Laisvę ir harmoniją Tomas rado danguje

Tomui Juškaičiui – vos 30, bet jo gyvenimo kelias spalvingesnis nei kito dukart vyresnio žmogaus. Fotografas, maisto papildus gaminęs verslininkas, parasparnių pilotas. Žiūri į jį ir galvoji: kas šiam vaikinui šaus į galvą rytoj?

– Tomai, prieš 10 metų išvažiavai į Angliją studijuoti fotografijos, absoliučiai tikras dėl savo pasirinkimo. Baigęs studijas dirbai garsioje Londono studijoje, fotografavai pasaulio įžymybes.

– Tikrai taip. Pradėjau dirbti su fotografu Džonu Raitu, kuris, mano žiniomis, iki šiol yra pasaulyje brangiausiai apmokamas garsenybių fotografas. Studijoje buvo fotografuojami garsūs žmonės: nuo tuometinio Anglijos ministro pirmininko iki aktoriaus Arnoldo Švarcnegerio. Iš labai arti pamatyti, kaip viskas vyksta, kiek žmonių ten dirba, buvo labai įdomu. Bet po kurio laiko pradėjau galvoti, kad nelabai matau save likusį gyvenimą valgantį iš to duoną, nes romantikos ten gerokai mažiau, nei atrodo iš šono. Komercinis menas kainuoja daug nervų, pastangų, dirbi be atostogų, turi įveikti milžinišką konkurenciją. Įvertinęs tokią didelę kainą nemačiau prasmės tame, kas gimsta: žurnalų viršeliai, kurie egzistuoja ilgiausiai vieną mėnesį? Nuotraukos socialiniams tinklams, kurios po keleto valandų ištrinamos iš interneto? Bet fotografijos filosofija – visai kita, šis menas turi būti ilgaamžis, turėti išliekamąją vertę.

– Ir tada pasukai į... farmacijos verslą?

– Išėjus iš studijos atsirado vienas kitas verslo projektas, galimybės pabandyti save kitose sferose, pavyzdžiui, internetinėje prekyboje. O posūkis į farmacijos verslą – įdomi istorija. Žinojau, kad jei mums su dviem verslo partneriais pavyks „užkurti“ farmacijos kompaniją, sukurti multivitaminus ir parduoti bent vieną jų pakuotę, aš būsiu jauniausias pasaulyje farmacijos kompanijos savininkas. Čia suveikė mano ego: nežinojau kaip, bet žinojau, kad tai padarysiu. Su šiuo projektu dirbome trejus metus. Reikėjo suderinti logistiką, su mokslininkais sukurti produktus, suorganizuoti produkto gamybą Lietuvoje ir Čekijoje, ingredientų tiekimą iš 42 Europos ir Azijos šalių bei viską pradėti tiekti į Jungtinę Karalystę.

– Ar medicininio išsilavinimo tam nereikėjo?

– Kam reikėjo, tas jį turėjo. Buvome trys įkūrėjai, o iš viso prie šio projekto dirbo per 40 žmonių Lietuvoje, Čekijoje ir Anglijoje. Samdėme mokslininkus, kurie kūrė produktus, o mes buvome kompanijos savininkai, projekto vadovai ir prekybininkai. Produktą pagaminome, bet šis etapas išmokė, kas yra verslas, parodė, kaip tai gali būti neskanu ir emociškai skausminga. Didžiulį smūgį mums sudavė „Brexit“. Visos mūsų įplaukos buvo svarais, išlaidos – eurais ir doleriais, o britams nubalsavus palikti Europos Sąjungą, per vieną naktį svaro kursas nukrito beveik 20 proc. Su tuo dar tvarkėmės, nes turėjome rezervą. Bet netrukus britai pradėjo keisti savo įstatymų bazę, ir tai, kas buvo leidžiama visoje ES, nebebuvo galima Britanijoje. Tada mums reikėjo išmesti keliolika tūkstančių pakuočių ir jas gaminti iš naujo, keisti ingredientus ir kt. Supratome, kad prisidėjome į burnas daugiau, negu galime sukramtyti. Buvome pervargę, suirzę ir, apsvarstę įvairius galimus variantus, nutarėme šio verslo atsisakyti. Kita vertus, padirbome pelningai ir uždarėme sėkmingai. Tuo metu buvo truputėlį skaudu, bet dabar džiaugiuosi, kad stresas ir įtampa baigėsi.

