Laura Karčiauskaitė-Potet: „Namų indai atkeliavo iš skirtingų kelionių, tai lyg mūsų šeimos kelionių atsiminimų albumas“

Laurai Karčiauskaitei-Potet paklūsta stiklas, ji žaidžia spalvomis ir formomis. Štai ir Lietuvoje ji neseniai pristatė naują savo kūrinį. Ar jau matėte? Jau daug metų Prancūzijoje su šeima gyvenanti moteris savo virtuvėje derina lietuviškus maisto gaminimo įpročius ir svečių šalių patirtis. Ir nors prancūzų virtuvė mums atrodo tolima, nustebsite, koks patiekalas Lauros šeimoje vienas mėgstamiausių. Jį nesunku pasigaminti ir čia, Lietuvoje.

Prancūzijoje gyvenanti menininkė neapsistoja tik ties vitražų iš stiklo gamyba: „Stiklas yra puiki medžiaga, kuri tinka ne tik skulptūroms, bet ir naudojamų daiktų kūrimui. Laikas nuo laiko pristatau savo sukurtus rankų darbo indus. Tai pūsto stiklo indai su bronzinėmis lietomis kojelėmis, skirti kaip pagrindiniai stalo akcentai arba vaisiams sudėti.“

Išmanydama stiklo subtilybes, Laura ir draugams, ir meniu.lt skaitytojams mielai papasakojo į ką, renkantis stiklinius indus namuose, reiktų atkreipti dėmesį. „Manau, kad labiausiai verta atkreipti dėmesį į pagrindinį ir vienintelį dalyką – ar jie jiems patinka. Man asmeniškai patinka dūžtantys indai, tada juos reikia saugoti. Tokie indai į namus atneša daugiau ramybės ir harmonijos. Tuo pačiu laikas nuo laiko indai namuose natūraliai atsinaujina, nes juos privaloma pakeisti naujais. Iš kitos pusės, dalis šventinių mūsų namų indų yra atkeliavę iš skirtingų kelionių, tad toks stalas yra lyg mūsų šeimos kelionių atsiminimų albumas“, - pasakojo ji.

Kai susipina kelių šalių kulinarinės tradicijos

O kas atsiduria tuose induose? Jei iš kelionių parkeliauja gražiausi indai, gal ir patiekalai būna pagaminti tik laikantis tradicijų? „Tikriausiai pats svarbiausias patiekalas yra orkaitėje kepta vištiena su medumi ir rozmarinais iš dvaro kiemo. Šis patiekalas skirtas vaikų gimtadieniams. Visomis kitomis progomis, anot vaikų, jis yra draudžiamas, nes jam dar kvepiant orkaitėje, tai lyg įžanga į jų būsimą šventę. Gyvename netoli vandenyno, tad vienas iš mėgstamiausių patiekalų yra troškintos midijos baltame padaže su mažais ešalotais, mažais svogūnėliais. Labai lengvai, greitai pagaminamas ir puikus patiekalas. Ir, be abejo, kuo didesnis atstumas nuo Lietuvos, tuo labiau stengiesi paisyti lietuviškų tradicijų. Tad 12 tradicinių kalėdinių patiekalų“, - savos virtuvės paslaptis atskleidė Laura.

Gera virtuvė – praturtinta istorijomis virtuvė

Jau užsiminusi, kad kelionėse jie ieško, kuo papildyti namų servizus, Laura užsiminė, kad keliaudama pasižvalgo į kitas virtuves. „Iš visų kelionių labiausiai patiko gruziniška virtuvė. Man patinka jų prieskoniai ir natūralios, tiesiog nuo gruziniškos saulės prinokusios daržovės. Vienas iš skaniausių patiekalų, tai kiek netikėtas derinys – pomidorų, avokadų ir graikiškų riešutų salotos. Taip pat ir kiek netikėtos restoranų tradicijos, kad maistas neužsakomas ne porcijomis kiekvienam, o užsakoma bendrai ir sėdintys kartu prie stalo juo tiesiog dalinasi. Man tai atrodo daug natūraliau ir smagiau, nei mums įprasti restoranai, kur porcijos atnešamos kiekvienam atskirai.

Alžyre labai patiko jų tradicinė alžyrietiška sriuba Chareira, kurią turėjau garbės gaminti kartu su Aiša – moterimi, kuri neturi teisės net išeiti iš savo virtuvės, jei pas jos vyrą yra atėję svečių. Ir kurios vyras niekuomet nemini jos vardo kitiems žmonėms girdint…

Nežinau ar iš moteriško solidarumo ar dėl siaubingo kultūrinio šoko, bet jos patiekalai man pasirodė tiesiog nuostabūs. Receptu šį kartą nepasidalinsiu, nes Aiša kalbėjo tik arabiškai, o aš su ja prancūziškai, angliškai ir dar kūno kalba, kai pabandžiau paaiškinti savo darbą, kad esu menininkė ir dirbu su stiklu. Nežinant žodžio „stiklas“ arabiškai, tiesiog bedžiau pirštu į langą ir supratau, kad krentu. Pasirodo jų labai kuklioje namų virtuvėje net langas neturi stiklo…
Taigi kuo dirbu Aiša nesuprato ir nesuprato kodėl klausiant apie darbus, aš bandau iššokti per jos virtuvės langą, bet jai tai pasirodė be galo smagu. O aš, kad ir kiek ji kartojo arabiškuosius prieskonių pavadinimus, vis tiek nesupratau jos nuostabiosios Chareiros ir naminės arabiškos duonos receptų, bet vakarienė buvo puiki.

