Lauko kavinių žavesys

Yra įvairių kavinių: vienos įeina į miesto istoriją, kitos – ne. Kavinės, kaip ir žmonės, išgyvena evoliuciją ir likimo staigmenas, švenčių ir bado laikus – tai sėkmę, tai skurdų vegetavimą. Vienos numiršta jaunos, kitos sulaukia garbaus amžiaus. Tik tos, kurios vasarą veržiasi į lauką, tikrai išliks. Praėjusio penktadienio tekste su meile rašiau apie verandas, o juk lauko kavinė – tai kavinės veranda. Malonu gurkšnoti kavą ir stebėti praeivius.

Pamenate, kai garsusis aktorius Džeremis Aironsas filmavosi Vilniuje, sakė, kad jam mieliausia mūsų sostinės senamiesčio lauko kavinukėse. Lauko kavinės pastaruosius kelis dešimtmečius užima svarbią vietą kiekvieno miesto meniniame, politiniame ir bendruomeniniame gyvenime.

Su draugu kartą diskutavome, ką šviesaus mums atnešė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Daug ką, bet tarp jų ir lauko kavines. Tiesa, bent Šiauliuose pirmoji lauko kavinė atsirado dar sovietmečiu kartu su bulvaru. Tai buvo tarsi stebuklas. „Skalsa“ – taip vadinosi toji kavinė bulvaro gale priešais universalinę parduotuvę, kur palangėje buvusiame podiume vasarą tilpdavo kokie šeši staliukai.

Garsusis Vilius Puronas yra pasakojęs, jog anuomet tai buvo išties revoliucinis reginys, kai motina su bambliu lauke prie staliuko kabindavo ledus iš plastikinio indelio. Tarybinė medicina anuomet taip narsiai gynė žmonių sveikatą, kad centralizuoti cirkuliarai visoje mūsų plačiojoje Tėvynėje, nuo Baltijos iki Vladivostoko, draudė centralizuotai maitinti žmones ne patalpoje, nes lauke į lėkštę galėjo įkristi musių, į šnicelį – suodžių iš industrijos gigantų. Taigi, bamblys su mama buvo išties naujiena, švaresnės epochos pranašai.

Žmogus nori viską išragauti

Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Juk valgymas – tai vienas iš žemiškojo gyvenimo malonumų, kuriam reikėtų rasti laiko, kad galėtume neskubėdami pasimėgauti kvapais ir skoniu. Tarp senų knygų randu „Skonio fiziologiją“ ir „Meditacijas apie tobulą gastronomiją“, išleistas 1840 ir 1848 metais. Ir dar anksčiau knygų kulinarijos temomis buvo. Puikiai apie maistą rašė Balzakas, Bodleras...

Jei po tikrųjų mūsų namų darbas yra antrieji namai, tai kavinės ir restoranai – tretieji. Kai ten skaniai pavalgome, sakome, jog pavalgėme kaip namuose. Išties tai neturėtų būti teisingas posakis, nes namuose juk maistą gamina žmona, dažniausiai nebaigusi jokių kulinarijos mokslų, o trečiuosiuose namuose, jei jau taip juos vadinsime, – diplomuoti specialistai.

Bent man labiausiai patinka kavinukės, kuriose visi lankytojai – seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras. Užsienyje tokių vietelių daug. Kad ir Rygoje – kavinukė per du aukštus, nors joje tik keturi staleliai. Barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašalinis čia įsisuka nelengvai, iš gatvės patenka toli gražu ne kiekvienas. Bet iš visų kavinių labiausiai simpatizuoju lauko kavinėms. Apie ką ir šis tekstas.

Ryte neaplenkiate lauko kavinės, išgeriate puodelį kavos ir einate į darbą. Lauko kavinėn dar užsukate per pietų pertrauką, o vakare ir ilgiau čia esate linkęs pasėdėti. Sako, jei per dieną tris kartus apsilankote kavinėje, jūs esate tikrasis kavinių klubo narys. Jei kartą – kandidatas į tikruosius narius. Tiesa, apie tokį klubą gal ir niekas nėra girdėjęs, bet kodėl toks negalėtų būti.

Kavinėje svarbiausia kava

Klausimas „Kokia kava yra gera?“ priskiriamas prie amžinųjų. Atsakymų į jį begalės, jie subjektyvūs, nes priklauso nuo kiekvieno žmogaus skonio, žinių, patirties. Pasigirsta daug priekaištų mūsų kavinėms, esą pas mus niekas nemoka paruošti kavos ir kad tikrai geros kavos galima paragauti tik užsienyje (Vakarų pasaulyje).