– Tada tavo gyvenime atsirado naujas posūkis: grįžai iš Anglijos į Lietuvą, maža to, visus nustebinai nuotraukomis iš dangaus!

– Tai buvo atsitiktinumas, nutikęs dėl tos pačios farmacijos. Dar gyvendamas Anglijoje turėjau verslo susitikimą Tenerifėje. Vakare sėdėjau kavinėje ir stebėjau į paplūdimį besileidžiančius parasparnių pilotus su keleiviais. Nutariau pabandyti ir pats. Kitą dieną susiradau numerius dešimties kompanijų, kurios skraidina turistus. Skambinu į pirmą – neatsiliepia, į antrą – irgi neatsiliepia, trečioje visi užimti, ketvirtoje kažkodėl tą dieną negali skraidinti (o man tai buvo paskutinė diena Tenerifėje) ir t. t. Rinkdamas dešimtą numerį jau nieko nebesitikėjau, bet – likimas – pavyko prisiskambinti ir susitarti. Susitikome su instruktoriumi, nuvažiavome ant kalno, išklausiau trumpą instruktažą. O jis labai paprastas – turi tiesiog bėgti, kol pakilsi, o visą kitą darbą padaro pilotas. Ir mes pakilome. Saulė leidžiasi, priešais mėlynuoja Atlanto vandenynas, už nugaros – ugnikalnis. Pro mus praskrenda jūrinis erelis... Tada pilotas sako: „Imk rankenas, dabar tu valdysi parasparnį...“ Tuo metu galvoje kažkas kliktelėjo... Gal pusę metų sapnavau, kaip tuomet skridau. Tai buvo visiška fantastika, pamačiau pasaulį, kuriam nebuvau nusiteikęs, apie kurį nieko nežinojau.

– Ir nutarei išmokti pilotuoti pats?

– Pradėjau ieškoti internete, kaip tampama parasparnių pilotais. Susiradau mokyklą Ispanijoje, išvykau ten ir užpraeitų metų rugsėjo 20 d. atlikau pirmą savo solo skrydį. Dabar ore savarankiškai esu praleidęs daugiau nei 100 valandų, skrydžių jau turėjau per 200.

Parasparnis – tai harmonija, romantika, dangaus poezija. Vidutinis mūsų greitis – apie 40 km/h, taigi lėtai, švelniai sklendžiame tarp debesų ir ieškome termosrovių (vadinamųjų termikų). Jose pradedame sukti ratus ir pakylame iki debesų pado – tai yra mūsų lubos. Lietuvoje debesų padas būna iki 3 kilometrų aukštyje. Pasiekę debesis skrendame pavėjui ir ieškome kitos termosrovės. Tai – šachmatai su gamta, o mūsų tikslas – kuo geriau sužaisti, t. y. kuo ilgiau išbūti danguje ir įveikti kuo didesnį atstumą. Lietuvos rekordas – 311 km, jį pasiekė mano bičiulis Jonas Miklovis, nuskridęs iš Birštono į Varšuvą. Skrydis truko beveik 9 valandas. Pasaulio rekordas – 588 km, pasiektas Brazilijoje.

– Tokius didelius atstumus įveikiate su bemotoriais parasparniais?

– Tiktai. Parasparnių su varikliais nemėgstame. Jie labai triukšmingi, išbaido visus paukščius ir girdisi už 5 kilometrų. Tai galiu palyginti su buriavimu ir vandens motociklu. O mes kartais „bendradarbiaujame“ su paukščiais: jei pamatome juos, besisukančius „termike“, skrendame ten ir sukamės kartu. Kartais – atvirkščiai, paukščiai atskrenda pas mus.

– Teko girdėti, kad šis sportas – gana pavojingas.

– Statistiškai šiuo požiūriu esame vienoje vietoje su motociklininkais. Bet visus ekstremalius sportus pavojingais padaro patys sportininkai. Technologijos sukurtos saugios, o pavojų sukelia noras pasirodyti prieš draugus, paskubėti, saugumo reikalavimų nesilaikymas. Mano minėtas bičiulis, Lietuvos čempionas ir rekordininkas, pilotuoja parasparnį apie 25 metus, ir nė karto nėra išskleidęs atsarginio parašiuto. Vadinasi, įmanoma skraidyti saugiai, tik reikia įsikalti sau į galvą: kiekvienas skrydis yra pats svarbiausias.

