulius grįžusi emigrantė.

Lygindama bemaž 9 milijonus gyventojų turintį Londoną, Šiaulius moteris vertina kaip kompaktišką, mobilų ir perspektyvų miestą: „Matyt, ateina periodas gyvenime, kai norisi kažko paprastesnio. Londone buvo atstumai, daug komplikacijų. Šiauliuose viską galima pasiekti greitai. Be to, čia yra mano šeima. Kalbant apie darbo perspektyvas, mano galva, mažesniame mieste galima susikurti dar geresnę finansinę gerovę. Reikia tik ambicijų. Galiu drąsiai sakyti, kad potencialo šis miestas turi“.

Labiausiai grįžusi į Šiaulius vieniša mama džiaugiasi gera vaiko emocine būkle ir atrasta ugdymo įstaiga.

„Labai greitai pavyko gauti vietą į norimą darželį. Vaikas, kaip užsienietis, kuris mažai kalba lietuviškai, buvo priimtas su meile. Niekada nemačiau savo vaiko tokio laimingo. Apskritai, džiaugiuosi, kad grįžę nepatyrėme jokios biurokratijos, kurią atmenu patyrusi prieš 17 metų. Net ir sveikatos priežiūros sektoriuje nėra jokių eilių. Mano vaikui buvo suteikti reikalingi tyrimai bei konsultacijos pas specialistus“, – privalumus vardija S. Donskytė.

Paklausta, ar spėjo įsitvirtinti čionykštėje darbo rinkoje, Sandra nusišypso. Nepraėjus nė pusmečiui po grįžimo, ji Šiauliuose subūrė moteris. „Šokio Magijos“ užsiėmimų metu S. Donskytė pirmoji mieste pradėjo vesti Kundalini, energetinių kanalų jogą bei laisvo šokio terapiją. Kaip pati sako, šie užsiėmimai – apie moterų bendrystę ir meilę sau.

Marketingą, rinkodarą ir kultūros ypatybes įmonėse puikiai išmananti specialistė pamažu mezga pažintis ir susipažįsta su Lietuvos įmonėmis. Esą konsultuoti verslus įvairiais klausimais, vykdyti mokymus tam, kad įmonės sukurtų darbuotojams palankesnę vidinę kultūrą, yra vienas iš jos tikslų.