Laurynas Grigelis: ateityje norėčiau stoti ir už Lietuvos teniso rinktinės vairo

Vienas geriausių visų laikų Lietuvos tenisininkų Laurynas Grigelis prieš nepilną mėnesį paskelbė baigiantis profesionalaus tenisininko karjerą. Visgi traumų išvargintas trisdešimtmetis klaipėdietis be teniso, kuriam atidavė daigiau nei du savo gyvenimo dešimtmečius, neliks. Italijoje L. Grigelis jau pradėjo trenerio karjerą. Su tinklalaidės „13 geimas“ vedėjais Tomu Ganusausku ir Ervinu Kvitkausku L. Grigelis dalinosi savo mintimis apie naująjį karjeros etapą, jame laukiančius iššūkius, talentingiausius jaunuosius Lietuvos tenisininkus, o taip pat dalinosi prisiminimais apie žaidimą už Lietuvos teniso rinktinę, saldžiausias pergales ir skaudžiausius pralaimėjimus.

Apie trenerio darbą

Tikrai nelengva. Pirmadienį aikštelėje išbuvau 8 valandas. Tai gal net lengviau yra žaisti. Kai žaidi, korte tu išsibėgioji, o kai esi treneris, daugiau stovi, reikia pamėtyti kamuolius (auklėtiniams). Dar turi priprasti prie tempo ir prie veiklos. Po pirmų dviejų dienų tikrai labai pasijautė nuovargis. Atsirado skausmai, kurių anksčiau nebuvo. Visa tai – nuo pasikeitusios rutinos.

Mūsų mokykloje nėra žaidėjų, kurie turi ATP ar WTA reitingus. Dirbu su vaikais nuo 14 iki 18 metų. Praėjusią savaitę mūsų mergaitės laimėjo Italijos čempionatą. Net ir būdamos dviem metais jaunesnės už varžoves. Taip pat yra vaikinas, pradedantis žaisti Futures turnyrus. Ir dar vienas šešiolikmetis vaikinas.

Dirbu ne vienas, su komanda. Mūsų tikslas – per artimiausius 2-3 metus šiuos jaunuolius paruošti profesionalų karjerai.

Apie ambicijas

Ateityje norėčiau stoti ir už Lietuvos teniso rinktinės vairo. Tačiau kol Rimvydas Mugevičius gali atstovauti rinktinei ir padėti man, Ričardui, jauniesiems žaidėjams, tegul jis lieka kapitonu kuo ilgesnį laiką. Per paskutinius 10 metų parodėm pačius geriausius rezultatus. Bet jei ateityje turėsiu tokį šansą, nemanau, kad aš jo atsisakysiu.

O mano ambicijos yra užauginti žaidėją ir padėti jam kilti karjeros laiptais.

Man visada patiko trenerio rolė, todėl mano sprendimas užsiimti šia veikla nebuvo spontaniškas. Dažnai į važiuodavau be trenerio, bet su savo geru draugu Claudio Fortuna. Dažnai dalindavomės savo pastebėjimais kaip žaisti prieš vieną ar kitą varžovą, kokią taktiką panaudoti. Man tai patiko.

Apie karjeros pabaigą

Tai labai sunkus sprendimas. Būdamas vaiku tu ateini į aikštelę, nes tiesiog nori žaisti, nori linksmintis. Jei tau gerai sekasi, būdamas 12 ar 13 metų, tu pradedi galvoti apie karjerą. Kortuose aš praleidau 18 metų. Paskutinius 13 metų mano rutina buvo tokia pati: 30 savaičių per metus turnyruose, 5-6 savaičių pasirengimas sezonui. Ir dabar staiga viskas pasikeitė. Todėl tai kažkiek gąsdina.

Karjerą iš esmės baigiau dėl traumų. Tikrai nenorėjau to padaryti būdamas trisdešimties. Bet kai nebegali treniruotis tiek, kiek treniruodavaisi anksčiau, kai nebegali sužaisti tiek turnyrų, kaip anksčiau, pradedi mąstyti ar verta lipti per save. Paskutinė mano trauma buvo peties. Daktarai sakė, kad man reikalinga operacija. Tai buvo paskutinis lašas.

Apie galimą žaidimą Lietuvos rinktinėje

Jei matysim, kad mūsų jauniams reikia patirties, patarimų, jei aš gerai jausiuosi, ir jei mane kvies – būtinai žaisiu. Pasiruošti, nemanau, kad man bus problema. Nes žaisiu ne tik Daviso taurės susitikimus, bet ir klubinius mačus. Ruošiuosi, treniruosiuosi.

Apie rinktinė palaikymą Daviso taurės metu

Žiūrovai, kurie atvažiavo palaikyti mūsų į Graikiją, buvo fantastiški. Pamenu labai daug Daviso taurės mačų, kuomet žaidėm išvykose, o jautėmės lyg namuose. Ypač tai pasijautė kuomet žaidėme Lenkijoje. Šį kartą (Graikijoje) taip pat buvo stiprus ir geras palaikymas).

Apie jaunuosius Lietuvos teniso talentus

Jų kelias bus ilgas, nes tai yra tik pati pradžia. Nes vyrų ir jaunių tenisas skiriasi kaip diena ir naktis. Bet Edas Butvilas ir Vilius Gaubas man paliko labai gerą įspūdį, Graikijoje teko treniruotis su jais kasdien visą savaitę. Dabar jiems tiesiog reikia duoti laiko – tobulėti, dirbti. Manau, rezultatai ateis, nes aš matau, kad jie labai nori, stengiasi.

Edas ir Vilius yra labai skirtingi žaidėjai. Edas, galbūt, yra kiek talentingesnis, stabilesnis, turi geresnį servą, labai gerai žaidžia iš oro. Vilius yra labai užsispyręs, labai didelis kovotojas ir labai intensyviai muša kamuolį iš dešinės.

Apie galimą karjerą dvejetuose

Aš esu labai užsispyręs ir tikrai norėjau koncentruotis į savo karjerą vienetuose. Todėl rimtų minčių apie žaidimą dvejetuose nebuvo. Gal prieš 3-4 metus šiek tiek galvojau apie tai. Tačiau tikrai ne pakankamai rimtai. Vienetuose visuomet turėjau daug ambicijų, bet dvejetuose – ne. Dvejetus žaidžiau tik todėl, kad man patiko tai daryti ir gerai sekdavosi. Bet visos ambicijos buvo vienetuose.

Apie įsimintinas pergales, skaudžius pralaimėjimus

Patys geriausi prisiminimai yra susiję su Daviso taure. Ir pergale prieš anglus. Tai tikrai buvo pats įsimintiniausias momentas. Pirmas laimėtas Challengeris, pirmas laimėtas Futuresas taip pat suteikė daug emocijų, to niekada nepamiršiu.

Bet, aišku, prisimenu ir pralaimėjimus. Ypač skaudus yra pasirodymas paskutiniame US Open kvalifikacijos rate. Iki turnyro pagrindo man tuomet pritrūko kelių taškų.

Apie karjerą

2012 m. žaidžiau savo geriausią tenisą. Visgi kai atsisuku atgal, manau, kad tuomet turėjau kreipti mažiau dėmesio į rezultatus, o labiau susitelkt į tobulėjimą. Be to, galėjau žaisti daugiau aukštesnio lygio turnyrų. Nes būdamas toje aplinkoje (su geresniais žaidėjais) ir pats tobulėji greičiau.

Manau, tikrai galėjau pasiekti daugiau nei pasiekiau. Galbūt ne visuomet susitvarkiau su psichologija.