Alžyrietiškas, vegetariškas kuskusas. Šį mums gamino mūsų draugas Saidas savo alžyrietiškame bute, tuo pačiu papasakodamas egzotiškų ir kriaupių savo pavojingo rajono istorijų. Jo gyvenamame rajone net ir ketvirto aukšto daugiabučių langai turi grotas. Nes apvagiant butą, pirmo aukšto grotomis galima užlipti į antrą, o antrojo į trečią, o trečiojo į ketvirtą… Tad saugumo sumetimais grotos tiesiog būtinos visur... O vagis, jei jau suspėja tai pagauna kaimynai patys, policija į jų rajoną nevažiuoja, o jei jau atvažiuotų, tai už išpirką paleistų bet ką. Taigi kuskusas buvo vegetariškas, sotus ir ypač aštrus tiek nuo prieskonių, tiek ir nuo baisių aplinkinių istorijų.

O pavyzdžiui tradiciniai Mauricijaus ar Bostvanos patiekalai nesužavėjo visai. Galbūt todėl, kad valgyti teko tik restoranuose“, - kelionių meniu pasakojimais dalijosi menininkė.

Geriau grįžti, nei bandyti atkartoti

Receptų skolinimasis? Kodėl gi ne. Tačiau Laura teigia, kad jai labiau patinka tiesiog sugrįžti ten, kur patiko maistas ar aplinka: „Manau, kad sugrįžti atgal į tą pačią vietą ir tiesiog pasimėgauti yra daug įdomiau, nei bandyti tai atkurti savo namuose. Iš kitos pusės, mes daugiau laiko dirbame ir keliaujame, nei praleidžiame savo namų virtuvėje...“

Ir vis dėlto – kaip atrodo kasdienis šeimos meniu ir kokį maistą renkasi Laura? „Labiausiai patinka salotos. Po darbų neturiu laiko ilgiems ir maloniems gaminimams. Mūsų tradicinės salotos, kai ant stalo padedamos lėkštės su salotų lapais, o stalo viduryje maži indeliai su skirtingais papildomais ingredientais. Taip kiekvienas šeimos narys valgo paties susikurtas skirtingas salotas, būtent tai, ko tą vakarą jam norisi labiausiai ir be jokio papildomo skirtingų patiekalų ruošimo“, - pasakojo ji.

Jei namie skanu, gal jau ir į miesto restoranus nebesinori? „Prancūzų siekiamybė ir idealaus gyvenimo supratimas – galėjimas sau leisti neskubant pietauti namuose. Prieš tai nusipirkus ką tik iškeptą dar šiltą bagetę. O man visgi labiausiai patinka pietauti restoranuose ir kavinukėse“, - teigė menininkė.

O kur lankosi, jei išlenda iš namų virtuvės? „Man, kaip menininkei labai svarbu vizualinis vaizdas tiek lėkštėje, tiek ir aplinkui – taigi interjeras ir bendra aplinka yra vienas iš svarbiausių dalykų.

Anot mano draugo, interjero dizainerio, dirbančio išskirtinai tik su restoranų ir kavinių įrengimu, jei Paryžiuje sėdite nuostabiame restorane, kurio interjeras tiesiog puikus, galite žinoti, kad tokio restorano virtuvės įruošimas yra dvigubai brangesnis malonumas, nei visa lankytojams matoma aplinka“, - sakė moteris.

Prancūzija yra viena, o lietuviškoji realybė kiek kitokia. Nors jau seniai nebegyvena čia, Laura vis prisimena didžiausią nostalgiją sukeliančią kavinę „Pėda“ Klaipėdoje, mieste, kuriame ji užaugo: „Tai buvo nuostabi vieta su su puikiu interjeru, gyvo garso koncertais, autoriniais specialiai tai vietai sukurtais baldais. Ši vieta kažkada priklausė mano tėvams – menininkams Vytautui ir Eugenijai Karčiauskams.“

Laura Karčiauskaitė-Potet pateikė ir lietuviškai prancūzišką receptą.

„Tai gana lietuviškas patiekalas, jis labai patinka mano vaikams: orkaitėje keptos bulvės, supjaustytos plonytėliais griežinėliais, į jų tarpus įdedant svogūno. Kepama ilgai, kad gražiai apskrustų ir bulvių riekelių viršus taptų traškus. Labai skanu su salotomis ir prancūzišku kumpiu.