Lazdijų kraštas pagerbė savo didvyrį: Šventežerio kapinėse palaidoti Vlado Venckūno-Jovaro palaikai

Lazdijų kraštas su pagarba ir dėkingumu į amžino poilsio vietą palydėjo savo kraštietį, tautos didvyrį, partizaną Vladą Venckūną-Jovarą. Jo palaikai, ilgus metus gulėję bevardžiame kape Sapiegiškių kaime, prieš kurį laiką buvo atkasti ir identifikuoti. Sugrįžo į gimtojo Šventežerio kapinių žemę, kur ilsisi jo artimieji.

Gedulingas mišias Šventežerio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje aukojo klebonas E. Jurevičius, laisvės kovotojo garbei buvo giedamas Lietuvos valstybės himnas. 

Į iškilmingas laidotuves atvyko Seimo nariai – Zenonas Streikus bei Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narė Angelė Jakavonytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus vyresnysis patarėjas Vitas Karčiauskas, Sapiegiškių kaimo gyventojas Albinas Kamarūnas, ilgus metus prižiūrėjęs partizano kapą,  Vlado Venckūno – Jovaro giminės.  

„Pagaliau partizanas po ilgos kelionės į gimtąjį kraštą, sulaukė tinkamo pagerbimo ir atguls amžino poilsio. Dėl mūsų nepriklausomos ateities kovoję laisvės kovotojai nusipelnė tinkamo pagerbimo“, – kalbėjo atsisveikinimo ceremonijoje Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras Dalius Mockevičius.  

Padėkos žodžius už dėl tėvynės laisvės paaukotą gyvybę, patriotizmą ir drąsą, už grąžų pavyzdį jaunajai laisvos Lietuvos kartai tarė laidotuvėse dalyvavę Seimo nariai, kiti palaikų laidojimo dalyviai.  

Po oficialiosios dalies laidotuvių kolona nuo bažnyčios pajudėjo į Šventežerio kapines, kur Venckūnų giminės kapavietėje atgulė garbingą pareigą tėvynei atlikusio Vlado Venckūno-Jovaro palaikai. Didvyrio atminimas pagerbtas Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės karių  šautuvų salvėmis, nuskambėjo partizanų ir visų  Lietuvą mylinčių žmonių daina „Oi neverk, motušėle“.  

Daugiau kaip trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau iki šiol kraujuoja tragišką mūsų valstybės praeitį liudijančios žaizdos – vis dar atrandami laisvės kovotojų palaikai. Jie išėjo ginti tėvynės, bet jos laisvos pamatyti nespėjo, nesugrįžo namo.  

Pokario metų kovose prieš okupantus kiekvienas regionas turėjo savo ypatybių, tačiau Pietų Lietuvos laisvės kovotojai išsiskyrė savo organizuotumu. Jų gretose buvo ir Vladas Venckūnas-Jovaras.  

Partizano Vlado Venckūno-Jovaro gyvenimas ir šeimos likimas

Gimė Ignoto Venckūno (1894–1932), Baltramiejaus šeimoje. Tėvas buvo ūkininkas šeimoje augo 8 vaikai: Ignotas, Vladas, Juozas, Jonas, Pranas, Veronika, Marė, Ona. Ignotas Venckūnas palaidotas Šventežerio mstl. kapinėse.

Motina – Marijona (Marė) Venckūnienė  (1902 ) , Prano, po vyro mirties liko su mažamečiais vaikais: Jonui buvo 12 metų; Vladislovui – 9, Antanui – 6 metai; Onai – 3 metai. 12 ha žemės, kurią paveldėjo po vyro mirties, dirbo viena su vaikais, samdinių neturėjo.

Vladas Venckūnas (slap. Jovaras), Igno, g. 1925 m. Lazdijų aps. Šventežerio vls. Giraičių  k. Nuo maždaug 20 metų amžiaus priklausė Šventežerio, Rudaminos, Krosnos valsčiuose aktyviai veikusio Lietuvos laisvės armijos iniciatyva sukurtam Jono Neifalto-Lakūno vadovaujamam partizanų būriui. 1944 m. rudenį, paskelbus sovietų valdžiai visuotinę mobilizaciją į Raudonąją armiją, broliai Jonas ir Vladas ėmė slapstytis, vengdami šaukimo į sovietinę kariuomenę. Vėliau abu prisijungė prie vietos partizanų būrio. Aplinkiniai gyventojai apie tai žinojo – Giraitės kaime vos ne kiekvienoje troboje buvo po partizaną1945 m. gegužės 15 d. su broliu Jonu dalyvavo Kalniškės mūšyje, išliko gyvas, bet po poros mėnesiu mirė (tikslesnės mirties ar žūties aplinkybės liko nežinomos)

Operatyvinėje byloje esančiame „Mindaugo“ būrio  žuvusių ir suimtų partizanų sąraše jis įrašytas kaip: Vladas Venckūnas, Igno, g. 1925 m., būriui priklausantis nuo 1945 m balandžio mėn. ir žuvęs 1945 m. rugpjūčio mėn. (tiksli žūties diena nenurodyta).

Marė Venckūnienė su likusiais vaikais – Antanu ir Ona buvo represuoti. 1945 m. kovo mėn. Marė Venckūnienė buvo suimta ir kalėjo Lazdijuose, Marijampolėje. Po to, 1945 m. rugpjūčio 30 d. be teismo, kaip dviejų partizanų motina,  išsiusta į Molotovo sritį. Iš tremties grįžo apie 1951–1952 m. Jos vaikai – Antanas ir Ona taip pat ištremti į Molotovo, Permės sr. 1945 m.