L. Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – viena geriausių Lietuvos tinklinio trenerių, jaunąsias sporto centro tinklininkes ir moterų tinklinio komandos profesionales treniruojanti Lija Darandovienė.

Pradėkime mūsų pokalbį iškart nuo sporto. Vyriausybės patvirtintos karantino taisyklės privertė mus visus išeiti iš sporto salių, sustabdyti treniruočių procesus ir varžybas. Kaip sekasi dirbti su sportininkais nuotoliniu būdu? Su kokiais tokio darbo privalumais ir trūkumais jums tenka susidurti? Ir ar apskritai įmanoma nuotoliniu būdu užsiimti komandine sporto šaka?

Na, teko dvi savaites dirbti, bet šiuo metu iki gegužės 6 dienos atostogauju. Bet visvien į komandos „Facebook“ grupę įkeliu savo pasiūlymus, ką galima nuveikti sportinei formai palaikyti. Žinoma, tai didelis iššūkis treneriams. Mano auklėtinės yra jau didelės (15-17 metų), gerai besimokančios, protingos, tad viskas remiasi į jų asmeninį sąmoningumą. Jos jau pačios žino, kaip paskui sunku sugrįžti į vėžes, todėl tikiu, kad savimi rūpinasi. Žiūrime įvairias rungtynes, filmus – tai geras laikas asmeniniam tobulėjimui.

Tikiuosi, visa tai ilgai netruks ir viskas vėl stos į savo vėžes. O kol kas stengiamės kūrybiškai ir su viltimi žiūrėti pirmyn. Mes labai išradingos (šypsosi). Viena mergina mėgino išmokyti šunį mušinėti kamuolį. Sesės, atsisėdusios kambaryje, žaidė tinklinį per rūbų kabyklą. Dar viena mergina, stovėdama ant rankų ir truputį remdamasi koja į sieną, sugebėjo apsivilkti marškinėlius.

Įdomu tai, kad merginos įtraukia į žaidimus su kamuoliu ir savo tėvelius, brolius ir seses. Apie dužusius vazonus su gėlėmis ir neramias dienas kaimynams nuo kamuolio mušinėjimo į sienas aš net nekalbu (juokiasi). Jos visą tą savo išmone dalinasi su mumis grupėje.

Kiek bendrai susidariusi situacija ir tokia ilga pertrauka be sporto turės įtakos sportininkų fizinei formai, ar pavyks sėkmingai sugrįžti į prieškarantininį lygį?

Galvoju, kad sportinei formai tai turės tiek įtakos, kiek sportininkės prisivers pajudėti. Dabar geras laikas yra lavinti savo fizines ypatybes. Mes, žaidikai, per treniruotę tikrai nespėjame visko labai individualizuoti, nespėjame giliau prisiliesti prie kiekvieno sportininko. Kalbu apie asmenines fizines savybes, nes kiekvienas žmogus yra savaip sudėtas, savaip auga ir vystosi. Tai ir trūksta kiekvienam skirtingų dalykų.

Mūsų sezonai jau baigėsi, tai dabar reikia neleisti nunykti visam raumenynui, kad ruošiantis kitam sezonui jau turėtume gerus pamatus. O jei nieko neveiks, tai... Tiesiog bus nubrauktas visų metų darbas.

Į mūsų miesto moterų tinklinio komandos „Aušrinė-KKSC“ vyriausiosios trenerės pareigas sugrįžote po naujų metų, tačiau karantinas sutrumpino planuotą darbą ir sustabdė varžybas, dėl kurių ateities visai neseniai priimtas galutinis sprendimas – užbaigti sezoną ir čempionatą laikyti neįvykusiu. Kaip vertinate susidariusią situaciją ir kokie tolimesni jūsų ir klubo planai?

Dėl tolimesnių klubo planų tikrai nieko negaliu pasakyti. Moterų trenere buvau grįžusi tik laikinai, kad komanda galėtų baigti sezoną. Jau yra aišku, kad moterų ir vyrų čempionatai stabdomi ir nugalėtojai lieka neišaiškinti, tad kaip tai paveiks komandų finansavimą, mes pamatysime kito sezono pradžioje.