Baimės jausmo niekada nereikia prarasti. Juokauju, kad baimė yra sveika kaulams ir sąnariams. Jei nustoji bijoti – dėk „sparną“ į garažą, nes jau nebesi saugus. Aš šiame sporte adrenalino neieškau – skraidyti pamėgau dėl laisvės ir harmonijos danguje.

– Trys kilometrai – nemažas aukštis...

– Niekas nesusilaužo kojos danguje, visos bėdos nutinka ant žemės. Mes visada sakome, kad aukštis – mūsų draugas, nes kuo aukščiau esi, tuo daugiau laiko turi problemą ištaisyti. Bet šiaip elgiuosi atsargiai, nes noriu skraidyti ilgai. Blogiausia, kai pilotas išsigąsta, o taip gali nutikti nesunkiai, juolab kad mes neturime variklio, autopiloto mygtuko, ir viską reikia daryti patiems. Išgąstis – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pilotai nustoja skraidyti, kartais net ir po keliolikos metų skraidymo. Todėl aš laikausi visų saugumo reikalavimų, akylai tikrinu įrangą prieš kiekvieną skrydį – ir kol kas viskas gerai.

– Galbūt skraidinimas parasparniais taps tavo naująja profesija?

– Ne, sugrįžau prie ankstesnės profesijos: vėl paėmiau į rankas fotoaparatą. O parasparniai – mano aistra ir meilė. Žinoma, planuoju eiti iki galo, kol įgysiu tandemo piloto licenciją, kad galėčiau draugus bei artimuosius pakelti į dangų ir parodyti, ką tokio aš ten pamilau. Nes ir gražiausiais žodžiais nepapasakosi to, ką pakilęs virš žemės pamatysi savo akimis. Įsivaizduokite: pakyli iki debesies ir kelias valandas be jokio variklio vienui vienas kabai danguje... Vienas iš parasparnių sporto privalumų visame pasaulyje yra tai, kad jis rengiamas kuo toliau nuo civilizacijos. Tu pamatai tokias vietas, kur šiaip gyvenime jų tiesiog nepamatytum. Italijoje, Prancūzijoje buvau ten, kur kitaip neįmanoma nusigauti – tik nuskristi.

Vieną kartą net apsiverkiau! Tai buvo labai ilga, varginanti diena Ispanijos kalnuose. Šešias valandas praleidome karštyje, autobusu kratydamiesi kalnų žvyrkeliais ir nesėkmingai ieškodami startavietės, kol galiausiai, jau vakare, radome kalno atbrailą, nuo kurios galėjome pakilti. Saulė leidosi, dangus buvo ryškiai raudonas. Prieš akis atsivėrė vienas gražiausių mano gyvenime matytų vaizdų ir tai buvo vienintelis kartas, kada nuo viso to nuovargio, įtampos ir staiga atsivėrusio grožio danguje pradėjo riedėti ašaros.

– Vis dėlto kaip nusprendei grįžti prie fotografijos?

– Londonas – tai miestas, kuriame bet kuri profesija įmanoma. Tuo pasinaudojau ir išbandžiau save įvairiose srityse. Užuot galvojęs, kaip aš kur nors jausčiausi, tiesiog ėmiau ir bandžiau. Taip supratau vieną dalyką: net jei kažkas pavyko, nebūtinai man tai patinka ir nebūtinai tai turiu daryti visą gyvenimą. Mėgavausi laisve ir drąsiai kaitaliojau sritis, darbus. Jaučiau azartą išnaudoti įvairias galimybes, ypač ten, kur neturiu jokios patirties.

