Laiškai iš praeities

„Iš artimojo, greta esančio revo, ūkanotą rytą išeina čigonė, atsisėda ant to akmens ir šukuoja plaukus“, - taip kadaise apie akmenį, stūksantį Girelėje, pakeliui į Užuguosčio bažnytkaimį, prie RingailiųNemaitonių kelio, porino senieji šio krašto gyventojai, vieni – pridurdami, jog šioje vietoje čigonas mušęs savo žmoną ir čia palaidojęs, kiti – kad čia sušalusi čigonė su savo vaiku.

Kas dabar žino, kaip ten buvo, bet ir šiandien yra menančių akmens vardą – Cigonkos arba – Čigonkos akmuo. Beje, šis didžiulis, apie 2 kvadratinius metrus užimantis akmuo, dar vadinamas „Akmuo su Marijos pėda“, nes „čia stovėjusi Marija ir nusimušusi vieną pirštą“. O štai apie Ringailių alkakmenį pasakojama, jog į jį kadaise smarkiai trenkęs Perkūnas ir suskaldęs. Padavimas žadina smalsumą – nejaugi šio milžino dar didesnio būta? Juk ir taip – gana įspūdingas, aukštis siekia nuo 1,35 iki 2,25 m! Matyt, senovės žmonėms smalsu būta, iš kur atsirado ir kam reikalinga duobutė akmenyje, todėl gimė dar vienas pasakojimas, esą, ji skirta paukščiui, kuris atskrenda atsigerti lietaus vandens...

...Skaitai spaudai rengiamo leidinio tekstus, ir visai naujai suspindi mūsų rajono pakraštyje nusidriekęs vaizdingas Nemaitonių kraštas, gerai pažįstamas savo dainingais, ilgaamžes tradicijas puoselėjančiais žmonėmis, apie kurių nuoširdumą ir talentus būtų galima daug ir ilgai rašyti. Lyg daugiabriaunis deimantas, kaskart suspindintis naujomis spalvomis – šį kartą atrandi, jog tai – ir gražiomis legendomis, padavimais alsuojanti žemė, kurios kiekviena pėda turi savo istoriją ir vardą. O tai, kas turi vardą – gyva. Ar visi žinome, kad Velnio duobė yra ne tik ties Aukštadvariu, bet ir Ringailių kaime, ant Kupolės kalno? Visai nemaža, apie 40 kv. m ploto, kur, pasak senolių, vaidendavosi velnias? O kad į Nemaitonių akmens su dubeniu duobutę žmonės, esą, dėdavę pinigus? O kad Medinų kaime stūksantis Degučio akmuo dar tebeauga?

Visus šiuos žodinio paveldo lobius iš įvairių šaltinių surinkusi dabar spaudai „šlifuoja“ Žiežmarių kultūros centro Ringailių padalinio kultūrinių veiklų organizatorė ir koordinatorė, Ringailių folkloro ansamblio vadovė Aldona Kamantauskienė, jau nuveikusi didelę labai naudingo ir prasmingo darbo dalį – užrašiusi iš gyvų pasakotojų lūpų, „atsijojusi“ iš rašytinių šaltinių seniūnijos kaimų vietovardžius, akmenvardžius, vandenvardžius...

– Surinktą medžiagą norisi sudėti į leidinuką, iliustruotą nuotraukomis, - sako A. Kamantauskienė, planuojanti, jog spaudos darbai turėtų prasidėti rudeniop.

Pradžią ne vienerius metus puoselėjamai minčiai suteikė tai, jog 2019-ieji buvo paskelbti Vietovardžių metais. Tad pernai Nemaitonių seniūnijos bendruomenė dalyvavo Kaimo bendruomenių rėmimo projektų konkurse su projektu „Laimė ten, kur aš gyvenu“.

– Projekto tikslas buvo rinkti medžiagą, padavimus, legendas apie seniūnijos vietovardžius, - pasakoja Aldona.