Gaila, kad susiklostė tokia situacija. Merginos buvo nusiteikusios pakovoti dėl vietos finale. Finišo tiesiojoje likusios komandoje žaidėjos – labai ambicingos ir siekiančios tikslo. Bet yra kaip yra...

Apskritai, kuo skiriasi darbas su mokyklinio amžiaus sporto mokyklą lankančiais sportininkais ir suaugusiomis tinklininkėmis?

Darbas tikrai skiriasi. Moksleives reikia išmokyti visko: nuo supratimo, ką ji čia veikia, kas yra jaunas sportininkas, judesių kultūros iki techninių žaidimo įgūdžių. Kiekvienas amžius, kaip ir mokykloje, turi savo ypatumus. Ir visus tuos tarpsnius sportininkė turi praeiti. Kokius tuos įgūdžius ji susikraus į savo bagažą, tokius ir turės. Svarbiausia yra suprasti, kad viso to reikia ne treneriui, o sportininkui. Ir nebūtinai ji pasirinks sportininkės kelią. Visa tai, tikrai žinau, labai pravers gyvenime siekiant savo asmeninių tikslų. Tuo tarpu su aukšto meistriškumo sportininkėmis jau galima kelti ir įgyvendinti užsibrėžtus konkrečius tikslus, t.y. vietas.

O kuo ypatingas trenerio darbas? Kas jums teikia malonumą, būnant trenere, ir su kokiais iššūkiais dažniausiai tenka susidurti tokiame darbe?

Smagu, kai žaidėjos klausia, domisi, konsultuojasi – vadinasi, tiki ir pasitiki. O kai tavimi pasitiki, negali pavesti ir įdedi dar daugiau pastangų.

Man maloniausias yra mokymo procesas. Kai po kurio laiko pasižiūri iš šono ir matosi tavo darbo rezultatas: judesiai, kamuolio valdymas, bendras supratimas, sportininkių elgesys, atsakomybė, pasitikėjimas savo jėgomis... Ir tai nereiškia, kad komanda būtinai laimi. Ne. Laimėti nori visi ir visi tam dirba. Mums, rajonų treneriams, yra sunkiau su atranka.

Miestai daro rinktines iš kelių trenerių komandų ir suburia tikrai stiprias komandas. Ir jei mes, rajono komanda, įšokam į finalinį etapą arba dar ir iškovojam prizinę vietą – tai yra labai didelis pasiekimas. Gaila, kad ne visi tai supranta. Tai liūdina. Dar gaila, kad kai kurie tėveliai nesuvokia, kad pas mus yra ne užklasinis būrelis, o sporto mokykla. Deja, bet būna ir taip.

Tinklinis ir paplūdimio tinklinis – atrodo, panašios, bet tuo pačiu ir labai skirtingos sporto šakos. Kokie pagrindiniai skirtumai tarp tinklinio ir paplūdimio tinklinio ir kas jums asmeniškai labiau patinka kaip trenerei ir kas labiau patiko anksčiau kaip žaidėjai?

Faktas, kad ir paplūdimio, ir sniego tinklinis atsirado iš klasikinio tinklinio. Jis yra visko pamatas ir bazė. Pačiai teko žaisti ir salės, ir paplūdimio tinklinį. Galvoju, kad salės tinklinį yra sudėtingiau žaisti ir mokyti, nes ten tarp savęs bendradarbiauti turi šeši žaidėjai, esantys aikštėje, o kur dar atsarginiai žaidėjai, kurie irgi išeina į aikštę. Gaunasi, kad visi dvylika turi vienodai suprasti visus reikalavimus ir bendradarbiauti, kad pelnytų tašką, laimėtų setą ar iškovotų pergalę... Ir apžaisti turi ne du žaidėjus, o visus, esančius aikštėje, kai statomas grupinis blokas ir gynyba.... Net šiurpuliukai kūnu nueina.

Man asmeniškai labai patinka ir salė, ir pliažas. Bet galvoju, kad Lietuvoje visos jos turi bendradarbiauti, nes be salės nebus kitų. Kuo stipresnis bus salės tinklinis, tuo didesnė tikimybė iškovoti medalius tarptautiniame lygyje paplūdimyje ir ant sniego.