Baigęs reikalus su farmacija pradėjau galvoti, ką veikdamas aš buvau laimingas kaip žmogus. Kas man nuoširdžiai teikė malonumo, o ne tik nešė pinigus? Prisiminiau, kad paauglystėje man labai patiko fotografuoti vestuves, nes tai pozityvus, puikiai emociškai nuteikiantis darbas. Tad pamėginau padirbėti su savo bičiuliu, pasaulyje žinomu vestuvių fotografu Motiejumi Šalkausku. Buvo labai smagu. Anksčiau mes norėjome būti įžymybių, mados žurnalų fotografai, o dabar supratau, kad vestuvių fotografija – kone vienintelė, kuri turi tikrai ilgalaikę prasmę. Tas nuotraukas žmonės žiūri ir po metų, ir po dešimties, ir netgi žiūri kitos kartos, kai tėvų jau nebėra. Tai – istorija.

Taigi vestuvių fotografija dabar yra mano darbas. O hobis – portretai. Anglijoje fotomenininkai varžosi, kas įdomiau nufotografuos asmenybes, kurių nuotraukos kažkada pateks į istorijos vadovėlius. Tuo tarpu Lietuvoje portretų fotografijos situacija – kone tragiška. Pavyzdžiui, ar matėte Valdo Adamkaus portretą, kur Prezidentas vilkėtų ne kostiumą, o kokį kitą drabužį? Ne, nes jo paprasčiausiai nėra.

Šiuo metu ruošiuosi knygai, kuri dienos šviesą turėtų išvysti po metų ar dvejų. Drauge su bičiuliais, laidos „Laimės dieta“ kūrėjais Rimante Kulvinskyte ir jos vyru Povilu Miškiniu-Eidukoniu darome projektą. Tikslas – įdomias asmenybes parodyti tiesiog kaip žmones, o ne taip, kaip visi juos įpratę matyti. Pavyzdžiui, Arūnas Valinskas – kaip žmogus, o ne kaip šoumenas. Sykiu jiems pateikiame Rimantės parengtus klausimus. Turime apie 70 asmenybių sąrašą, jame – ir gyvos legendos, nauju rakursu pateiktos garsenybės ir žmonės, apie kuriuos galbūt nieko nežinojote, bet paskaitę pokalbius su jais būsite gerokai nustebinti.

– Tikriausiai buvo žmonių, kurie skirtingais gyvenimo etapais bandė Tave atkalbėti nuo tokių kardinalių pokyčių. Akivaizdu, kad esi drąsus ir mąstai savo galva.

– Patarimų buvo visokių. Yra žmonių, kurie mėgsta sėslumą, – ir tai puiku, bet man patinka pokyčiai, iššūkiai. O blaivus protas visada primena, kad esu laisvas žmogus. Aš labai dėkingas savo mamai, kad manimi tikėjo ir niekada netrukdė daryti tai, ką noriu. Ji leido daryti klaidas ir pačiam jas taisyti, kitaip tariant – leido būti savarankiškam. Mama akylai prižiūrėjo, bet niekada nesikišo į mano sprendimus. Ačiū jai už tai!

Jauniems žmonėms linkėčiau nebijoti ieškoti savęs. Jei neapsisprendi, kur studijuoti, – padirbėk, mokytis įstosi kitais metais! Lietuvoje, ypač mažesniuose miesteliuose, manoma, jog abiturientas iškart privalo įstoti ir, žinoma, į universitetą. Puiku, jei žmogui pavyksta pataikyti į tą specialybę, kuri jam teiks laimę. Bet būna ir atvirkščiai. Blogiausia, kai kur nors „įstumia“ tėvai. Jei aš kada nors turėsiu vaikų, niekada neliepsiu jiems tikėti kokiu nors dievu, kuris man atrodys priimtinas, ar studijuoti kažką, kas man atrodo geriausia.

Esu tikras, kad net ir brandaus amžiaus žmonėms keistis niekada nevėlu. Vienos leidyklos vadovui nusibodo darbas, jis sugalvojo tapti suvirintoju. Įstojo į profesinę mokyklą, išmoko virinti ir dabar puikiai jaučiasi būdamas vienu geriausių suvirintojų Vilniuje. Juk svarbiausia, kad žmogus jaustųsi laimingas!

Anot liaudies išminties, kiekvienas esame savo laimės kalviai – taigi ir aš tą savo laimę kaluosi pats. Kita mano avantiūra galbūt bus tapti mėgėju staliumi. Man labai patinka medis. Jei turėsiu savo namą, garaže įsirengsiu medžio dirbtuves. Ten niekas negalės įeiti, gros džiazas arba klasika, o aš darysiu ką nors iš medžio.