Sukaupti žodinio paveldo lobiai buvo pristatyti praėjusių metų rudenį vykusioje folkloro šventėje, kuri ir vadinosi taip pat, kaip ir projektas – „Laimė ten, kur aš gyvenu“. Savo laime tąsyk nemaitoniškiai dalijosi su gausiais svečiais – su Vietovardžių metams skirtomis programomis dalyvavo Jiezno kultūros centro folkloro ansamblis „Jieznelė“, Grigiškių kultūros centro folkloro ansamblis „Šaltinėlis“, Žiežmarių kultūros centro vaikų folkloro ansamblis. Be abejo, neapsieita ir be savojo – Ringailių folkloro ansamblio. Po šventės atėjo metais pasirūpinti, kad tai, kas surinkta, užrašyta, išliktų, nes vietovardžiams žodinio paveldo skrynioje skiriamas ypatingas vaidmuo. Juk ne veltui žymusis mūsų kalbininkas Kazimieras Būga yra pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas... Vietų vardais kalba pati žemė.“

Apie ką kalba Nemaitonių žemė?

Užrašyta ir ateities kartoms išsaugota 19 akmenų; 4 duobių; 10 kapinių; 2 kelių; 5 vietovių; 4 ežerų; 22 ežerų ir kitų vandens telkinių; 106 pelkių, raistų, griovių, balų; 141 pievų, dirbamų žemių, dirvonų; 71 kalnų, aukštumų, alkakalnių; 9 miškų; 30 kaimų pavadinimų. Vieni – tik vardai ir geografinės buvimo nuorodos, kiti – su išlikusiais pasakojimais, apibūdinimais. Vertingi visi, nes laikas negailestingai plauna pėdsakus, neabejotina, kad daugelis iš tų pavadinimų šiandieninei kartai niekada net nebuvo girdėti. Štai per Nemaitonių kaimą vingiuojantį kelią kada ise šaukė Dubakelio vardu, ėjo jis prie buvusio malūno ir tilto, kuris, pasak užrašytų pasakojimų, „iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo ant Alėcos upelio. Manoma, kad prieš tūkstančius metų Barkštinės kalną grybštelėjo slenkančio ledyno liežuvis ir paliko ilgą, gilų griovį, nuo neatmenamų laikų vadinamą Dubakeliu. Mat jo dugnu ėjo kelias. Brangindami kiekvieną dirbamos žemės pėdą, kalną suardavo ir apsėdavo. Dubakelis buvo toks gilus, kad nesimatydavo nei vežimo, nei arklio, girdėdavosi tik ratų dardėjimas“. Įdomu sužinoti, kad Šoliškėse, prie Žirgaičių kaimo lauko ribos stūksantis dabar suartas 1 hektaro apvalus kalnelis vadinamas Pagonų kapais, nes ten buvo laidojami pagonai, o Juodžių šaltinėlis Nemaitonių kaime turėjo neišmatuojamo šlovę, nes net „10 metrų šatra“ jo dugno negalėdavai pasiekti. Iš kaimo peizažo buldozeriai jau seniai ištrynė nedidelį piliakalnį Čebato raiste, iš kurio rūko, esą, išnirdavęs paslaptingas raitelis, o vietovėje vardu Girelė, esančioje tarp Ringailių ir Nemaitonių kaimų, pats Napaleonas pametęs auksinę pasagą... Arba – Šventosios pieva su ariama žeme gavo tokį vardą, nes „Toje vietoje gyveno kampininkai, kurie giedojo šventas giesmes“, o Varkalių kaimo kalnas Bambuku pramintas dėl tos priežasties, kad „prie jo gyveno mažo ūgio žmogus, jis užlipa ant to kalno ir dainuoja, balsas buvo labai įkyrus.“

Šias ir kitas įdomybes neilgai trukus sutiksime vartydami rengiamą leidinį, kurio laukti ir nekantru, ir smalsu, ir kuris tarsi patvirtina etnologo, profesoriaus Liberto Klimkos žodžius: „Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus.O kokios įdomybės ryškėja, kalbininkams ėmus aiškinti vietovardžių kilmę ir prasmę! Dažnai iškyla seniausiai nebevartojami, užmiršti žodžiai, ateiną net iš prokalbės. Gal todėl ir sakome, kad vietovardžiai – laiškai iš tolimos praeities…“ Taigi – ačiū už tuos suspėtus surinkti ir išsaugoti laiškus iš praeities. Ir dar – būtų puiku, kad atsirastų, kas nubraižytų Nemaitonių krašto žemėlapį su pažymėtomis šiomis vietovėmis. Nes tai būtų ne tik geografinis, bet ir – sielų žemėlapis...