Jūs buvote puiki sportininkė tiek salės, tiek paplūdimio tinklinyje. Kaip atsidūrėte tinklinyje ir kas jums padėjo pamilti šią sporto šaką bei pasiekti aukštų sportinių rezultatų? Kas pastūmėjo savo karjerą vėliau toliau tęsti trenerės amplua?

Ačiū. Tinklinį sportuoti pradėjau 1980 metais, po Olimpinių žaidynių. Mano vyresnė sesė jau lankė tinklinį. O aš ko tik nelankiau (šypsosi): išmėginau visas sporto šakas, kurios tuo metu buvo Jonavoje. Kai pradėjau eiti į tinklinio treniruotes, namuose visi galvojo, kad tai truks irgi neilgai. Bet, kaip sakoma, prilipo. Mane sužavėjo šis žaidimas. Gal dėl to, kad sekėsi neblogai.

Mano trenerė sporto mokykloje buvo Galina Matvejeva [dabar Botyrienė – aut. past.], kuri tuo metu žaidė garsioje moterų „Azoto“ komandoje. Pamenu, kaip mes stebėdavome tos komandos treniruotes, kaip vaikai žiūrėdavome į savo dievaites. Tuo metu be mano trenerės „Azote“ dar žaidė Donata Dolgichienė, Onutė Galvydienė, Virginija Margienė... Kažkodėl jos man labiausiai įsiminė, nes jas ir stebėdavau, ir paskui mėgindavau atkartoti.

Taip susidomėjusi tinkliniu iškart ir pareiškiau visiems, kad būsiu trenerė. Tai buvo mano svajonė, kuri išsipildė 1987 metais – baigusi mokyklą, įstojau į LVKKI. 1991 metais pradėjau dirbti trenere.

Jeigu reikėtų išskirti geriausią ar geriausius Lietuvoje sportininkus ir kolegas trenerius, ką įvardintumėte ir kodėl?

Mano nuomone, geriausia trenerė – Jolita Virbickienė, kuri šiuo metu jau nedirba. Ji labai stipri asmenybė, ypač psichologiškai, gali daug duoti jaunam žmogui.

O žaidėjos – visos, siekiančios aukštesnio lygio. Bet man labiausiai patinka tos, kurias pažįstu – vadinasi, mano buvusios ir esamos auklėtinės (šypsosi).

Pabaigai, keli „blic“ tipo klausimai:

Mėgstamiausias sportininkas / sportininkė? – Bruno Rezende, Kery Walsh. Iš jaunesnių žaviuosi Paola Egonu žaidimu.

Geriausias matytas filmas arba serialas? – Savo laiku mane sužavėjo „Žalioji mylia“ (pagal Styveno Kingo to paties pavadinimo romaną).

Geriausia skaityta knyga? – Gal L. Voinič „Gylys“.

Gražiausia Lietuvos vieta? – Mane žavi jūra. Ir ten, kur mažiau žmonių. Ji turi kažkokios magijos.

Svarbiausias asmeninis sportinis pasiekimas? – Sunku kažką išskirti, bet gal 2003 metais drauge su Jolita Kontvainiene iškovota 1-oji vieta Lietuvos pliažo čempionate, nes mažiausiai laiko nuo šios pergalės praėjo (šypsosi).

Su kuo norėtumėte pasikalbėti prie kavos ar arbatos puodelio arba papietauti? – Norėčiau pabendrauti su Lang Ping – Kinijos moterų rinktinės trenere, savo laiku buvusia puikia žaidėja.

Ką pirmiausia norėtumėte nuveikti, pasibaigus karantinui? – Nuvykti prie jūros ir aplankyti artimuosius.

Kokių tinklinio rungtynių įrašą parekomenduotumėte šiandien internete pasižiūrėti? – Tai, ko gero, rekomenduočiau kovą dėl stipriausio 2019 metų Europos klubo titulo: finalas tarp „Gorgonzola Novara“ ir „Imoco Volley“. Visas tinklinio elitas ir kokia kova!
Rungtynių nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=QgVSsC_gKcc&t=17s&fbclid=IwAR1x1RXJDkTX6HE8mcuaroz4Vw3y6DO1tBJcuNZGdYKgRe0jXRPu3Uyf7nY

Trenerę kalbino Žilvinas Galimovas
Arvido Šimulio / Jonavos "Aušrinė-KKSC" nuotr.