Latvija rimtai ėmėsi rusiškai kalbančiųjų lojalumo

Latviai nestabdo. Regis, kaimyninėje šalyje imtasi kartą ir bent jau artimiausiai ateičiai sutvarkyti rusiškai kalbančios mažumos klausimą.

Prieš kelis mėnesius pareikalauta, kad šalyje su rusiškais pasais gyvenantys žmonės (neretai gimę ir visą gyvenimą Latvijoje pragyvenę), turintys nuolatinį leidimą gyventi, išlaikytų latvių kalbos egzaminą. Ši norma sukėlė didelį šurmulį. Ypač tada, kai tūkstančiai rusiškai kalbančių gyventojų to egzamino neišlaikė, o įstatymo norma tokius reikalavo išsiųsti iš šalies.

Rusų kalba transliuojančiose medijose (nebūtinai veikiančiose Rusijos teritorijoje) buvo sukurtos dešimtys esą humanitarinių istorijų, kuriose buvo liejama kibirai ašarų dėl to, kad Latvijos valdžia taip „necivilizuotai“ elgiasi su žmonėmis, kurie mažiausiai keletą dešimtmečių gyvena šalyje ir jiems galima deportacija yra milžiniškas beigi nepelnytas stresas.

Kai kurie tų siužetų herojai piktinosi, kad kelis dešimtmečius neišmokę latvių kalbos esą dėl to, kad visą gyvenimą, jiems prabilus rusiškai, vietiniai latviai stengėsi prisitaikyti ir patys imdavo reikštis rusiškai. Suprask – dėl to bent iš dalies kalti patys latviai. Kiti virkavo visą savo gyvenimą dirbę tokiose įmonėse bei įstaigose, kuriuose vyravo darbinė ir bendravimo rusų kalba. Dabar Latvijos politikai kaltinami verčiantys rusiškai kalbančią šalies bendruomenę antrarūšiais žmonėmis, užsiimantys diskriminacija ir panašiomis nuodėmėmis. Tačiau nė vienas mano matytų siužetų žurnalistas ašaras liejančioms latvių valdžios „aukoms“ nepriminė, kad Sovietų Sąjungos laikai baigėsi maždaug prieš tris dešimtmečius. Juo labiau – apie pagarbą šalies, kurioje jie liko gyventi, kalbai bei kultūrai.

Kita vertus, aptariant išgalvotą latvių kaltės klausimą, būtina būtų priminti, kad apie situaciją, kada, kažkam prakalbus rusiškai, čiabuvis pašnekovas atsilieptų savo kalba, tie patys žmonės stačiai pratrūktų kaltinti mažiausiai buitiniu nacionalizmu.

Ta proga prisiminiau vieną simbolinį atvejį iš praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio. Tąsyk viena Latvijos tautos fronto laikraščio „Atmoda“ rusiškos redakcijos darbuotoja, girdint mums – keliems lietuvių žurnalistams, piktinosi atsikūrusios Latvijos Vyriausybės tautine politika, tiesiog švokštė: „Na, nieko – jie šliaužte atšliauš pas mane, norėdami man įteikti savo latvišką pasą, laikydami dantyse.“ To žmogaus daugiau niekada nesutikau savo gyvenime ir neturiu supratimo, kaip ji gyvena ir ką veikia dabar. Tačiau sentencija, regis, buvo atvirkščiai pranašiška.

Tiesa, po dabar vykusio latvių kalbos egzamino rezultatų Latvijos politikai jo neišlaikiusiems suteikė pakartotinių galimybių ir procesą atidėjo, jei neklystu, ligi šių metų lapkričio 30-osios.

Vis dėlto spaudimas nesiliauja. Nacionalinio susivienijimo partijos frakcija šalies Seime pateikė įstatymų pataisas, kurios draudžia darbdaviams reikalauti, kad kai kurių sektorių (visų pirma aptarnavimo bei prekybos) darbdaviai, ieškodami darbo jėgos, keltų reikalavimą pretendentams mokėti rusų kalbą. Dėl to esą mažėja jaunų žmonių galimybės šalyje gauti darbo ir skatina jaunimo emigraciją. Antradienį pranešta, kad bent 1 100 Latvijoje gyvenančių Rusijos piliečių rimtai gresia netekti Valstybinės draudimo agentūros (panašios į mūsų „Sodrą“) išmokų. Neišlaikę ar nedalyvavę valstybinės kalbos egzamine, jie neteko leidimo gyventi šalyje. Latvijos Vyriausybė pritarė Seime pateiktam įstatymo projektui, kuris reikalauja šalyje pagaminamą turinį kurti tik latvių kalba.

Ilgą laiką laikyta silpnąja Baltijos šalių grandimi Latvija, atrodo, pasiryžusi vienąsyk baigti tris dešimtmečius buvusį bendruomeninį susiskaldymą ir palaidoti kai kurių šalies gyventojų revanšistines nuotaikas.