Be abejo, daug kas priklauso nuo ruošiančio kavą žmogaus – ar moka ją ruošti, kaip reguliuoja kavos virimo aparatą ir pan. Barų savininkai atkerta, girdi, teigti, kad gera kava tik užsienyje, būtų neteisinga, nors pripažįsta, jog Lietuvoje mažai barmenų, kurie kavos ruošimą vertintų kaip meną, kaip, pavyzdžiui, italai. Mano galva, problema ir kavos aparatai, kurie mūsų kavinėse dažnai prižiūrimi netinkamai, be to, restoranų šeimininkai dažniausiai perka kuo pigesnes kavos pupeles. Neįmanomo tikslo – kad būtų pigu ir kokybiška – nepasieksi.

Kavos paruošimas gali tapti net meno kūriniu. Mano galva, pakanka vos vieno kavos puodelio, nors jis ir mažytis. Pakartotinis kavos užsisakymas, galvoju, turėtų būti laikomas baro šeimininko įžeidimu, nes tarsi bylojama, kad jis ruošia prastą kavą.

Kava – antras produktas pagal populiarumą po naftos. Kavos degustatorių liežuviai apdraudžiami 10 mln. dolerių. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sūrininkus, galima vadinti menininkais. Na, o pačią kavą geriausiai apibūdina trys žodžiai – energija, nusiraminimas, atgaiva.

Vienas iš kavos kokybės testų – stebėti, kaip grimzta cukrus. Jeigu grimzta lėtai, o kremo konsistencijos puta išlieka, net išmaišius cukrų, vadinasi, kava gera. Tiršta puta rodo, kad kava paruošta teisingai. Gera kava visad tiršta, aliejinga, gaivaus aromato, nei atšalusi, nei pernelyg karšta.

Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui: jo formai, spalvai. Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Lietuvoje iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Gaila. O pasakoti, kuo kava yra gera, manau, beprasmiška – ją reikia tiesiog gerti ir suprasi. Gera kava yra gera kava.

Neatskleistos šokolado paslaptys

Kur yra kava, ten norisi ir šokolado. Jau esu rašęs, kad šokoladas buvo ilgai kaltinamas tuo, kad sukelia ėduonį, tačiau šiuolaikiniai medikai jį reabilitavo. JAV mokslininkai kakavos dėdavo į gyvūnų pašarą ir visi gyvūnėlių dantys buvo sveiki. Šokolade yra vitaminų A, B1, B2, geležies, kalcio, kalio ir fosforo – iš viso per 300 skirtingų cheminių junginių. Kai kurių jų mokslas dar neįvardijo.

Eidamas pro lauko kavinę, pajunti specifinį kvapą, kuris kviečia čia užsukti arba bent sulėtinti žingsnį. Kavinės aromatas viską apglėbia kažkokiu keistu harmonijos kupinu jausmu. Kvapas – stiprus dalykas.

Lauko kavinėse sėdintys žmonės smalsiai nužvelgia praeivius, o aš mėgstu nužvelgti tuos sėdinčius, ypač besiginčijančius. Nors dažniausiai lauko kavinėje prie stalelio aplanko nostalgiškos mintys. Ką pasiimtum iš prabėgusio pavasario, lekiančios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką...

Gražus pasirinkimas. Nes visi žinome, kad visa kita, kaip irgi kažkas taikliai pastebėjo, atseks patys: ligos, netektys, kažko stoka, sąskaitos už vandenį, gyvatuką, šiukšlių išvežimą... Tad dažnai ir lauko kavinėse klausiama, kodėl viskas šitaip: emigracija, maži atlyginimai, korupcija... Manau, galima tai paaiškinti, bet ar padės?

... bet pagaliau jūs jau restorane. Prieina padavėja ar padavėjas. Ar mūsų padavėjai žino, kuriam klientui iš sėdinčiųjų prie stalelio rodyti didžiausią dėmesį? To paklausti, vieni atsako, jog moterims, kiti, jog vyriausiems amžiumi. Didžiausią dėmesį padavėjas turėtų rodyti tam, kuris apmokės sąskaitą. Aišku, prieš tai turėtų suvokti, kuris tai bus. Bet tai jau jo sumanumo sritis.

Ką parašyti teksto apie lauko kavines pabaigai? Norisi, kad jos kuo ilgiau veiktų. Gal jų savininkai iškels ugnies fakelus ir net vėlų rudenį galėsime tokiose kavinėse jaukiai jaustis?

O baigsiu mintimi, jog jeigu ir nesilankai lauko kavinėse, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ten apsilankysi. Netiki?