Ledo ir ugnies šalyje – lietuviškų žodžių ir dainų skambesys

„Išeini iš namų – o tau kalnas ir vandenynas šalia“, – intriguoja Renata Pratusytė (30 m.), aštuonerius metus gyvenanti nepakartojamo kraštovaizdžio šalyje – Islandijoje. Kriokliai, geizeriai, kalnai ją nepaprastai žavi, o pati stengiasi, kad lietuviško žodžio skambesiu liktų sužavėti islandai, jo nepamirštų mišrių lietuvių šeimų vaikai. Darbas lituanistinėje mokykloje, vadovavimas lietuviškam ansambliui „Gija“, aktyvi veikla Islandijos lietuvių bendruomenėje – tuo gyvena Šiauliuose studijas baigusi muzikos pedagogė.

Užburta gamtos

Islandijoje moteris pirmąkart atsidūrė 2007 metų vasarą. Tąkart po pirmo kurso Šiaulių universitete mergina išvyko padirbėti per vasarą. Viešnagė ledo ir ugnies šalyje paliko įspūdį, tad, baigusi bakalauro studijas, ji susiviliojo galimybe darkart pagyventi Islandijoje. Trumpalaikis vizitas Renatai užsitęsė iki šiol.

„Maniau, kad neužtruksiu ilgiau, po metų grįšiu tęsti magistrantūros. Tačiau pasilikau. Islandija – ledo ir ugnies šalis – patraukė savo grožiu, kalnais ir ugnikalniais, ledkalniais, geizeriais ir kriokliais. To Lietuvoje nepamatysi! Išeini iš namų – o tau kalnas ir vandenynas šalia. Negali nepatikti. O dar žiemomis pasirodo šiaurės pašvaistės...“ – pasakoja emigrantė.

Keliauti mėgstančiai moteriai Islandija – tikras rojus. Nepaprastu grožiu užburianti gamta kvieste kviečia ja pasigrožėti, o Renata mielai leidžiasi į keliones. „Čia gamtos mylėtojams tikrai yra, ką pamatyti. Daug keliavau po šalį ir su savo šeima, draugais. Teko apsukti du kartus visą ratą aplink salą, kraštovaizdis tiesiog žodžiais nenusakomas. Su draugais sukorėme 1 337 km
aplink visą salą“, – įspūdžiais dalijasi Islandijos lietuvė.

Pamokėlės mažiesiems islandams ir lietuvaičiams

„Didžiuojuosi, jog esu lietuvė“, – sako Renata, kuri savo meilę tėvynei ir gimtajai kalbai nuo pat atvykimo siekia perduoti Islandijos lietuvių vaikams. Dirbti bet kokio darbo muzikos pedagogiką baigusi absolventė nenorėjo, tad, pasidomėjusi lietuvių bendruomenės ir lituanistinės mokyklėlės „Trys spalvos“ veikla, nieko nelaukdama susisiekė su jos vadove. Pavyko – šiemet moteris ten skaičiuoja jau aštuntų darbo metų pabaigą.

Nors lietuvaitės pagrindinė veikla yra auklėtojos darbas Reikjaviko miesto valstybiniame darželyje, tačiau gimtosios kalbos ir tradicijų pamiršti neįmanoma. Priešingai – Renata kaip tik su didžiuliu entuziazmu puoselėja lietuvybę, ugdydama mišrių šeimų (dažniausiai lietuvių moterų ir islandų vyrų) vaikus: „Mokome naudotis rašytiniais šaltiniais, reikšti mintis ir jausmus gimtąja kalba. Skatiname domėtis ir lietuviškomis tradicijomis, papročiais.“

Mokyti tenka pačius mažiausius mokyklinukus – į pamokas ateina ir nė dvejų metukų neturinčios lietuvių atžalos. Pasak Renatos, nedrąsūs, savo aplinkoje vien islandų kalbą tegirdintys vaikai mokosi noriai, o ji siekia dar labiau paskatinti jų smalsumą. „Jie noriai mokosi mamos gimtosios kalbos, dainuoja dainas ir šoka liaudies šokius. Ugdydami vaikus, pirmiausia stengiamės sužadinti jų meilę Lietuvai ir lietuvių kalbai. Daug dėmesio skiriame tradicijoms, žaidimams, vaizdinėms priemonėms. Visas mokymo procesas vyksta per ugdomuosius užsiėmimus“, – sako lietuvė.

Pradėjusi mokytojauti lituanistinėje mokyklėlėje, Renata subūrė vaikų chorą, su kuriuo teko aktyviai dalyvauti kiekvienais metais rengiamose Reikjaviko kultūros ir meno dienose bei Reikjaviko laisvalaikio centro organizuojamuose koncertuose.

Islandijos lietuvių bendruomenės pažiba – „Gija“

Renata atvira – būdama Lietuvoje, ji nebuvo itin veikli mergina, tačiau Reikjavike vos spėja suktis. „Islandijoje esu sąmoninga savo gimtojo krašto patriotė: organizuoju minėjimus, koncertus, kopimą į kalnus bei palaikau ryšius su įvairiomis organizacijomis. Žaviuosi lietuvių kalba ir stengiuosi ją išsaugoti“, – vardija emigrantė. Be darbo darželyje ir mokyklėlėje, ji yra aktyvi lietuvių bendruomenės narė.

„Mes organizuojame visas tradicines šventes bei minėjimus. Populiariausia yra „Kalėdinė eglutė“, taip pat itin populiari kiaušinių marginimo popietė, Užgavėnės, Velykos, išvykos, įvairūs konkursai. Stengiamės, kad renginių būtų kuo įvairesnių. Organizuojame ir 3x3 krepšinio turnyrus, futbolo varžybas bei jau kasmečiu renginiu tapusį labdaros vakarą, kurio metu surinktas lėšas pervedame „Mamų unijai“ Lietuvoje“, – bendruomenės veiklą pristato jos tarybos nare tapusi Renata.

Islandijos lietuvių bendruomenė turi ir savo ansamblį, prie kurio prisijungė tik ką atvykusi lietuvaitė. Tiesa, pastaruosius penkerius metus šio ansamblio veikla – pačios Renatos rankose. Lietuvė pakeitė kitą savo tautietę, iki tol vadovavusią „Gijai“. Moteris džiaugiasi šauniu savo kolektyvu: „2017 m. spalio mėnesį švenčiau 5 metų vadovavimo sukaktį. Einasi šiuo metu labai gerai, turiu 12 veiklių, nuostabių žmonių: 4 vyrai ir 8 merginos. Ansamblyje dainuoja tik lietuviai, tai puiki galimybė kalbėtis lietuviškai, leisti laisvalaikį kartu. Repetuojame 1–2 kartus per savaitę. Repertuaras labai įvairus: nuo liaudies dainų iki populiariosios ir bažnytinės muzikos.“

Muzikantė drąsiai gali didžiuotis savo darbo vaisiais – kolektyvas 2016-ųjų rudenį sulaukė pasiūlymo dalyvauti „Islandijos talentų“ projekte. Renata džiūgauja, kad „Gijai“ jame sekasi tikrai neblogai, o islandai pakerėti lietuvių kalbos.

„Lietuviai priėmė pasiūlymą ir perėjo jau dvi perklausas. Kolektyvas atliko harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Skauda galvelę, negaliu“. Islandai liko sužavėti lietuvių kalbos grožio bei melodingumo, – sako ansamblio vadovė ir priduria, kad tokia sėkmė – neatsitiktinė. – Kodėl gavome kvietimą dalyvauti? Manau, kad mus pastebėjo 2015 metais vykusioje jubiliejinėje 20-ojoje Reikjaviko miesto kultūros ir meno nakties programoje. Mūsų koncertas vyko Einars Jónsson muziejuje ir pritraukė daug muzikos mylėtojų – ne vien lietuvių, bet ir gausų būrį islandų bei šalį lankančių turistų. Koncerto metu skambėjo liaudies muzika, bažnytinės giesmės bei populiarioji lietuviška muzika. Ir kitą mėnesį sulaukiau laiško iš televizijos.“

„Gija“ kasmet dalyvauja Reikjaviko organizuojamoje Multikultūrinėje dienoje, reprezentuodama Lietuvą muzikiniu pasirodymu bei eisena. „Ten pasirodo daugiau nei 20 šalių. Tad tikrai esame gerai matomi ir mūsų trispalvę žino daugelis“, – pabrėžia ji. Lietuviškos giesmės Renatos lūpomis skamba ir Reikjaviko Landakot bažnyčioje – ten kiekvieną sekmadienį vyksta šv. Mišios lietuvių kalba. Įdomu tai, kad jas veda lietuviškai kalbantis kunigas Juanas Carlosas.

Valstybės šimtmečio proga – ypatinga patirtis

Simboliška – Islandijoje, kuri 1991 m. pati pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, Renata paminėjo valstybės šimtmetį, surengdama savo pirmąjį solinį koncertą. „Lietuvos 100-mečio proga sugalvojau, kad reikia padovanoti lietuviams Islandijoje mano pirmąjį solinį koncertą. Renginys vyko St. Jósefskirkja bažnyčioje. Atlikau dešimt gražiausių lietuviškų kūrinių. Jaučiausi puikiai, manęs pasiklausyti atėjo daugiau nei 60 žmonių. Tai tikrai neįtikėtina“, – šypsosi muzikantė.

Negana to, lietuvaitei teko garbė pabendrauti su vienu to meto politikos atstovu, kuris padėjo Lietuvai sudėtingu laikotarpiu: „Teko ne kartą matytis su tuomečiu švietimo ministru Jonu Baldvinu Hanibalsonu, kuris pirmasis suskubo į pagalbą Lietuvai per 1991 metų sausio 13-osios įvykius. Jis yra Islandijos lietuvių bendruomenės garbės narys.“

Anot Renatos, lietuviai Islandijoje užsitarnavę gerą vardą – mus pažįsta kaip stropius darbuotojus. Be abejo, Arvydo Sabonio pavardė islandams taip pat daug ką sufleruoja.

Emigrantė pastebi, kad abi tautos turi panašumų – labai vertina nepriklausomybę ir kultūrinį išskirtinumą, bet iškart pabrėžia ir esminį skirtumą: „Islandijos visuomenėje visiškai nėra moterų diskriminacijos, čia moterys užima aukštas pozicijas valdžios ir verslo struktūrose. Islandijoje, mano galva, daugiau laisvės ir ramumos. Kartais atrodo, kad viskas vyksta sulėtintu tempu, neskubant. Islandai labai mandagūs žmonės, visada sveikinasi ir nevengia parodyti dėkingumo. Iš pradžių jie gali atrodyti šaltoki, tačiau, artimiau susipažinus, jie tampa artimais draugais.“

Melodinga, skambi islandų kalba Renatai greitai tapo antrąja gimtąja kalba, nors iššūkių būta. Sudurtinių žodžių, turinčių daugiau nei 20 simbolių, gausi kalba privertė paplušėti, tačiau lietuvei pavyko ją įsisavinti. Nors kerinti Islandijos gamta atima žadą, visgi Lietuvos peizažas moters mintyse iškyla dažnai. „Be galo pasiilgstu Lietuvos miškų, krūmų ir kaitrios saulės. Vasaros dienos Islandijoje niūrios, saulė pasirodo retokai. Daug lyja, gamta ne tokia turtinga žalumos kaip Lietuvoje. Žemės paviršius padengtas akmenimis ir lava. Net smėlis juodas!“ – atvirauja lietuvė.

Aplankyti gimtinės ji grįžta kasmet – stengiasi tai daryti bent kartą per metus. Čia juk likę artimieji, tiesa, susirinkti gausiai šeimynai prie vieno stalo – labai sunku, tad tokios akimirkos tampa neįkainojamos.

„Lietuvoje, Ramygaloje, gyvena mano tėvai, tad stengiuosi būtinai vieną kartą per metus juos aplankyti. Džiaugiuosi, kad mama buvo atvykusi čia pas mane pažiūrėti, kaip aš įsikūrusi. Esu iš daugiavaikės šeimos, mes esame septyni vaikai: penki broliai ir aš su sese. Visi esame išsibarstę po pasaulį. 2016 metais buvome visi grįžę į mamos 60-mečio šventę, kartu vienoje vietoje nebuvome daugiau nei 10 metų. Buvo gera pasimatyti gimtuosiuose namuose“, – nostalgiškai prisimena Renata.